Didis menininkas trisdešimt aštuntajame kilometre – Petras Baronas

Didis menininkas trisdešimt aštuntajame kilometre – Petras Baronas

2017 07 31

Irena VALUŽĖ

Šventosios dailininkas, skulptorius, medalių kūrėjas, grafikas Petras Baronas ir jo žmona – menininkė, pedagogė Audronė Bukauskienė šiandien gyvena mieste, kurį yra įsimylėję, trokšta ramaus ir kūrybingo darbo bei tikina esą minimalistai – užtenka tiek, kiek gyvenimas duoda.

„Gyvenu 38-ajame kilometre“
Telefonu pasiteiravusi, kaip menininkus susirasti, P. Baronas labai paprastai man paaiškino: „Gyvenu trisdešimt aštuntajame kilometre”. Šiuo ženklu pažymėta kolektyvinių sodų bendrija Būtingėje (netoli Palangos).
Tvarkingoje ir gražioje sodyboje mane pasitikęs menininkas džiaugėsi kasmet baltais žiedais pasipuošiančia alyva. Šioje sodyboje jis ir darbuojasi (drožia antkapinę skulptūrą Kvikliams). Kol šeimininkai – Petras ir Audronė ruošia kavą, aš, gėlių, vaismedžių ir gražuolės sidabrinės eglės draugystėje turiu laiko pasižvalgyti po judviejų sodybą. Ant vienos namo sienos pastebiu prikaltą medalį „Gražiausia sodyba”.
Kaip vėliau teko sužinoti, medalis – brokinis liejinys, kai Petras, baigęs dailės mokslus, dirbo metalo cecho vadovu Dailės kombinate. Šiek tiek „pagražinęs” medalį, prikalė jį prie savo namo. Tad kodėl jo nepasikabinus, pamaniau, juk Petras pats vienas savo rankomis pastatė namą, kartu su Audrone tvarkė aplinką. Abu sutuoktiniai jaučia palaimą čia būti, niekur iš šios vietos nenorintys eiti.

Menininkų dirbtuvės
P. Baronas visų pirma atsiprašo manęs, jog dabar jų dirbtuvėse didelė netvarka. Šiais metais Audronė ir Petras nebeorganizavo plenero „Šventosios žemės atminties ženklai”. „Plenero projektą nutraukėme visiškai, o darbai, tai – surinkta kolekcija Šventajai per projekto gyvavimo metus“, – pasakojo dirbtuvės šeimininkas. Dėžėse sudėti medaliai, kurie visai neseniai kartu su palangiškės menininkės Gražinos Oškinytės-Eimanavičienės darbais dalyvavo parodos pristatyme „Palanga ir Šventoji heraldikoje, grafikoje, medaliuose” Lietuvos Respublikos Seime.
Studijoje skulptorius rodo man pradėtą Stasio Povilaičio skulptūrą ir pasakoja apie kitus savo darbus: „Šventosios girininkas R. Kviklys – „Mažųjų ir didžiųjų tako” autorius, eseistas, žurnalistas – mirė pernai, o jo žmona po mėnesio išėjo. Šventojiškiai girininkai ąžuolą padovanojo”. Šį užsakymą vykdo su ypač dideliu malonumu – daug metų su girininku artimai draugavęs.
Žinojau, jog menininkas garsus savo medaliais, todėl stebiu, kaip dirbtuvės šeimininkas iš dėžių traukia vieną po kito savo kūrinius, o aš tuo tarpu apžiūrinėju ant sienos kabančius P. Barono piešinius. Nesu meno žinovė, tačiau jie man pasirodo esantys itin subtilūs: lengvi, tarpais perregimi, turintys gilią prasmę.

Medaliai – atskira kūrybos istorija
Kaip pasakojo menininkas, jau besimokydamas Vilniaus dailės akademijoje jis sukūrė pirmąjį savo medalį. Toliau jo kūryboje atsirado ištisos medalių serijos. Mažoji plastika menininką yra užbūrusi iki šių dienų.
Dabar darantis medalių seriją „Pirmieji Lietuvos fotografai”. Anot jo, iki pirmojo pasaulinio karo fotografais galėjo būti tik turtingi ir kilmingi žmonės, tokie, kaip grafai K. Kosakovskis, B. H. Tiškevičius, C. H. Kaplanskis, Ignas Stropus (I. Stropus – garsus mokytojas, fotografas, 1921 m. atvykęs gyventi į Palangą, priešais bažnyčią buvo atidaręs fotopaviljoną). Pirmąjį savo darbą Petras padarė fotografei, bajoraitei Paulinai Mongirdaitei (P. Mongirdaitė fotografavo Palangą, jos gamtą, pajūrį), o vėliau jau „pakibo“ ir kiti fotografai (Šiaulių, Kupiškio, Telšių, Vilniaus ir kt.). Menininkas šiai, seniesiems Lietuvos fotografams įamžinti skirtai medalių serijai, paskyrė dešimt savo darbų, ateityje žada dar dešimtį jų padaryti.
Autorė Jolanta Klietkutė savo knygoje apie P. Mongirdaitę ir I. Stropų panaudojo Petro sukurtus medalius. „Surinkti medžiagą apie žmogų nėra taip paprasta“, – sako jis. Internete mažai medžiagos, daugiausiai jis kreipiasi į muziejus.
P. Baronas ant savo darbo stalo dėlioja autorinius darbus, sukurtus B. Buračui, St. F. Pleury, J. Bulhakui, P. Babickui (pirmasis fotoreporteris) ir seriją medalių, paskirtų mažosios Lietuvos raštijos pradininkams, taip pat darbus, skirtus Maironiui (ant medalio – atkartotas poeto rašysenos braižas), M. K. Čiurlioniui. V. I. Dubeneckiui skirtas medalis užėmė pirmą vietą respublikiniame konkurse. Medalis „Žalgiriui 600“, Vytauto ir Jogailos istoriniai portretai, Durbės mūšio 750-čiui pažymėti. Durbės mūšis, istorikų teigimu, buvo reikšmingesnis nei Žalgirio, nes jei nebūtume jo laimėję, kažin kuo šiandien būtų tapusios šalys prie Baltijos jūros? Petras istorines žinias beria kaip iš pypkės. Sakau, jog esantis geras jos žinovas. Į tai menininkas atsako, jog Šventojoje turintys fenomenalų žmogų – „gyvą enciklopediją“ – Mikelį Balčių. Jei prireikia kokių žinių, Mikelis visada ateis į pagalbą.

Gyvenimas po vienu stogu
Susėdę šiltoje ir jaukioje namo terasoje kalbamės apie pirmuosius žingsnius, einant link didžiosios svajonės – kurti meną, o taip pat neaplenkiame ir kasdieninių dalykų, – šnekamės apie šeimą, vaikus ir gyvenimą po vienu stogu.
Šiandien sutuoktinių pora dirba Palangos S. Vainiūno meno mokykloje pedagogais. Jiems kartu gerai, Petras prisipažįsta, jog Audronė jam yra pirmoji patarėja, darbų vertintoja ir kritikė. Anot Audronės, Petras – ramaus būdo, nemėgstantis už save „pakovoti”. Šiandien vaikai užauginti, dabar ir dėl savęs galintys pagyventi, o tai reiškia, jog jiedu gali didesnį dėmesį sutelkti į kūrybą. Audronė tapo, lieja akvareles, esanti tekstilininkė. „Žinoma, – sako jie, – provincijoje menininkams sunku išgyventi“.
Save laikantys minimalistais. „Gauname atlyginimus, skaičiuojame, kiek galėsime įdėti į kūrybą. Nesibrauname, nesiskundžiame, nelendame, gyvename ramiai”, – sako Audronė. Petras, palaikydamas žmoną, pritaria: „Gyvenime naudojuosi lietuvių liaudies patarle: „Savame kieme pranašu nebūsi”. O prakalbus apie menininkus, kurių nebėra, Petrui labai gaila neseniai amžinybėn išėjusio dailininko Juozo Griušio. Dėl šio menininko netekties jis labai išgyvenęs: „Bendravome, daugelyje darbų, parodų buvome kartu”.
Kiek atsimena skulptorius, vaikystėje mama sakydavo, jog „Petriukas geriausiai darželyje šoka ir gražiausiai piešia”. Vyresnės sesers ir mamos paskatintas Petras įstojo Kaune į S. Naujalio dailės mokyklą, vėliau užbaigė Vilniaus dailės akademiją, įsigijo skulptūros specialybę, nuo 1988 m. – Lietuvos dailininkų sąjungos narys. Tais pačiais metais Petras atvyko gyventi į Šventąją.

Meilė savo miestui
Jau beveik tris dešimtmečius skulptorius P. Baronas gyvena Šventojoje. „Penkiolika metų iš menų orbitos buvau išėjęs“, – prisimena menininkas. Lietuvos nepriklausomybės metais jam, kaip ir daugumai žmonių, reikėjo išgyventi. Kada buvo paskelbtas konkursas „Žalgirio“ metinėms paminėti, dailininkas sugrįžo prie savo kūrybos. Nuo to laiko praėjo daug metų, tačiau Petras ir šiandien džiaugiasi, jog tada jį jo kolegos nebuvo pamiršę.
Skulptoriaus darbų šiandien galima pamatyti Šventojoje, Palangoje, Vilniuje, rengiamose parodose įvairiuose Lietuvos ir užsienio miestuose. P. Barono darbų yra įsigiję Lietuvos muziejai, privatūs asmenys.
Vienuolika metų sutuoktiniai organizavo plenerus, skirtus Šventajai, jos žemei, istorijai, žmonėms. „Norėtųsi, jog Šventoji nebūtų Palangai penkta koja (menininkas rodo atitinkantį piešinį)“, – sako jis. Šventoji nuo seno buvo žvejų gyvenvietė. Jonui Sebeckiui XVII a. suteikus leidimą kurtis uostui, pradėtas kurtis naujas miestas – Janmarienburgas. Nuo seno tai – Kuršių kraštas. Jame turėjo sugyventi įvairių tautybių žmonės. Anot Audronės, Šventoji –paribio miestelis, kad jo nesutryptų, reikėjo su visais ateiviais sugyventi, išbalansuoti. „Mes bendravome (ir dabar bendraujame) su Šventąja organizuodami plenerus“, – pasakoja A. Bukauskienė. Anot Petro, poilsiautojams rūpi saulė, jūra ir vanduo, o jiems norėjosi, kad žmonės sužinotų miestelio istoriją (menininko vizija – Šventosios istoriją įamžinti meno pagalba).
Skulptorius Šventajai yra sukūręs 1689 m. Janmarienburgui skirtą monetą su Šventosios herbu, uostu ir užrašais – Sventaja (latviškai), Šventoji (lietuviškai) ir Elija (kuršiškai). Šventosios herbas – taip pat P. Barono autorinis darbas. Būtingės Liuteronų-Evangelikų bažnyčios šventoriuje – P. Barono skulptūra Liuteronų bažnyčioms Šventojoje atminti.
Skulptūrų daug. Tačiau skulptoriaus studijoje man dar norisi akimis užfiksuoti tai, kas įkrito į širdį. Tai – skulptūra „Virsmai“, kuri simbolizuoja praeitį ir ateitį, kitas – „Du krantai“ – pusiausvyrą (miesteliui išgyventi reikalinga pusiausvyra), skulptūrėlė „Launagis“, reiškianti švelnų vėją ir kitos. Petras dar rodo man J. Griušio, kurį asmeniškai pažinojo, nebaigtą darbą, Gražinos Oškinytės tėvui skirtą medalį, A. Mickevičių, kuris į tremtį per Palangą išvyko. Žodžiu, visko per trumpą mūsų susitikimo laiką neįmanoma pamatyti ir papasakoti. Šio talentingo ir gabaus menininko P. Barono darbus reikia pamatyti. Jie kalba už patį menininką.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Penktadienį Palangos gintaro muziejuje vyko kultūrinė mokslinė konferencija „Tautos atminties beieškant“, skirta Algirdo Juliaus Greimo 100-ųjų gimimo metinių jubiliejui paminėti. Atvykusieji į konferenciją išgirdo daug įdomių pranešimų, kuriuos skaitė įvairių sričių specialistai.


Šventosios dailininkas, skulptorius, medalių kūrėjas, grafikas Petras Baronas ir jo žmona – menininkė, pedagogė Audronė Bukauskienė šiandien gyvena mieste, kurį yra įsimylėję, trokšta ramaus ir kūrybingo darbo bei tikina esą minimalistai – užtenka tiek, kiek gyvenimas duoda.  


Palangos vandentiekiui – jau 105 metai

Vitalius Bernardas LITVAITIS, 2013 08 12 | Rubrika: Miestas

Šie metai Palangai dosnūs istorinių įvykių sukaktimis – nuo „Laiminančio Kristaus“ atstatymo 20-mečio iki Palangos vardo paminėjimo istoriniuose dokumentuose 760-ties metų. Negana to, kaip liaudyje sakoma, „Dievas davė ir dar drėbtelėjo“, Palangai atiteko didi garbė ir didis įpareigojimas pabūti dar ir Kultūros sostine.


Praėjusių metų lapkričio mėnesį Palangos vaikų reabilitacijos sanatorija „Palangos gintaras“ ėmė vykdyti projektą „Viešosios įstaigos Palangos vaikų reabilitacijos sanatorijos „Palangos gintaras“ pastatų modernizavimas“ pagal Europos Sąjungos Sanglaudos skatinimo veiksmų programą „Aplinka ir darnus vystymasis“. Kaip pasakojo „Palangos gintaras“ direktorius Zigmas Paulauskas, tikimasi, kad...


Pagal Europos Sąjungos Sanglaudos skatinimo veiksmų programą Palangoje yra vykdomas ES projektas „Palangos „Baltijos“ pagrindinės mokyklos pastato Palangoje, Sodų g. 50 rekonstravimas“, kurio pagrindinis tikslas yra didinti energijos vartojimo efektyvumą. „Džiaugiamės, kad už Europos Sąjungos lėšas galime apsišiltinti visą mokyklos pastatą iš išorės. Manau, kad apšiltinus pastatą šildymo...


Mokytoja iš Palangos Maskvoje sulaukė įvertinimo

Nerijus Petrauskas, UAB „Integrity PR“ projektų vadovas, 2011 03 30 | Rubrika: Miestas

Daugiau nei 300 švietimo specialistų iš 40 Europos valstybių praėjusią savaitę susibūrė aštuntajame kasmetiniame „Microsoft“ pasaulinės iniciatyvos „Partneriai mokyme“ forume. Tris dienas pirmą kartą Maskvoje vykusiame renginyje mokytojai, mokyklų vadovai ir švietimo ekspertai  dalinosi novatoriško mokymo patirtimis, aptarė šių dienų mokymo turinį ir virtualybės grėsmes, kylančias...


Palangiškio sukurti vargonai atrado naujus namus

Rasa GEDVILAITĖ, 2010 11 17 | Rubrika: Miestas

Netrukus palangiškio liaudies meistro Vytauto Galdiko daug metų puoselėti ir paruošti vargonai iškeliaus į Kretingos rajoną, kaip pats menininkas teigė, į geras rankas, Orvidų sodybą-muziejų, garsėjančią įspūdingais meno kūriniais.


Menininko darbai – ažūriniai margučiai

„Palangos tilto“ informacija, 2010 03 31 | Rubrika: Miestas

Palangiškis menininkas Vytautas Kusas paruošė itin įspūdingą margučių parodą, kuria miestelėnai galės pasidžiaugti jau šį penktadienį, balandžio 2-ąją. Išradingai papuošti kiaušiniai susilaukia išskirtinio dėmesio, mat juos menininkas sumanė išpjaustinėti įvairiausiais raštais bei juose patalpinti gražiausias figūrėles, blyksinčias švieseles.


Botanikos parko vadovas norėtų užbaigti darbus

Dalia JURGAITYTĖ, 2010 01 13 | Rubrika: Miestas

Mieste pasklido kalbos, esą Botanikos parko direktorius Antanas Sebeckas, kuris praėjusią savaitę atšventė 65-erių metų jubiliejų, susiruošė palikti pareigas. Paprašius patvirtinti sklandančią naujieną, daugiau kaip trisdešimt penkerius metus parke dirbantis A.Sebeckas „Palangos tiltui“ prisipažino, kad apie tai yra prasitaręs.


Sezoną atidarė Vakarų Lietuvos motorolerių fanai

„Palangos tilto“ informacija, 2009 05 23 | Rubrika: Sveikata

Gegužės 16 dieną Kretingoje susirinko beveik trisdešimt motorolerių ir motociklų mėgėjų. Atidaryti sezono atvažiavo bendraminčiai iš Klaipėdos, Palangos, Gargždų bei Plungės. Mažatūrių variklių gausmas paskelbė sezono pradžią.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius