Dvidešimt aštuonerių laisvės vaikai metus skaičiuoja kartu su Lietuva – veržliau ir drąsiau

Dvidešimt aštuonerių laisvės vaikai metus skaičiuoja kartu su Lietuva – veržliau ir drąsiau

2018 03 09

Ligita Sinušienė

Šiais metais skaičiuojame, fiksuojame ir sveikiname gimusius ir dar gimsiančius naujagimius, vadindami juos šimtmečio naujagimiais. 1990-iaisiais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nepamenu, kad šalyje būtų buvęs atkreiptas dėmesį į tais, jau nepriklausomos Lietuvos, metais atėjusiuosius į pasaulį. Tačiau geriau vėliau, nei niekada. Nukreipkime žvilgsnį į juos dabar – juos, augusius ir bręstančius kartus su Lietuva. Tuos, kuriems dabar irgi 28-eri. Kaip sekasi šiems jauniems žmonėms, ar jaučiasi gimę ypatingu laiku, ar save laiko laisvės vaikais?

Pasinaudoję laisve
Ar 1990-ųjų vaikai yra kuo nors išskirtiniai? „Gimę Gyvatės metais jie buvo tikri gyvačiukai, - sako Palangos senosios gimnazijos direktoriaus pavaduotoja Jolita Vaičiulienė, turėjusi būtent šios kartos auklėtinius. – Jis vis mąstydavo, kaip išsiskuti, kad tik nereiktų dirbti, buvo ne darbštuoliai, ne akademikai, bet labai kūrybingi, labai norėjo išsilaisvinti, ir tas trokšimas turėjo maišto prieskonį. Gal mes dar nemokėjome jų įvertinti, jie sugebėjo greičiau už mus bėgti į priekį. Atrodė nevaldomi, bet rezultatų, kaip laikas parodė, pasiekė puikių“.
J. Vaičiulienė atkreipia dėmesį, kad šioje kartoje išaugo daug įdomių asmenybių, pasukusių įdomiais, netikėtais keliais. „Suaugę jie jau pasinaudojo ta laisve, ne vienas baigė mokslus užsienyje, ne vienas ten liko ir dirba, kiti grįžo iš svetur ir įsitvirtino Lietuvoje, - pasakoja pedagogė. – Šioje laidoje turime nemažai dėstytojų, doktorantų. Ir jie rinkosi daug specifinių, naujų, mums dar neįprastų specialybių. Jie – ne mokytojai, policininkai ir pardavėjai, kaip kad dažniausiai būdavo renkamasi sovietmečiu. Tarp jų daug laisvųjų menininkų, dalyvaujančių įvairiuose projektuose, tęsiančių mokslinę karjerą“.
Psichologė Ignė Lukminė atkreipia dėmesį, kad nepaisant skirtingo laikmečio, kūdikis negimsta kitoks. Jam įtaką daro aplinka. „O kalbant apie šią kartą, buvo kalbama apie laisvę, atsivėrė daug kelių, atsirado naujos literatūros – ir apie auklėjimą, psichologiją. Kūrėsi įvairios laidos, televizijos, buvo organizuojami įvairūs mokymai. Be abejo, tai darė įtakos tėvams, taigi, - ir vaikams“, - kalbėjo psichologė.
Kita vertus, kaip sako laikraščio pašnekovė, lyginti skirtingas kartas yra sudėtinga, ji pati nesusipažinusi su kokiomis nors šia tema atliktomis studijomis. „Be to, ir pati esu tos kartos atstovė, nors gimusi ir keliais metais anksčiau. Man – trisdešimt, - sako I. Lukminė. – Pavyzdžiui, mano tėvai gal buvo griežtesni nei dabartiniai, bet laisvesni ir galėję suteikti daugiau galimybių, nei sovietmečio kartos. Su laisve, su demokratija, atėjo ir kitoks savęs suvokimas, vaikus buvo ir yra stengiamasi pozityviau auklėti. Manau, kad užaugę kartu su Lietuva yra veržlesni, nors gal dar ne tiek stipriai pasitikintys savimi, kiek vėliau gimusieji“.
„Palangos tiltas“ kalbina tris 28-erių metų palangiškius, gimusius ir augusius kartu su Lietuva, bet nebūtinai pasilikusius gimtinėje: Giedrę Ašmonaitę, Ringailę Juozapavičiūtę ir Justą Stončių.

Kur ir kokias studijas baigėte? Kur dirbate, kokia veikla užsiimate?
Giedrė: Vilniaus universitete baigiau ekologijos ir aplinkotyros studijas, Švedijos Goteborgo universitete – ekotoksikologijos (magistras), šiuo metu esu šio universiteto doktorantė. Mano pagrindinė veikla susijusi su moksliniais tyrimais. Studijuoju, kaip cheminė tarša veikia aplinką ir šiuo metu nagrinėju (mikro)plastiko taršos poveikį vandens ekosistemoms, tiriu plastike esančių cheminių medžiagų toksiškumą.
Ringailė: baigiau marketingo studijos Vilniaus universitete, prieš kelias dienas pradėjau dirbti Palangos kultūros ir jaunimo centre kultūrinės veiklos vadybininke.
Justas: kaip tik baiginėju disertacijos juodraštį, kurį savo darbo vadovams turiu pateikti pirmadienį. Klaipėdos universitete baigiau istorijos specialybės bakalauro ir magistro studijas, šiuo metu esu Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto doktorantas, mano disertacijos tema – sovietinis antisemitizmas.

Ar augote žinodami, kad augate kartu su atkurta Lietuva?
Giedrė: augau žinodama, kad gyvename laisvoje ir nepriklausomoje šalyje, tik galbūt tuo metu retokai susimąstydavau apie jos svarbą ir reikšmę. Apie nepriklausomybės prasmę ir valstybingumo svarbą mokiausi iš vyresnės kartos žmonių ir jų pasakojimų, istorinių vadovėlių, filmų ar pilietiškumo pamokų, kurie skatindavo atsigręžti ir įvertinti tai, ką, kaip tauta, buvome tik santykinai neseniai įgiję. Tai neabejotinai skatino patriotiškumą ir vertė jausti pilietinę atsakomybę.
Ringailė: kadangi mano tėvai – aktyvūs visuomenininkai, tad aktyviai diegė lietuvybės idėjas ir mums, vaikams, per įvairius renginius, koncertus. Kai jau užaugau, tėvai pasakojo, kaip tėtis norėjo važiuoti į Vilnių saugoti Televizijos bokšto, o mama nenorėjo išleisti, nes jaudinosi dėl keturių vaikų. Taip kad augau toje terpėje, toje aplinkoje.
Justas: žinote, esu kritiškas mokslininkas ir tie epiniai reversai mane net erzina. Čia tas pats, kai žurnalistai klausdavo Arvydo Sabonio: „Ar jūs, mesdamas tritaškį, galvojate apie Lietuvą?“ Tai ką ir aš, būdamas pienburnis, žaisdamas „dvylika pagaliukų“ galvojau? Nieko negalvojau, man niekas nerūpėjo, viskas man buvo vienodai. Tik jau dabar be galo gailiuosi, kad taip ir neištardžiau savo prosenelės.

Ką jums dabar reiškia suvokimas, kad gimėte tais pačiais metais, kai atkūrėme Lietuvos nepriklausomybę?
Giedrė: tai leidžia įvertinti pokyčius, kurie įvyko per santykinai trumpą laiką ir skatina viltingai žiūrėti ateitį. Tai suteikia perspektyvą, kad Lietuva yra jauna ir kupina potencialo šalis.
Ringailė: iš tiesų girdėjau, kad augu kartu su Lietuva, tą suvokimą į mane sėjo mano aplinka. Kartu su Lietuva užaugau, kartu paauglystę perėjome. Girdėdama, kad štai, Lietuvai po nepriklausomybės atkūrimo jau aštuoniolika, ar dvidešimt penkeri, pati irgi suvokdavau, kad pati esu to paties amžiaus, kad kaip aš bręstu, taip bręsta ir mano šalis.
Justas: per dažnai mes spekuliuojame tautinės laisvės samprata. Labai akcentuojama, kad dabar, ko nebuvo tada, parduotuvių lentynose pilna maisto. Tarsi tari būtų nepriklausomybės bonusas, didžiausias pliusas. Filosofas Bronislovas Genzelis mūsų kartą yra pavadinęs pilvažmogiais, nes mąstome apie buitinius dalykus, mums laisvė pilve koncentruojasi. O kur kūrybinė laisvė? Apskritai nepriklausomybė – tai atsakomybė.

Kur gyvenate - užsienyje ar Lietuvoje. Kodėl toks pasirinkimas?
Giedrė: šiuo metu gyvenu ir dirbu Švedijoje. Išvykimas iš Lietuvos buvo racionalus pasirinkimas, susietas su geresnės aukštojo mokslo kokybės (gamtos mokslu ir aplinkotyros srityje) paieška ir platesnėmis karjeros perspektyvomis. Mano atveju, tai buvo kryptingas tikslas, kurio link judėjau tikriausiai nuo pat mokyklos laikų. Esu dėkinga Lietuvai ne tik už tapatybę, vertybes, išsilavinimą, bet ir suteiktas galimybes tiek jos viduje, tiek už jos ribų. Smagu matyti pokyčius, tikrai turime kuo pasidžiaugti.
Ringailė: baigusi studijas dvejus metus gyvenau Anglijoje, pagal studentų mainų programą teko studijuoti užsienyje, dirbau Airijoje, Amerikoje, bet sugrįžau į Lietuvą. Manau, kad patriotiškumas ir gimsta, būnant kažkur toli. Teko rimtai svarstyti, kur norėčiau, kad mano vaikai augtų. O norėjau, kad augtų toje pačioje terpėje, kur augau aš, kur buvau laiminga. Jei būčiau pasilikusi Anglijoje, mano vaikai būtų lankę anglišką mokyklą, perėmę anglišką kultūrą. O aš troškau, kad jie turėtų ryšį su mano tėvais, savo seneliais. Čia, Lietuvoje, buvo visko, bet čia gera augti.
Justas: kol kas gyvenu Lietuvoje. Kadangi esu humanitaras, viliuosi, kad gal pavyks čia ir įsitvirtinti. Studijavau magistrantūrą, iš profesoriaus Vyganto Vareikio sulaukiau pasiūlymo studijuoti doktorantūroje, stažavausi Vašingtone, dalyvavau seminaruose įvairiose užsienio šalyse, tad ir galvoju, kodėl nepasilikus, jei viskas, rodos, taip sklandžiai einasi? Nors, kita vertus, antisemitizmas įdomesnis yra vakarams. Pavyzdžiui, Amerikoje galima iš tokių tyrimų, apskritai – iš humanitarinės veiklos, ir pragyventi. O Lietuvoje yra kitaip. Trakim, patektume mudu – istorikas ir žurnalistė – į Aušvico stovyklą. Mūsų paklaustų: ‚ką tu moki daryti?“ Spėkite, kur jus nusiųstų, išgirdę atsakymą „Rašyti“. Lygiai tas pats ir su mano specialybe. Visai kitaip būtų, jei išgirstų apie medicininius ar staliaus gebėjimus. Stebina analogija? Tačiau ją iš tiesų užčiuopi, kai pradedi lyginti.

Kaip manote, ar jums ir jūsų bendraamžiams – jūsų sprendimams, pasirinkimams, galbūt net ir asmenybės formavimuisi – turėjo įtakos išskirtiniai gimimo metai? Ar dažnai tekdavo iš tėvų, kitų vyresnių žmonių išgirsti, kad esate visai kitokie?
Giedrė: manau, kad tai tiesiog simbolinis sutapimas. Augau apsupta įkvepiančių, kūrybingų ir visokeriopą tobulėjimą skatinančių artimųjų, mokytojų ir bičiulių, kurie visuomet ugdė kosmopolitišką pasaulėžiūrą, ragino mąstyti kritiškai ir skatino tiesiog būti laisvu žmogumi, ne tik ieškoti galimybių, bet ir jas kurti. Tokių žmonių apsupty būtų sunku nesijausti ypatingu. Nesu tikra, ar tai “nepriklausomybės vaikų” kitoniškumas, o gal tai tiesiog naujos augančios kartos bruožas?
Ringailė: vis girdėdavau, kad mes esame ta karta, kuriai nereikėjo kovoti, įrodinėti savo teisių gyventi laisvoje Lietuvoje. Mes užaugome toje terpėje, kai visi džiaugėsi valstybės pasiekimais. O mes tik girdėjome pasakojimus apie kovas už nepriklausomybę, mums tai buvo istorija, ne patirtis.
Justas: be menkiausios abejonės – taip! Ko gero, mano karta yra lūžinė. Mes dar turėjome kiemo kultūrą, draugai, atėję prie namo, pro langus šaukdavo: „Justai, išeik į kiemą kamuolio paspardyti!” Mes dar neturėjome internet, nesiuntinėjome trumpųjų žinučių. Kompiuteriai atsirado mūsų paauglystėje. Manau, esminis mūsų kartoje buvo technologijų lūžis.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Kūrybinei grupei „Mostas“ šie metai – jubiliejiniai. Ir nors, kaip patys prisimena, mažai kas anuomet tikėjo, kad itin skirtingi menininkai ilgai išsilaikys drauge, jie įrodė, kad yra tvirta šeima. Būtent šis žodis – „šeima“ – ir skambėjo kiekvieno mostiečio lūpose, uždarant ir aptariant Prano Domšaičio...


Šiais metais skaičiuojame, fiksuojame ir sveikiname gimusius ir dar gimsiančius naujagimius, vadindami juos šimtmečio naujagimiais. 1990-iaisiais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nepamenu, kad šalyje būtų buvęs atkreiptas dėmesį į tais, jau nepriklausomos Lietuvos, metais atėjusiuosius į pasaulį. Tačiau geriau vėliau, nei niekada. Nukreipkime žvilgsnį į juos dabar...


Palangos šauliai savaitgalį Plateliuose kartu su atvykusiais iš visos Lietuvos minėjo Lietuvos karininko, Lietuvos laisvės armijos Žemaičių legiono vado Jono Semaškos – Liepos 70-mečio žūties metines.


Lietuvos laisvės armijai – 75 metai. 1941 m. gruodžio 13 d. ankstyvą rytą, kai Vilniaus miestą dar gaubė nakties šešėliai, dvylika patriotiškai nusiteikusių jaunų karininkų su atsargos vyr. leitenantu Kaziu Veverskiu prisiekė tardami rūsčius priesaikos žodžius. Tai liko Gedimino pilyje Vilniuje. Tai buvo Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrimo pradžia.


Praėjusį šeštadienį pirmą kartą organizuotas pėsčiųjų žygis aplink Platelių ežerą dviračių takais, aplankant Antrojo pasaulinio karo įvykių istorines vietas Platelių apylinkėse, siekiant paminėti Lietuvos laisvės armijos (LLA) 75-metį. Šiame žygyje dalyvavo ir Lietuvos šaulių sąjungos (LŠS) Klaipėdos apskrities jūros šaulių 3-iosios rinktinės...


Sausio 16-17 dienomis Palangoje V. Jurgučio pagrindinės mokyklos sporto salėje įvyko tinklinio turnyras, skirtas Lietuvos laisvės gynėjų dienai paminėti. Turnyre dalyvavo vaikinų komandos iš Kauno, Kretingos r. Darbėnų ir Palangos. Atidarant turnyrą , tinklinio trenerė ir varžybų vyr. sekretorė Irena Švanienė dalyviams priminė apie tai, ką Lietuvos Respublikai reiškia...


Palangos šauliai Vėlinių dieną tradiciškai pagerbė už Lietuvos laisvę žuvusius partizanus, visus laisvės kovų dalyvius. Šauliai šiemet žygį pradėjo nuo paminklo Jonui Žemaičiui, prie kurio pirmiausia padėjo gėlių, uždegė žvakutes ir pagerbė generolo atminimą tylos minute.


Kaip ir kiekvieną vasarą, nesvarbu ar lyja, ar kaitina saulė – Palangoje galime išvysti daugybę įvairiai apsirengusių miesto svečių bei gyventojų. Tačiau, ar žmonių, gyvenančių bei poilsiaujančių pajūryje, apranga atitinka šios vasaros mados tendencijas? Į šį klausimą mėgino atsakyti savo kurtą drabužių kolekciją prieš metus Palangos senosios gimnazijos...


Kai Šilutės rajone, Švėkšnoje, supleškėjo daugiavaikės šeimos namas, jau kitądien nelaimės prislėgtai šeimai neprisistatęs geradaris įteikė voką, o po to į laikiną būstą atkeliavo maisto ir drabužių siuntiniai. Tik gerokai vėliau sudegėliai sužinojo, kad vienas pirmųjų per savo vardo paramos fondą pagelbėti suskubo Zigmantas Balčytis. Šilutėje...


Šį lapkritį sukako 25 metai nuo tos dienos, kai susirinkę Kurhauze Palangos politiniai kaliniai ir tremtiniai įkūrė „Tremtinio klubą“, vėliau išaugusį į Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Palangos filialą. Sukaktis paminėta iškilmingais renginiais praėjusį ketvirtadienį ir jaukia vakarone šeštadienį, kurios metu dalintasi...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius