Rašinių konkurso ir Apvaliojo stalo diskusijos ,,Ar gera būti lietuviu?“ dalyvės Urtė Arlauskaitė, Aušrinė Plonytė, Giedrė Šarkaitė.

Rašinių konkurso ir Apvaliojo stalo diskusijos ,,Ar gera būti lietuviu?“ dalyvės Urtė Arlauskaitė, Aušrinė Plonytė, Giedrė Šarkaitė.

Gimnazistai diskutavo ,,Ar gera būti lietuviu?"

2018 02 23

Vasario 13 dieną Šiaulių universiteto gimnazijoje įvyko Apskritojo stalo diskusija „Ar gera būti lietuviu?“ Diskusijos metu padėkomis apdovanoti visi respublikinio rašinių konkurso „Ar gera būti lietuviu?“ dalyviai ir paskelbti nugalėtojai.
Dalyvauti diskusijoje buvo pakviesta daugiau nei 200 mokinių iš daugelio Lietuvos kampelių, tarp jų ir trys Palangos senosios gimnazijos mokinės: Giedrė Šarkaitė (IID), Urtė Arlauskaitė ir Aušrinė Plonytė (ID). Jas konkursui ruošė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Jūratė Galinauskienė. Diskusijoje buvo aptarta, kas yra tautinė asmens tapatybė ir ar ji svarbi globaliame pasaulyje, kuo grindžiamas asmens ir tautos, asmens ir tėvynės ryšys, ar postmoderniam pasauliui reikalingos tradicinės vertybės. Diskusijoje dalyvavo moksleiviai, lietuvių kalbos, muzikos ir istorijos mokytojai, brolis kunigas Juozapas Marija Žukauskas, pranciškonas, Kauno Šv. Jurgio bažnyčios vikaras, Kauno Šv. Klaros globos namų kapelionas, bei profesorė daktarė DžiuljetaMaskuliūnienė – Šiaulių universiteto dėstytoja, kuri išsamiai aptarė įdomiausius darbus. Iš jų išskyrė ir Giedrės Šarkaitės rašinį apie jos senelių gyvenimą bei vaikystės eglę. Vertinimo komisijos pirmininkė pagyrė autorę už puikų rašinio struktūrizavimą. Giedrė tapo šio respublikinio rašinių konkurso laureate, buvo apdovanota diplomu, visiems dalyviams įteikti Padėkos raštai.

Aušrinė PLONYTĖ ir Urtė ARLAUSKAITĖ
Palangos senosios gimnazijos ID klasė

 

Ar gera būti lietuviu?

Giedrė ŠARKAITĖ, II D klasė,
Palangos senoji gimnazija
Konsultavo Jūratė Galinauskienė, lietuvių kalbos mokytoja ekspertė

Mintys apie Tėvynę – tai mintys apie save. Kas aš esu, kur aš esu, kuo gyvenu, kaip kalbu, kokia yra mano šeima, draugai, tradicijos, kokia mano būtis ir kilmė, iš kur mano šaknys? Tokie klausimai pažadina prisiminimus. Mąstydama apie tai, dažnai prisimenu savo vaikystės eglę. Kai buvau maža, ji augo mūsų sode Kretingoje. Ši vieta saugo tiek prisiminimų, kad, išgirdusi žodį „Tėvynė“, visuomet mintimis grįžtu ten. Vaikystėje ji man atrodė labai didelė! Po apatine eglės šaka aš galėdavau slėptis ir net vaikščioti išsitiesusi! Didžiulės jos šakos mane paslėpdavo taip gerai, kad suaugusieji dažnai nerasdavo. Kai brolis buvo mažesnis, mes žaisdavome po ta egle ir įsivaizduodavome turintys savo žaidimų kambarį, kuris, reikalui esant, virsdavo namais, restoranu, parduotuve. Žiemą pasistatydavome aplink eglę sniego sieną ir ji tapdavo tvirtove su slaptais bunkeriais. O tuomet prasidėdavo tikras sniego karas. Didžioji eglė buvo mūsų miestas, mūsų šalis, mūsų žaidimų pasaulis. Džiaugėmės ir didžiavomės, kad ją turime, čia gyvename ir esame laimingi. Ji mus vienijo ir jungė. Mums buvo tiesiog gera būti.
Dabar, žiūrėdama į šią savo eglę, dažnai sutapatinu ją su savo šaknimis ir pagalvoju, kokios mes panašios. Nuostabi yra jos atsiradimo istorija. Seniai seniaišv. Kalėdų proga (slaptai, nes sovietmečiu tokios šventės „nebuvo”) mano sergančiai prosenelei Magdalenai ją vazonėlyje padovanojo mano seneliai Nijolė ir Jonas. Eglutė labai gražiai augo ir žaliavo, todėl buvo nutarta pasodinti ją sode. Netrukus prosenelė iškeliavo Anapilin, o eglė tvirtai į žemę šaknis įleido. Užaugino tvirtą kamieną ir gražias šakas. Taip ir mano giminės šaknys. Kad ir kaip skausmingai bandyta jas išrauti, atskiriant nuo Tėvynės ir ištremiant net už poliarinio rato, stropiai stengiantis ne tik nužmoginti gyvenimą, bet ir iki pamatų sunaikinti lietuvišką tapatybę, mano proseneliai ir seneliai nepalūžo ir išgyveno. Net ir amžino įšalo žemėje – Sibiro platybėse, prie Laptevų jūros – jie sugebėdavo paslapčia laikytis lietuviškų tradicijų, papročių, vakarais prie žvakių šviesos tyliai niūniuoti lietuviškas dainas, iš atminties deklamuoti atsimenamus eilėraščius, paminėti uždraustas šventes ir net pasipuošti mažą mažą eglutę ir ramiai atšvęsti Kūčias bei Kalėdas. Mano seneliai sugrįžo į Tėvynę su savo lietuviška tiesa, sąžine ir orumu. Net ir tokie, rodos, nepakeliami gyvenimo išbandymai nepalaužė jų tautinės dvasios ir nesunaikino tapatybės. Jie didžiavosi, kad yra lietuviai. O Lietuvoje seneliams teko iš naujo įleisti šaknis, kurios užaugino tvirtą kamieną – savo vaikus. Jiems perduotos tautos vertybės suformavo tvirtas, lietuviškas dabartinės mūsų šeimos vertybes. Todėl manau, kad tautinė tapatybė nėra paveldima. Ji yra išugdoma ir brandinama, išsaugant tradicijas, papročius, nuo pat vaikystės skiepijant meilę Tėvynei, saugant šeimos vertybes ir ryšius.
Kaip ir eglė. Ne veltui žmonės ją gražiai žaliaskare vadina. Didžioji eglių puošmena – dailiai nuaugusios, akį džiuginančios šakos. Kad jos gerai jaustųsi ir puikiai augtų, reikia tinkamos priežiūros. Taip ir mes – jaunimas. Kaip mes buvome auginami, kokios vertybės mums buvo skiepijamos nuo vaikystės, tokį Tėvynės supratimą mes ir saugome širdyse. Kiek lietuviškumo mums perdavė vyresnės kartos, kaip ir kiek ugdomas tautiškumas dabartinėje aplinkoje, tiek mums gera būti lietuviais, tokią meilę Tėvynei mes pasirinksime ir puoselėsime užaugę. Gaila, kad lietuviškumas ir patriotiškumas jaudina vis mažiau žmonių, savo ateities Lietuvoje jie nebemato ir emigruoja. Tačiau ten, užsienyje, kad ir kaip jie besistengtų prisitaikyti prie svetimos aplinkos, kultūros, tradicijų ir papročių, jie visada buvo ir bus kitiems svetimi, o saviems, Lietuvoje likusiems, pasak Vydūno, „betėvyniai”. Tikrai svarbu nepalūžti dvasiškai, nuolat galvojant, kurią tapatybę pasirinkti. Todėl, manau, svarbu jaunimui nuolat priminti, kur jų šaknys ir iš kur jie kilę. Ir kad lietuviu geriausia būti – Lietuvoje! O kokią ateitį mes patys susikursime, ar mums bus gera būti lietuviais, priklausys tik nuo mūsų pačių. Kiek mes žinosime apie Lietuvos praeitį ir dabartį, kiek dalyvausime šalies kultūriniame gyvenime, kiek saugosime taisyklingą lietuvių kalbą, nepamiršdami tarmių ir šnektų, kiek pažinsime ir puoselėsime senąsias lietuvių tradicijas, tiek sukaupsime sieloje lietuviškos tautinės tapatybės, kurią perduosime ateinančioms kartoms. O kol kas man su būreliu draugų gera būti lietuviais muzikuojant. Savo grupelėje lietuvybę mes išreiškiame dainomis, poezija, bendravimu, dalyvavimu tautinėse šventėse. Mums tai patinka, o žmonėms teikia džiaugsmą. Tikiuosi, ateityje tik tobulėsime ir siųsime tiesos žinutę ateities kartoms.
Taigi, ar gera būti lietuviu? Ar svarbus žmogui dvasinis ryšys su Tėvyne? Manau, kad kiekvienam lietuviui, kuris išmano savo tautos istoriją, tradicijas, papročius, puoselėja kalbą ir kultūrą, Tėvynė yra labai svarbi ir jis didžiuojasi savo lietuviškomis šaknimis. Aš taip pat. Nes labai myliu savo eglę. Kaskart nuvažiavusi į Kretingą, dar kartą pasimatuosiu su ja ūgiu, pabandysiu išsitiesusi išdidžiai pastovėti po apatine jos šaka, prisiglausiu prie kamieno (nes apglėbti jau nebegaliu…) ir įkvėpsiu vaikystės aromato. Tada dar kartą pagalvosiu, kaip man gera, kad aš esu. Lietuvė.
 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Kaimynystėje įsikūrusios Kretingos naujasis meras Antanas Kalnius jau sulaukė visos šalies žiniasklaidos dėmesio. Išrinktas meru, visuomeninio komiteto „Kretingos kraštas“ atstovas verslą ir automobilį perdavė sūnui, o pats į darbą keliauja elektra varomu paspirtuku. „Žmonės gal ir pasižvalgo, tačiau pašaipų nesulaukiau. Dar du savivaldybės...


Vasario 13 dieną Šiaulių universiteto gimnazijoje įvyko Apskritojo stalo diskusija „Ar gera būti lietuviu?“ Diskusijos metu padėkomis apdovanoti visi respublikinio rašinių konkurso „Ar gera būti lietuviu?“ dalyviai ir paskelbti nugalėtojai.  


Lapkričio 14 d. (šeštadienis) 20 val. "Liūdni Slibinai": koncertas trise 14 Eur


Ar gera būti pensininku Lietuvoje? (2)

Kotryna REKAŠIŪTĖ, 2015 10 05 | Rubrika: Miestas

Spalio 1-ąją dieną buvo minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Šią dieną visuomenė yra skatinama atkreipti dėmesį į senėjimo problemas, pagyvenusių žmonių gyvenimo sąlygas bei stengtis ugdyti jaunimo pagarbą senyvo amžiaus žmonėms. „Palangos tilto“ šnekinti senjorai neretai skundėsi, kad sunku suprasti „šių dienų“ jaunimą, o kai kurie...


Ar gera būti pensininku Lietuvoje?

Kotryna REKAŠIŪTĖ, 2015 10 01 | Rubrika: Miestas

Spalio 1-ąją dieną minima Tarptautinė pagyvenusių žmonių diena. Šią dieną visuomenė yra skatinama atkreipti dėmesį į senėjimo problemas, pagyvenusių žmonių gyvenimo sąlygas bei stengtis ugdyti jaunimo pagarbą senyvo amžiaus žmonėms. Šia proga visoje Lietuvoje, ne išimtis ir Palanga, yra organizuojami įvairūs renginiai, užsiėmimai ir veiklos, skirtos garbingo amžiaus...


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Skundų dėžutė.


Startuoja nauja palangos miesto laikraščio "Palangos tiltas" rubrika: Politikų, bendruomenės lyderių žodis.


Nori būti gera mama? Įsiklausyk į vaiką!

Psichologė Jelena BACHLINA, 2013 04 15 | Rubrika: Sveikata

Mieli skaitytojai, kaip manote, ar motinos požiūris į motinystę turi įtakos motinos-vaiko santykiams? Kadangi imliausi asmenybės raidos laikotarpiai yra iki šešerių metų ir šiais raidos periodais šeimos įtaka yra didžiausia, todėl apklausėme Palangos darželius „Nykštukas“, „Pasaka“, „Ąžuoliukas“ lankančių vaikų mamas.


Vakar Klaipėdos miesto apylinkės teismas priėmė nutartį dėl Palangos miesto savivaldybės Architektūros ir teritorijų planavimo skyriaus vedėjo Svajūno Bradūno, kuriam įtarimai dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi siekiant asmeninės naudos perkvalifikuoti į įtarimus dėl galimo piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi ir kyšio paėmimo. Valdininkas trims mėnesiams nušalinamas...


Viešoji įstaiga „Palangos futbolo klubas“ ir kartu „Palangos“ komanda buvo įkurta 2010 metų pabaigoje, siekiant atgaivinti futbolą Palangoje. „Iškėlėme tikslą, kad jaunuoliai emocijas išlietų futbolo aikštėje, o ne gatvėje, kad augtų fiziškai sveiki, lavintų charakterį“, – klubo internetinėje svetainėje nurodo klubo...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius