Vytauto Kuso kūrybos kolekcija – marga kaip pasaulis.

Vytauto Kuso kūrybos kolekcija – marga kaip pasaulis.

Gyvenimas su tūkstančiais šunų ir šunyčių

2016 10 06

Kortryna REKAŠIŪTĖ

Tiek šunų, šuniukų, šunyčių ir šunėkų tokioje nedidelėje erdvėje nerasite 10 tūkstančių kilometrų spinduliu – iki pat Vladivostoko. Palangiškio menininko Vytauto Kuso Šunų muziejuje jie –miniatiūriniai, keramikiniai, žalvariniai, glazūriniai, glamūriniai ir paprasti kaip dešimt euro centų, į lankytoją spokso iš visų pusių. Am, am, am – sveiki atvykę į šunų viešpatiją! V. Kuso kūrybos kolekcija – marga kaip pasaulis: nuo tūkstantinės suvenyrinių šunų kolekcijos iki amą atimančių dailininko darbų, miniatiūrų, tapytų paveikslų, iki jo paties kurtos poezijos, neįtikėtinais raižiniais padabintų kiaušinių ir miniatiūrinės ant piršto galo telpančios knygutės. Apie kūrybą, nuoširdų ryšį ir bendravimą su žmonėmis, aistrą menui bei talentą „Palangos tilto“ žurnalas „Palanga 2016“ kalbėjosi su V.Kusu.
– Kaip jaunasis Vytautas tapo, neįsižeiskite, tokiu gan ekscentrišku, išskirtinai įdomiu menininku?
–(Šypteli) Tas Vytautukas kitokio tikslo ir neturėjo. Žinoma, būta ir visų tų vaikiškų žaidimų būti vairuotoju ar kokiu kareiviu. Bet nuo mažų dienų aš tvirtai žinojau, kad būsiu tik dailininkas. Net kai bėgdavau iš pamokų, bėgdavau tam, kad galėčiau iš anksto numatytoje vietoje piešti.
Pamenu, kaip tėtis iš plytinės parnešdavo molio, tėkšdavo namuose, o aš ką nors lipdydavau. Visada mane supo menų, amatininkystės pasaulis, nors mūsų šeimoje didelių intelektualų nebuvo.
Mano tėvai buvo paprasti darbininkai. Mama buvo labai turtinga dvasiškai. Ji viską jausdavo... Vaikystėje mano galvoje buvo tik piešimas, piešimas ir piešimas. Neseniai kalbėjome su broliu, prisiminėme mūsų pirmąją bendrą parodą. Mums buvo apie dvylika metų. Dirbome dieną naktį paveikslus. Mamai išėjus į miestą, ant virvių sukabindavome juos visus. Tai buvo paroda. Savam pasauly aš gyvenau visą laiką. Kaip sakoma: dviese tarp vienatvės– arba aš ir vienatvė.
– Esate išprotėjęs menininkas gerąja šio žodžio prasme. Sakykite, iš kur semiatės idėjų, kas yra pagrindinis jūsų įkvėpimo šaltinis?
– Žinote, kaip su tuo išprotėjimu. Aš dažnai juokiuosi, jog šeimoje mes keturi broliai – trys protingi ir vienas dailininkas, o dar jei ir poetas – tai viskas, žuvęs reikalas.
Visus, klausiančius įvardinti savo mūzą, nuliūdinsiu. Tikroji mūza yra darbas. Juodas, juodas, juodas darbas, kurį gali prilyginti statybininko ar su šake dirbančio ūkininko veiklai. Ta visa iliuzija, jog užsimetei beretę, užsidėjai raudoną šaliką ir jau esi dailininkas,blefas. Aš dažnai užduodu klausimą, kada dailininkas atostogauja? Niekada. Smegenys dirba visą laiką, stebėjimas, pasąmonėje yra begalė minčių, lauki, kol pribręsta ir atidėti negalima. Reikia imti ir daryti.
– Jūsų nutrūktgalviškos idėjos – iš anksto apgalvoti sprendimai ar spontaniškai gimusios?
– Ne, spontaniškumo nėra jokio. Turiu sąsiuvinį, kur idėjų yra bent penkiems ar net dešimčiai metų į priekį. Viskas ten užfiksuota, man užtenka tik atsiversti ir aš jau žinau, kas ten yra – keli štrichai, keli sakiniai ir man viskas aišku, tačiau negaliu daryti to darbo, kol jis nėra galutinai subrendęs, kol aš jo nematau. Kai dirbu, apie darbą negalvoju, jau galvoje ir mano pasąmonėje kiti darbai arba jų tęstinumas. Forsuoti negalima.
– Kaip jums kilo idėja įsteigti Šunų muziejų?
– Tai ne idėja. Gyvenimas privertė, nes mūsų bute buvo pilna šunų, tik nelojančių. Būdavo, grįžtu namo, pasižiūriu į žmoną, į ant žemės sukrautas dėžes, o ji man sako – nieko nesakyk, ten mūsų šunys. Mes su žmona ilgai apie tokią idėją, kaip sakau, šnekėjome tyloj. Mintis ilgai pasąmonėje kirbėjo. Netyčia laikraštyje perskaičiau apie galimybę gauti subsidijas, kitaip tariant, susikurti sau darbo vietą. Na,nuo to viskas ir prasidėjo. Darbo biržos duotus pinigėlius – visusjuos investavome į savo Šunų muziejų. Taip jis ir gimė – su valstybės ir mūsų bičiulių, kurie remontavo, pagalba.
Mano bičiuliai išremontavo ne tik patį muziejų, o ir visas dirbtuves per mano gimimo dieną. Jie man pasakė, jog visus pinigėlius man dovanoja, kitaip tariant, dovanoja visą skolą. Net ašarą man išspaudė...
Tokiame Šunų muziejuje aš gyvenu ir tuo džiaugiuosi. Kartais ateini į muziejų trumpam, o tave, žiūrėk, jau aplanko lankytojai. Tame ir slypi visas gražumas. Stengiuosi su savo lankytojais bendrauti betarpiškai, itin bičiuliškai. Net išeinant jie man ranką paspaudžia, kiti net išeiti nebenori. Aš su žmonėmis bendrauju. Lankytojai įsivaizduoja, jog ateis į muziejų ir viskas čia oficialu, jie lankytojai, aš jiems sakau – palaukit, pirma pažiūrėkit į mane, susipažinkime, tada aš jums pasakosiu ir tik tada jūs galėsite eiti ir džiaugtis tais kūriniais.
Mes taip įpratę bendrauti – per humorą, juokus, labai betarpiškai... Aš stengiuosi žmonėms duoti gerumą ir paprastumą, kuris mums nieko nekainuoja. Pas mane nėra oficialumo, stengiuosi su visais surasti bendrą kalbą, su vaikais sumušame rankomis, pajuokaujame. Neinu iš paskos ir nestebiu piktu žvilgsniu, kad tik prie ko neprisiliestų ar ko neišteptų. Tai toks tas mūsų muziejus…
– Jūsų muziejaus lankytojai– dažniausiai vietiniai gyventojai ar atvykę poilsiautojai?
– Jums reikėtų rašyti atskirą straipsnį, kad žmonės nebijotų užeiti... Žiūriu, stovi už dviejų šimtų metrų žmonių grupelė ir klausia, kur čia tas muziejus, kiti palangiškiai apie tokį net negirdėję, nematę ir nesilankę. Būna taip, kad vidurdienį einu gatve, dar aš nedirbu, matau žmonės eina gatve ir žvalgosi. Aš juos seku, seku ir paklausiu – ar tik ne muziejaus ieškot? Sakau: „Aš jau matau, kad po visą teritoriją blaškotės.“
Nėra man skirtumo, ar devintą ryto, ar dešimtą valandą vakaro mano telefonas sučirškia. Jeigu žmogus skambina, pasakau luktelti penkias minutes, ateinu ir visada tokį lankytoją, net patį vėlyviausią, įleidžiu. Vėliausius lankytojus turėjau dešimtą valandą vakaro.
Muziejus – mano namuose, man nėra skirtumo, kokiu laiku mane aplanko. Jei dirbu, padedu viską į šoną ir einu bendrauti su žmonėmis. Aš džiaugiuosi žmonėmis, savo lankytojais, vertinu patį bendravimą. Atitrūkimas nuo darbų yra didelis diskomfortas smegenims, tačiau jis kompensuojasi, kai pabendrauji su žmogum, tai atpalaiduoja, atneša kažkokio gerumo. Tai yra esmių esmė.
– Kas jums yra pati kūryba? Tikriausiai teiginys, jog kurti – tai gyventi, Jums tikrai nesvetimas?
– Kūryba – mano gyvenimas. Tai– mano variklis. Visa kūryba yra paremta dideliu darbu. Pastebiu, jog žmonės noriai tapo, daugeliui iš jų tereikia palaikymo, paskatinimo ir pastūmėjimo. Visi gali piešti ir tapyti. Daug žmonių esu privertęs padaryti parodas, net jei žmogus neturi nieko, pirma yra bendravimas, nukreipimas, pati pradžia. Nesvarbu, ką žmogus baigęs, tapyti gali visi. Kai esi neprofesionalas, tau leidžiama viskas. Tai primityvizmas, labai gražu, tačiau viena smulkmena – žmogus turi būti nuoširdus. Kartais žmogų reikia pastūmėti, ištiesti ranką. Rodos, žiūri į žmogų ir matai, kiek jis yra imlus, kiek jis to nori. Susirinkusiems į parodą visada sakau, kad autorius turi mažai kalbėti, už jį turi šnekėti jo darbai. Praėjusiais metais turėjau didelių problemų su stuburu, tačiau tik grįžau iš ligoninės ir paruošiau parodą. Daviau žodį, kad pristatysiu parodą, atsakyti negalėjau, esu žodžio žmogus. Sėdėti negalėjau, kasdien dirbau savo darbą, o dar ir rašiau. Viską padariau per vieną mėnesį. Tai buvo grynai savęs patikrinimas. Minties vystymas turėjo būti, kad nesikartočiau ir nepradėčiau paišyti tų į vieną pusę pakrypusių pušelių…
– Veiklos turite apsčiai, ar lieka laiko... pavalgyti?
–(Šypsosi) Aš dar ir žmoną jauną turiu. Mes galime padaryti daugiau nei patys įsivaizduojame. Aš tiek esu sugalvojęs visko, kad nespėsiu padaryti. Fiziškai neįmanoma – genda akys, sveikata prastėja. Septyniolika metų dirbau mokykloje, tiek pat laiko nežinojau, ką reiškia atostogos. Tik baigdavosi pamokos, aš lįsdavau į dirbtuves ir tapiau, iki tokio lygio, kad man iš rankų iškrisdavo teptukai.
– Esate darboholikas. Atostogos kaip ir nereikalingos?
– Dabar jau jų reikia, pats organizmas ir sveikata to reikalauja, bet tokios atostogos – priverstinės.
– Ką gyvenime labiausiai mėgstate veikti? Turite kokių nors išskirtinių pomėgių?
– Nepatikėsite, bet mėgstu kiaušinius marinuoti. Kiekvienom Velykom marinuoju kiaušinius. Šiais metais ant stalo padėjau net luptus spalvotus kiaušinius. Tai buvo man pačiam labai įdomu. Baltymas geltonas, mėlynas, baltas…
– Sunku ir įsivaizduoti… Iš kur pas jus tiek išmonės?
– Tai yra idėjų brandinimas. Kas yra išradėjas? Jis yra nemokša, kuris nežino, kad to išrasti negalima, o jis paima ir išranda. Taip, kad niekada negalima sakyti„ne“.
– Kokios jums būna vasaros, ar tai jūsų mėgstamiausias metų laikas?
– Man nėra blogo oro, yra tik suirzusi nuotaika, nors man nuotaiką sugadinti labai sunku.
– Kaip į jūsų kūrybą žiūri šeima? Visi įjungti į jūsų veiklą?
– Sūnus – mano techninis darbuotojas. Nėra taip, kad pasakyčiau: čia – mano darbas, čia – jų darbas. Net kai buvau išvažiavęs, mano žmona savarankiškai surengė parodą. Buvau davęs žodį, kad bus paroda sezono atidarymui. Aš nesėdžiu, pats baisiausias dalykas dailininkui turėtų būti pasidavimas pinigams, masėms. Tapau tai, ką aš jaučiu ir neskaičiuoju, kiek gausiu už savo darbus. Yra likimas, kiek bus skirta, taip ir bus.
– Koks yra didžiausias jūsų pasiekimas? Ar turite darbą, kuriuo labai didžiuojatės?
– Taip. Tai tas, kuris dar stovi priekyje, kuris dar laukia. Tie, kurie jau gimė – jau viskas. Kaip išskirsi mylimiausią vaiką? Nėra tokių, visi mylimi.
– Kaip prasideda įprasta jūsų diena, kuomet nereikia niekur skubėti?
– Atsikėlęs aš einu antrų pusryčių – skaityti laikraščių. Kai perskaitau, tada einu dirbti. Tai man yra poreikis, man to reikia.
– Ar Palanga – kūrybos uostas? Ar palangiškiai yra aktyvūs Palangos kultūrinio gyvenimo veikėjai?
– Jeigu žiūrėtume iš tikro palangiškio pozicijos, pastebiu, kad yra mažai vienijančių žmonių, kurie burtų kažką ir pritrauktų. Prasideda skaičiavimas, draugai, lyg ir pavydas. Nėra uždegimo… Aš ne kartą esu minėjęs ir piktinuosi, jog nėra idėjų banko. Niekas to nedaro. Galima būtų sukviesti intelektualus, žurnalistus, menininkus, pakalbėti apie idėjas, kaip galėtų atrodyti Palanga.Tas idėjas valdžiai reikėtų fiksuoti, rašyti. Kiek būtų galima visko padaryti!?
– Koks būtų jūsų meniškas menininko palinkėjimas vasariškai Palangai?
– Kad niekada nuo lūpų nenukristų šypsena, to linkiu visiems – svečiams ir palangiškiams!

 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Taip jau gyvenime būna: kartais per kvailiausius užsiėmimus (sprendžiant kryžiažodį) surandi tai, ko galbūt ieškojai ne vieną dieną. Interneto puslapyje ieškodama senovės baltų mitologijoje man reikiamo deivės vardo, suradau Marijos Gimbutienės rašytus žodžius: „Tiek vertas gyvenimas, kiek einame per jį su viltimi ir meile“. Šis, testamentinis lapelis...


„Medalio žmogus“ – taip pavadinta dar visai neseniai išleista knyga apie žymų medalininką Petrą Gintalą. Jau seniai žinomas menininkas save įvardina kaip dviejų miestų gyventoją – jis gimė Telšiuose, tačiau gyvenimas taip surėdė, jog teko gyventi ir Palangoje, kur ir baigė mokyklą, atrado savo pirmuosius meninius gebėjimus, vėliau vėl grįžo į...


Tiek šunų, šuniukų, šunyčių ir šunėkų tokioje nedidelėje erdvėje nerasite 10 tūkstančių kilometrų spinduliu – iki pat Vladivostoko. Palangiškio menininko Vytauto Kuso Šunų muziejuje jie –miniatiūriniai, keramikiniai, žalvariniai, glazūriniai, glamūriniai ir paprasti kaip dešimt euro centų, į lankytoją spokso iš visų pusių....


Palanga su kiekvienais metais vis gražėja: fontanai, gėlės, nauji statiniai. Tačiau yra žmonių, kurie to grožio nemato ar tiesiog gyvenimas jiems neleidžia jo pastebėti. Prie bažnyčios kiekvieną dieną galima matyti vieną kitą, kuriam pasaulis nebemielas. Ten prašantiesiems išmaldos laimė sutelpa saujoj. Vieną dieną monetų joje mažiau, kitą – daugiau. Viena tokių –...


Vasarą pasitinkanti Palanga intensyviai dabinasi vasariniais žiedais – miestą prižiūrintys komunalininkai gėlėms jau išleido


Priejūrių dievai ir Baltijos Neptūnas šypsosi: „Tikro poeto, tikro menininko, asmenybės gyvenimas tik ir prasideda dialogais su duobkasiais. Baltieji sielos kūrybos šaltiniai į gyvuosius atiteka ir iš karsto“. Kad poetas Vytautas Brencius ruošiasi „išplaukti“ į Amžinąjį Vandenyną, ne tik aš savo „žuviška...


Paliktos šunų „dovanėlės“ ant gatvių ar šaligatvių – nuolatinė problema, kuri kaip skaudulys gelia kiekvieną miestelėną. Nors visi šią bėdą mato, tačiau ne visi šunelių savininkai linkę palaikyti švarą mieste. O ir tam padaryti pats miestas nelabai suteikia galimybių, mat nėra tam skirtų dėžių, nei specialiai šunų vedžiojimui įrengtų aikštelių.


Daugelyje Lietuvos miestų šunų vedžiojimo aikštelės nebėra naujiena. Jose augintinių šeimininkai gali laisvai vedžioti savo šunis, nepiktinant kaimynų, jog teršiama aplinka po jų langais. Palangoje tokių aikštelių nėra ir kol kas jų įrengimas – nenumatytas, tačiau kaip patikino Palangos miesto savivaldybės administracijos direktorius Valerijus Kuznecovas, pamažu žengiama šia linkme.


Jau beveik dvidešimtmetį kolekcionuojantis suvenyrinius šunis Vytautas Kusas pernai Palangoje įkūrė šunų muziejų. Tai vienintelis toks muziejus Pabaltijo šalyse. Šis muziejus anksčiau buvo V. Kuso dirbtuvės ir joje eksponuojami paveikslai bei miniatiūros, tačiau dalį studijos jis paaukojo įkurti šunų muziejui.


Geriausiųjų šunų parodoje  1

Rasa GEDVILAITĖ, 2009 11 04 | Rubrika: Kultūra

Spalio 8-11 dienomis Slovakijos sostinėje Bratislavoje vykusioje Pasaulinėje šunų parodoje savo šuns grožį ir gabumus demonstravo ir palangiškė Sandra Kanapickaitė. Trumpaplaukis vengrų vižlas turėjo galimybę konkuruoti su iš viso pasaulio atvykusiais šunimis. O tokios veislės šunų, kaip Palangoje gyvenančio Bumo, parodoje susirinko net 89.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius