Elvas akvedukas siekia net 6 kilometrus.

Elvas akvedukas siekia net 6 kilometrus.

Iki, Portugalija! Labas, Ispanija! Ačiū hipiui su mėlynu autobusiuku

2017 01 30

Inga ŠVIESAITĖ

Buvo kokia 8 valanda ryto, kai mes jau pakavomės ir lankstėme savo palapinę. Kaip ir tikėjausi, Elvas dienos šviesoje man parodė dar vieną savo veidą. Buvo šiek tiek apsiniaukę, oras priminė labiau Angliją nei saulėtąją Portugaliją. Bet man patiko – viskas aplinkui dvelkė tokia melancholija ir rudenišku lengvu liūdnumu.

Kitoks miestas nei buvusieji
Nusileidome iš alyvmedžių giraitės ir sekėme, kur mus nuves akvedukas. Tik šiandien pamačiau, kad šis miestas – kitoks, nei prieš tai buvusieji: kaip ir Maroko miestų medinos, apgaubtos aukštų sienų, taip ir šis apjuostas gynybiniais įtvirtinimais. Pakilome prie Nossa Senhora da Conceicao koplyčios, nuo kurios atsivėrė visa miestelio panorama. Prieš čia patenkant turėjome praeiti ganėtinai siaurą tunelį, pro kurį važiuodamas automobilis visada signalizuoja, jei kartais kitapus tunelio dar viena mašina norėtų prasilenkti. Šiek tiek pavojinga vieta.
Užlipus prie koplyčios, Elvas mums buvo kaip ant delno, todėl ant šlaito pasitiesėme kilimėlius ir surengėme savo pusryčių pikniką. Šis miestelis mažesnis nei mano numylėtoji Evora, čia mažiau ir judėjimo, gyvybės bei veiksmo. Viskas dvelkia lėtumu, laikas rodėsi čia toks ištįsęs kaip Salvadoro Dali paveiksluose. Ir nors, nepaisant militaristinės architektūros ir miestą juosiančių įtvirtinimų, Elvas šiek tiek buvo panašus į Evorą, tačiau jausmas čia – visiškai kitoks. Pusryčių piknikui gal ši vieta ir tinkama, bet gyventi man – ne. Tolumoje matėsi miestelio keturiuose šonuose kadaise ant kalno įrengti žvaigždės formos fortai – tokius regėjau pirmą kartą. Gal būtent ši karinė nuojauta, visi įtvirtinimai, didžiulis akvedukas man ir kėlė nejaukumo bei atšiaurumo jausmą.
Leidomės žemyn į miestelio gilumą. Praėjome pro labai gražų turgų, pakilome iki Elvas pilies. Pro siauras, gėlių vazonais apstatytas akmenimis grįstas gatveles nuvinguriavome iki miesto bažnyčios ir pagrindinės aikštės. Norėjome dar kartą pamatyti ją dienos šviesoje ir užeiti vidun. Šiandien ir ji buvo kitokia – mažiau apgaubta mistikos, bet vis dar graži. Nors ir pirmadienis, tačiau aikštėje veikė vietinių sendaikčių turgelis. Apžiūrėję visus eksponatus ir aptikę keletą neblogų laimikių, prisėdome trumpam poilsiui. Ši vieta – paskutinis mūsų taškas Portugalijoje. Šiandien kirsime jos ir Ispanijos sieną bei keliausime Madrido kryptimi. Buvo pats pietų metas, pasirodžiusi saulė pradėjo gerokai kaitinti. Pakilome nuo Elvas aikštės suoliukų ir patraukėme už miestelio, kur buvome numatę gerą autostopo tašką. Pakeliui užšokome į parduotuvę vandens ir skanėstų. Na, jei kartais ilgai tektų stovėti kelyje.

Mėlyno autobusiuko vairuotojas – hipis
Bet laukti labai ilgai neteko. Mums sustojo mėlynas autobusiukas(!), kurio vairuotojas buvo tipiško hipio pavyzdys. Įsirengęs namus ant ratų, keliaujantis su savo šuniuku, vėjyje kedenamais ilgais ugniniais plaukais, turintis idilišką svajonę Portugalijoje ir besimokantis reto amato Vokietijoje. Dar kartą įsitikinau, kad pasaulis pilnas nuostabių žmonių ir kad keisti gyvenimą į tokį, kokio nori – niekada nevėlu. Taigi, trumpa šio ugninio žmogaus gyvenimo istorija.
Kadaise jis gamino langus. Diena iš dienos. Ir kuo daugiau langų gamino, tuo nelaimingesnis jautėsi. Artėjo trisdešimtmetis, kai jo kelyje atsirado žmogus, įkvėpęs jį siekti tokio gyvenimo, apie kurį jis iš tiesų svajoja. Taigi, vieną dieną mūsų naujasis pažįstamas nustojo gaminti langus, viename Portugalijos kaime nusipirko vienkiemį, užsiveisė nedidelį ūkį su vištomis, avimis ir arkliais bei pradėjo gaminti vyną. Atsidavęs visiškam organiškam ir lėtam gyvenimo tempui, jis žingsnis po žingsnio tapo laimingesniu. Bet iki pilnos laimės jam vis tiek šio to trūko. Ta kryptimi šiandien visi trys, neskaitant šuns, mes ir važiavome. Jis jau antrus metus mažame miestelyje, netoli Drezdeno, mokosi gaminti muzikos instrumentus. Tokių vietų pasaulyje yra vos trys. Ir kokia laimė mums nusišypsojo keliauti būtent su juo – žmogumi, kuris mokosi reto amato ir nebijo keisti savo gyvenimo iš esmės!
Patys įsikvėpę nuo gražaus gyvenimo istorijos, pametėti šiek tiek toliau, kad lengviau būtų tranzuoti, tęsėme savo kelionę. Mums beveik iškart sustojo tipinis pagyvenęs ispanas – su plačia šypsena, visiškai atsipalaidavęs ir noru daug bendrauti. „Aš važiuoju čia pat – bet vis tiek šioks toks gabalėlis kelio“, – fone skambant ispaniškai muzikai kalbėjo jis. Nors kelionė ir trumpa, spėjome apie daug ką pašnekėti. „Ispanijai, ypač šiam regionui – sunkūs laikai. Viskas taip sausa, vandens labai mažai“, – guodėsi jis ir sustojęs savo miestelyje pasiūlė kavos. Mandagiai atsisakėme, nes nenorėjome tempti į naktį, juolab, kad tranzavome vietiniais keliukais, pro kuriuos ne taip dažnai važiuoja automobiliai. Sustojęs dar prie vieno baro, paklausė vietinių, gal kuris važiuoja mums reikiama kryptimi ir gavęs neigiamą atsakymą, nuvežė mus iki kito automobilių stabdymo taško.

Paskutinė mūsų stotelė...
Po truputėlį temo, pradėjo lengvai dulksnoti. Vėl jaučiausi kaip kokiame Anglijos kaime, kur mane supo vieniši akmeniniai bokštai ir laiko apgriautos tvoros. Automobilių važiavo labai mažai ir kad nestovėti vietoje, pasiūliau JAM eiti toliau ir mašinas tiesiog stabdyti pakeliui. Tad ėjome. Ir kaip bebūtų keista, tai buvo pats pačiausias mano kelionės patyrimas – apsupta kalnų ir lygumų, kur prie kelio ganėsi arkliai ir asilai, toliau aptvaruose mūkė karvės, o retuose vienkiemiuose buvo girdėti kriuksintys paršai. Lengva dulksna prausė mano veidą, oras buvo šviežias ir gaivus. Vienintelis kelias buvo vedantis į tikslą. Slapta vyliausi, kad joks automobilis čia daugiau ir nepravažiuotų – norėjosi eiti ir eiti iki tol, kol mus pasieks naktis.
Tačiau mano svajonei nebuvo lemta išsipildyti ir po valandėlės sėdėjome mašinoje, vežančioje mus Piedrahita miestelio link. Tai buvo paskutinė mūsų šiandienos stotelė, kurią pasiekėme jau sutemus. Užsukome į parduotuvėlę nusipirkti sriubos. Norėjome ją išsivirti ir pagaliau pirmą kartą kelionėje panaudoti visą laiką JO kuprinėje buvusi primusą. Dar po valandėlės buvome prie pat Pierdahitos krašto, kur šalia senovinės akmeninės tvoros po dideliu ąžuolu statėme savo palapinę. Vieta dvelkė mistika ir neapsakomu sakralumu. Tas vakaras buvo ypatingas – įsikūrę po lietuviams šventu medžiu, virėme sriubą, gėrėme ispanišką „cervezą“ ir klausėme kaip aplink krenta rudenio lietaus lašai. Įsisukau į miegmaišį – nepamenu ar dar ilgai kalbėjome, bet rodos lyg ir ne, kai užmerkiau akis ir leidau nakčiai nusinešti mane.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Palangos kultūros ir jaunimo centro Kamerinis choras, vadovaujamas E. Jucevičiaus, dalyvavo chorų konkurse Graikijoje. Norime pasidalinti gera žinia - turime aukso ir sidabro diplomus. Esame labai laimingi. Ačiū Palangai, ačiū jums," - paskelbė Palangos Kultūros ir Jaunimo centras.


Sekmadienį vykę tradiciniai Šv. Roko atlaidai nebuvo tokie jau tradiciški, kadangi palangiškiai tądien atsisveikino su iki šiol aštuonerius metus Palangos parapijoje tarnavusiu visų mylimu klebonu Mariumi Venskumi. Miestelėnai jį išlydėjo itin emocionaliai, prisaikdinę nepamiršti Palangos parapijos. Pirmadienį jis tarnystę patikėjo naujajam...


Nuostabioji Portugalija tikrai turi ką parodyti, tad visus, kurie pasiilgo saulės, nuostabios gamtos ir smagių pramogų, kviečiame atvykti į Portugaliją, kuri laukia turistų išskėstomis rankomis. Į Portugaliją lengviausia, greičiausia ir paprasčiausia yra keliauti lėktuvu. Bilietai nėra brangūs, kelionės laikas – trumpas,o ir pasirinkimas platus, tad kiekvienas susiras sau...


Gyvenimas, – ačiū jam, – buvo ir tebėra visaspalvis, dainingas, sklidinas vasariškų aistrų, ir ne tik klaustukų, bet ir atsakymų, kurie žinia, į Atminties aruodus įteka lėčiau negu Lietuvos upės į Baltiją, net prireikia kelių dešimtmečių, kol patenkini smalsumą, Pažinimo skrynią, bet...


Inga ŠVIESAITĖ Buvo kokia 8 valanda ryto, kai mes jau pakavomės ir lankstėme savo palapinę. Kaip ir tikėjausi, Elvas dienos šviesoje man parodė dar vieną savo veidą. Buvo šiek tiek apsiniaukę, oras priminė labiau Angliją nei saulėtąją Portugaliją. Bet man patiko – viskas aplinkui dvelkė tokia melancholija ir rudenišku lengvu liūdnumu.


Palanga baigia atstatyti Kurhauzą. Naujaisiais iškels pabaigtuvių vainikus virš kitų modernių statinių. Bet kurorto gyventojai – stebėtinai provincialūs, kai išvysta kitokį žmogų. Ir kažin ar padėtį pataisytų ir tuzinas naujų skrydžių į Vakarus, kurių kurortas labai siekia. „Kai kurie žmonės čia atvirai baksnoja pirštais, net sustoję rodo į mane....


Už viską Tau, Mokytojau, ačiū...  14

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2013 10 07 | Rubrika: Miestas

Penktadienio vakarą jauki „Ramybės“ kultūros centro salė vos talpino šypsenomis ir džiaugsmu švytinčius Palangos mokytojus: čia profesinės šventės – Mokytojo dienos – išvakarėse rinkosi Palangos pedagogų bendruomenės, skaičiuojančios per 400 narių, atstovai ir juos pasveikinti atvykę garbūs svečiai. „Už viską Tau, Mokytojau...


Moksleivių klubo narių išvyka į Kretingą

Palangos moksleivių klubo inf. , 2013 03 28 | Rubrika: Jūros vaikai

Šią savaitę vietoj įprastų būrelių užsiėmimų, Moksleivių klubo būrelių vaikams Velykinių atostogų proga buvo pasiūlyta maloni staigmena. Mėlynu autobusiuku linksmai nusiteikusius vaikus nuvežėme į Kretingos muziejų ir Žiemos sodą. Vaikai apžiūrėjo ekspoziciją ir išgirdo įdomų pasakojimą iš grafų Tiškevičių gyvenimo Kretingoje ir Palangoje.


„Nesu aš jokia asmenybė. Galiu tik papasakoti apie senąją Palangą. Kitąmet man sukaks aštuoniasdešimt metų, ačiū Dievui, dar turiu gerą atmintį“, – savo namuose prisėdusi prie stalo prašneko palangiškė Regina Andriekutė.


„Neužgavai, ačiū, ne...“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2009 01 28 | Rubrika: Kultūra

„Kodėl mūsų lietuviškajai visuomenei stinga visuomeniškumo, kodėl šitaip daug neramaus pasityčiojimo iš dieviškumo iš mandagumo ir net dieviškumų, kodėl daug jausmų „sintetikos“, „dvasinių bomžų“ ir nenoro morališkai saulėti, kad... dažnai daug saugiau, ramiau prie septynbalės štormo jūros ar net garsiausiai „grajinančio“ medkirčio benzopjūklo?“ (Klausimai, tebelaukiantys atsakymų ir po 2009 –...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius