Įspūdžiai iš Tailando: dūmų skonio šuniena, minimalizmo privalumai ir akistata su gyvenimo baime

Įspūdžiai iš Tailando: dūmų skonio šuniena, minimalizmo privalumai ir akistata su gyvenimo baime

2018 05 24

LigitaSINUŠIENĖ

Iš kulinarinės kelionės po Tailandą sugrįžusi palangiškė Vesta Šližienė praturtino ir savo restorano „4“ meniu. Ne, skruzdžių ar kitų vabzdžių klientams nepasiūlys, bet virtuvės šefas jau gamina lazdynų riešutų padažą, kurio gamybos technologijos šeimininkė mokėsi iš pačių tailandiečių. Egzotiškoje šalyje palangiškė susidūrė ir su didžiausia savo gyvenimo baime, kurią įveikė ... mintyse dainuodama.
– Kodėl kelionei pasirinkote būtent Tailandą?
– Tailandas garsėja savo maistu, o aš turiu restoraną, tad mano visa kelionė buvo įvairiausių skirtingų meniu išbandymas ir patiekalų fotografavimas. O valgo jie viską – nuo vabalų ir musių iki įvairiausių jūrų gėrybių. Tailandiečiai turi beprotiškai skanias daržoves ir vaisius, jų vegetariški patiekalai nepakartojami! Ta pati vištiena – kiekvienąkart vis kitokia. Ir, žinoma, gausybė prieskonių, kuo kažkiek primena ir indų virtuvę.
– Tad ar teko paragauti vabzdžių?
– Taip, ragavau ant pagaliuko pasmeigtą žiogą. Tokiais skanėstais prekiaujama gatvėje. Skonis? Kažką traškaus kramtai, ir tiek. Garsūs restoranų šefai patiekia desertus su karamelizuotomis skruzdėmis. Ir šunį valgiau.
– O kaip šuo? Juk mums jis – žmogaus draugas?
– Tiesiog teko įveikti psichologinį barjerą. Jei visiškai atsiriboji nuo savo minčių ir negalvoji, iš kur ant stalo atsiranda ta mėsa, gali valgyti. Šuo buvo keptas grilyje, su labai daug dūmo skonio. Iš tiesų, dar klausimas, ar tikrai šunį valgai. Gal jie tik taip sako. Juk iš esmės Tailandas 100 procentų dirba turistui.
– Gal jūsų restorano lankytojai meniu išvys Tailando įkvėptų egzotiškų patiekalų?
– Vabalų ir šunienos tikrai nepasiūlysime, bet mūsų šefas jau išmoko gaminti lazdynų riešutų padažą, kuris labai populiarus Tailande. Praleidau visą dieną virėjų mokykloje, ruošėme pusryčius, pietus ir trijų dalių vakarienę. Man labai patiko tas padažas, tad jo receptą ir parsivežiau į Palangą.
– Gal iš Tailando verslininkų parsivežėte ir daugiau kokių idėjų?
– Aš ir turėjau tikslą pažiūrėti, kaip tailandiečiai rūpinasi turistais, todėl nuolat nakvojau vis kitur, bet negyvenau masiniuose viešbučiuose, rinkausi nedidelius hostelius, kurių kambariuose – po 6-8 lovas. Tačiau vos įėjęs supranti, kas čia yra kas. Savininkai paprastai patys ir dirba registratūroje, patys vakare pagamina vakarienę. Vienam hostelyje teko kartu prie vieno bendro stalo sėdėti su dvidešimčia viešbučio svečių. Jautėmės tarsi didžiulė šeima, nors visi buvome iš skirtingų šalių. Tai – nepakartojamas įspūdis! Dalinomės savo patirtimis vieni su kitais, patarimais, kur verta nuvykti, ką pamatyti. Todėl į tuos hostelius ir norisi sugrįžti vėl ir vėl. Nenuostabu, kad taip per mėnesio kelionės laikotarpį mano „Facebook“ paskyra pasipildė 200 draugų. Ir apskritai tailandiečiai viską daro patys, nemačiau nė vieno verslo, kuris būtų atidarytas ir paliktas svetimam žmogui vadovauti. Iš jų sulaukiau įvairiausių patarimų, kaip koordinuoti savo verslą, kai visi skirtingi, ir pan.
– Gal tailandiečių patarimais pasidalintumėte ir su mūsų skaitytojais?
– Aišku, atrodo, paprasta, bet jie sako: „Visąlaik šypsokitės“. Žinoma, jiems savo saulėtoje šalyje gal ir paprasčiau nuolat transliuoti teigiamą energiją, bet iš tiesų, nepaisant to, kad pas mus mažai saulės, mūsų restorano svečiai juk vis tiek nori matyti mus, skleidžiančius teigiamą energiją. Kitas tailandiečių patarimas – neturėti jokios pompastikos, gyventi minimaliai. Jie patys taip gyvena. Pavyzdžiui, didelio hostelio savininkas, ant stogo turistams įrengęs ir baseiną, pats gyvena viename kambaryje net be oro kondicionieriaus, turi trejus šortus ir keturias palaidines. Sako: „Kai man reikia šortų, tai einu ir nusiperku šortus“. Jis neieško kažkokių įmantrių kelnių su madingomis sagomis ir pan. Kita vertus, ten, kur karšta, nieko ir nereikia – ir pakanka tik šortų su lengva palaidine. Tailande vyrauja nuoširdumas ir minimalizmas. Grįžusi į namus kitomis akimis pažiūrėjau į savo spintas, pamačiau, kiek turiu daiktų, kurie man iš tiesų nereikalingi, bet kažkada buvo labai madingi. Ir apskritai tailandiečiai visą laiką užsiėmę prekyba, savo verslu, labai darbštūs žmonės, ir dirba visa šeima. Nelabai moka naudotis kompiuteriais, nors iš viso Tailando labai išsiskiria Bankokas.
– Juk ir mūsų Vilnius skiriasi nuo visos Lietuvos...
– Taip... Bankoke ypatingai ryškus socialinių klasių kontrastas. Didžiuliame prekybos centre – pasaulyje garsiausi prekių ženklai „Prada“, „Gucci“, o šalia čia pat – skurdus kioskelis, močiutė tiesiai gatvėje plauna indus. Sostinėje karštis kaip salose, bet daug sunkiau pakeliamas. Nepaisant to, moterys – su marškiniais ilgomis rankovėmis, vyrai – su kostiumais, švarkais. Aš su šortais Bankoke netgi pasijutau nejaukiai tarp visų tų kostiumuotojų. Salose, nors karštis ir 35 laipsniai, jo taip nejauti, nes atsigaivini vandeny, lengvame vėjyje, vietiniai gyventojai namuose ne visi ir kondicionierius naudoja. Sako: „O kiek mes tuose namuose ir tebūname“. O Bankoke prie to karščio dar prisideda žiauri smarvė nuo automobilių išmetamųjų dujų, ir ne tik nuo jų. Žmonės kepa tiesiai gatvėje, pila vandenį su visais plovikliais čia pat ant karšto asfalto, šalia tų įspūdingų dangoraižių bėgioja žiurkės. Todėl čia įprasta pamatyti žmones su kaukėmis. Tačiau puikų įspūdį paliko 32 aukštų dangoraižio restoranas. Ir įdomu, kad kainos čia kinta, priklausomai nuo aukščio. Gatvėje patiekalai kainuoja tiek, kiek Lietuvoje, o sulig kiekvienu aukštu, atsiveriant vis platesniam vaizdui į Bankoką, kainos kyla ne procentais, o kartais. Pavyzdžiui, ant žemės vyno taurė – 4 eurai, o pakilus aukščiau išauga iki 14 eurų. Tada galvoji, kad atsigaivinti gal pakaks ir stalo vandens. Keičiasi ir aptarnavimo standartas. Man mano pačios restoranas – mano kūdikis, mano gyvenimas, tad visur, kur tik lankausi, labai stebiu aptarnavimo kokybę.
– Ir kokia gi ji Tailande?
– Nustebino, kad Tailande aptarnavimo srityje dirba labai daug vyrų. Yra labai daug vietų, kur vyrauja paprasta kasdienybė. Čia gali užsukti tiesiai iš pliažo, su šortais, ir visiškai kitokio aptarnavimo sulauksi aukšto lygio restorane, į kurį ir eini jau pasipuošęs. Aplūžusioje užkandinėje tave aptarnauja vyras su žmona, apsupti 8 vaikų, kurie visi apstoja tave, paspaudžia ranką, pasidomi, kaip praėjo tavo diena. Kitą dieną eini pro šalį, o jie garsiai sveikinasi, mojuoja. Dėl tokio jų nuoširdumo, paprastumo nebekreipi net dėmesio ir į tualetą, kuriame tenka dubenėliu pasisemti vandens, norint nusiplauti rankas. O restoranai laikosi oficialumo, distancijos nuo svečio.
– Savo kelionę vadinate kulinarine, bet tikriausiai mėgavotės ir kitokiomis pramogomis?
– Tailande pasidariau tatuiruotę, laikydamasi visų tailandietiškų tradicijų. Tatuiruotes daro šventikai, vadinami monkai. Jiems negalima matyti ir liesti moters, tad buvau visa suvyniota į skaras, ant kelių atsiklaupusi turėjau ateiti iki šventiko, nugara į jį. Atidengta buvo tik sprando dalis, kur ir darė tatuiruotę. Su šventiku tiesiogiai nebendravau, tik per kitą moterį, vertėją, man monkas uždavė daug klausimų. Pavyzdžiui, koks mano santykis su šeima, kokie mano gyvenimo tikslai ir pan. Pagal atsakymus ir parenka tatuiruotę, kuri sustiprina reikalingas žmogaus savybes. Išeidamas dar gauna taisyklių rinkinį, panašiai kaip 10 Dievo įsakymų – tatuiruotės poveikiui sustiprinti. Tavo palaiminimas blėsta sulig kiekvienu taisyklės sulaužymu. Tatuiruotė kainavo 1500 batų, pavertus eurais – 50 eurų. Plius – monkui auka. Tailande išsilaikiau nardymo teises, 4 dienas praleidau nardymo mokykloje. Teisės su apgyvendinimu kainavo 280 eurų. Šį sprendimą priėmiau visiškai ekspromtu. Apskritai visa kelionė nebuvo suplanuota, iš anksto tik buvau užsisakiusi trijų dienų savanoriavimą dramblių rezervate. Įgytos teisės galioja visur, ne tik Tailande, galiu nardyti iki 18 m gylio. Tačiau jas įgyti man buvo didžiulis išbandymas. Atradau savo didžiausią baimę – absoliučią tylą. Po vandeniu man buvo baisiausia net ne tai, kad reikia nusiimti kaukę, numesti ją, paskui vėl pasiimti, užsidėti, išpūsti vandenį, bet labiausia gąsdino ta spengianti tyla. Žmonės yra šalia tavęs, matai instruktorius, bet nieko negali jiems pasakyti, gali tik parodyti ženklais. Ir nuo tos tylos galvoje verda daugybė minčių, ir visos jos skatina bijoti, tik didina baimę. O kas bus, jeigu?... Kas kartą, panirdama į vandenį, galvodavau, kad jau viskas, kito karto nebebus. Net mamai rašiau, jog susidūriau su didžiausia gyvenimo baime – tyla. Bet mama mane padrąsino, kad aš jau tiek visokių iššūkių esu įveikusi, ir patarė ... dainuoti mintyse. Jos patarimas man tikrai padėjo.
– Ar planuojate kada nors grįžti į Tailandą?
– Nemanau. Juk kiek yra dar neaplankytų šalių, kurias verta pamatyti.
 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Iš gyvenimo pasitraukė žinomas Palangos šefas

"Palangos tilto" informacija, 2019 10 26 | Rubrika: Miestas

Vakar, spalio 25-ąją, iš gyvenimo pasitraukė žinomas Palangos kurorto šefas, restorano „Barbarosa“ vadovas Mykolas Paleckis. Gastronomijos meistras pernai su savo komanda išsikėlė iš viešbučio „Kerpė“ – PT šaltinio teigimu, dėl padidintos nuomos – į restoraną „RIVASTAR.“ Vakar „Barbarosos“...


Futbolo A lygos 21-ojo turo rungtynėse sekmadienį, rugpjūčio 25 dieną, Klaipėdos „Atlantas“ išvykoje 2:0 (0:0) įveikė „Palangos“ futbolininkus. 


Iš kulinarinės kelionės po Tailandą sugrįžusi palangiškė Vesta Šližienė praturtino ir savo restorano „4“ meniu. Ne, skruzdžių ar kitų vabzdžių klientams nepasiūlys, bet virtuvės šefas jau gamina lazdynų riešutų padažą, kurio gamybos technologijos šeimininkė mokėsi iš pačių tailandiečių. Egzotiškoje šalyje...


Aleksandras Jokūbauskas, naujasis miesto savivaldybės Tarybos narys, gavęs mandatą iš jos pasitraukus socialdemokratui Danui Paluckui, žodžio kišenėje neieško. Dar daugiau: praėjusioje Tarybos kadencijoje pliekė valdančiąją koaliciją ir nestokojo kritikos strėlių merui. Tačiau išskirtiniame interviu „Palangos tiltui“ žinomas miesto advokatas buvo...


Šį sekmadienį Lietuvoje bus įvestas vasaros laikas. Kovo 26-ąją 3 valandą nakties laikrodžių rodykles reikės pasukti viena valanda pirmyn. Tai kasmet, du kartus per metus, kyla diskusijos, kam to reikia, kodėl reikia griauti nusistovėjusią tvarką.  


Birželį iš sostinės grįžusių studentų Palangoje – vos keletas. Juk universitetuose ir kolegijose šis laikotarpis toli gražu nėra vasaros atostogų pradžia, prieš akis – įtempta sesija. Taigi, nenuostabu, jog studijų miestu laikomoje sostinėje Palangos jaunimo vis dar gausu. Nepaisant varginančių egzaminų keletas studentų sutiko pasidalinti savo mintimis apie...


Rugpjūčio 25 d. į Palangos miestą atvyks „Saugaus gyvenimo karavanas 2013“. Tai ŽIV ir AIDS paveiktų moterų bei jų artimųjų asociacijos „Demetra“ prevencinė akcija, kurios metu visi norintieji galės nemokamai ir anonimiškai vos per 1 minutę išsitirti dėl ŽIV, gauti specialisto konsultaciją, informacijos bei apsaugos priemonių.


Miesto komunalininkams ir jų vadui Konstantinui Skierui šiemet buvo žarstomos pagyros už puikų miesto tvarkymą į kairę ir į dešinę, bet savivaldybės Kontrolės ir audito tarnyba jau kitą savaitę kreipsis į miesto prokuratūrą, prašydama išsiaiškinti, ar UAB „Palangos komunalinis ūkis“ nenusižengė įstatymui, tvarkydama 581,9 tonos pelenų...


Keisti gyvenimo būdą – itin sunkus uždavinys, kurį įveikti pasiseka tikrai ne visiems. Tačiau kartais priverčia pats gyvenimas, o perkopus svarbiausią laiptelį, nelabai ir besinori grįžti prie ankstesnio gyvenimo būdo. Būtent tokios patirties teko pasisemti ir sveikos gyvensenos propaguotojui Daliui Viršilui. „Mūsų dukrelei reiškėsi nuolatinė alergija, tad pradėjome domėtis, kur problema...


Nors dar gili žiema, tačiau kurorto valdžia suskubo tvirtinti naujas viešųjų vietų prekiauti ir paslaugoms teikti schemas bei nustatyti vietinės rinkliavos už išduodamus leidimus dydžius. Šiemet atsirado naujovė – itin paklausios paplūdimiuose paslaugų teikimo vietos už fiksuotą mokestį bus suteikiamos verslininkams, vykdantiems programas. Po ilgų diskusijų ir svarstymų nutarta sprendimą...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius