Kiek kainuoja laimė?

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 10
Šiomis neramumų pilnomis dienomis, kai Naujieji metai dažniau gąsdina, nei įkvėpia žygdarbiams, vis labiau norėtųsi atrasti „vietinius“ džiaugsmus. Pošventinė depresija, badmetis, krizė, nedarbas – šitie žodžiai pernelyg dažnai šmėkščioja tiek mano, tiek, manau, ir kitų galvose. Tad ypatingai stipriai norėjau atrasti kažką džiuginančio – sau ir kitiems.
„Palangos tiltui“ taip pat norėjosi padovanoti kažką gražaus – šviesią ir jaukią temą. „Netyčia“ iš kažkur išdygo mintis apie švyturį – Šventosios miestelyje aukštybėse boluojančią šviesą. Turbūt ne man vienai jis natūraliai siejasi su romantika ir šviesuliu tamsoje paklydusiems ar kranto ieškantiems jūreiviams. Apsilankius ten mane pagavo įkvėpimas – kad ir koks metas, kad ir koks oras, kad ir kokia tamsybė, šitas šviesulys esantiems jūroje visada yra šauksmas į krantą, žinia, kad jų ten kažkas laukia.
O kas laukia mūsų? Politikai vis dažniau grūmoja žiniasklaidai pirštu – esą nustokite bauginti žmones (jau ir taip pakankamai baugu) ir vietoj žodžio „krizė“, vartokime žodį „sunkmetis“. Kas nuo to pasikeis, neaišku. Tačiau tebūnie. Sunkus metas, mano nuomone, turi ir savų pliusų – nejučia imi, žmogus, ir vis labiau ieškai užuovėjos, supratimo ar elementarios šilumos. Gal todėl gyvenime, užklupus negerovėms, mes tvirčiau petys į petį glaudžiamės prie savo artimiausių, mylimų žmonių. Gal dėl to imame atrasti tai, ką seniai užmiršome ar nustojome vertinti. Žmogišką ir šiltą bendravimą, kasdienius džiaugsmus. Sunkmetis suburia žmones į ratą – viską įveikti kartu žymiai lengviau.
Aš vis dažniau susitinku su draugais pasidžiaugti draugiškai namuose ruošta vakariene, vietoj pasisėdėjimo kokiame nors bare. Vis dažniau vakarus leidžiu ne spoksodama į „stebuklingą dėžę“ (televizoriaus niekada pernelyg nemylėjau, o dar mažiau – kai visi ėmė skaičiuoti esamus ir nesamus, savus ir svetimus pinigus), o išsitraukusi nutrintus, bet itin mielus ir smagius dar iš vaikystės likusius stalo žaidimus. Parduotuvių lentynose žvalgausi būtiniausių produktų, o ne kažko egzotiško iš tolimojo užsienio – mat pastaruoju metu itin miela pasidarė mamos virta vyšnių uogienė ar marinuoti agurkėliai. Beje, neseniai skaičiau apie atliktą tyrimą: pasirodo, persprogusios parduotuvių lentynos, kai akys ir galva raibsta nuo pasirinkimo, tikrai nepriverčia žmonių jaustis laimingesniais. Britų mokslininkų tyrimas parodė, kad kuo daugiau visuomenės poreikių patenkinama, tuo visuomenė mažiau laiminga. Pavyzdžiui, žmonės, kuriems prekybos centre tenka rinktis iš 6 kurio nors maisto produkto rūšių, jaučiasi geriau, nei tie, kurie renkasi iš 26 rūšių. Tad galbūt mūsų reiklumas ir yra mūsų nepasitenkinimo ir niurzgėjimo priežastis? Juk keliaujantys po egzotiškas, bet varganas Rytų ar Afrikos šalis visada pasakoja apie ten matytus žmonių veidus. Lūšnose gyvenantys, vos galą su galu suduriantys gyventojai žino, kad niekada nesusikraus didžiulių turtų, tačiau visada svečius pasitinka plačia ir nuoširdžia šypsena. Regis, jų laimei reikia tiek nedaug, kad jie gali pasijusti laimingi vien tik nuo visu gražumu išsiskleidusios gėlės.
Lietuviai pagal įvairias sociologines apklausas niekada nepriskiriami prie laimingų tautų. Mes nepatenkinti viskuo – pradedant lietingais Lietuvos orais, triukšmaujančiais kaimynais, baigiant vergišku darbo krūviu bei juokingu atlygiu už jį. Tačiau kodėl vieni, gyvendami tomis pačiomis sąlygomis, nuolat niurna, o kiti vis dėlto bando neprarasti humoro jausmo? Matyt, esmė požiūryje – mes pernelyg įsikabinome į materialinę gerovę, kad nematome nieko gero aplink. Ko nepačiupinėjame, nesuvokiame esant gėrybe, dovana, stebuklu ir dingstimi džiūgauti.
Tad nuo šiandien, o gal nuo vakar ar praėjusios savaitės, savąjį džiaugsmo žaidimą pradėjau žaisti pati ir kviečiu prisidėti. Man džiaugsmo suteikia artimų žmonių šypsenos (jas dovanoti ir priimti nieko nekainuoja, o saulėtos nuotaikos po to – nors vežimu vežk), akmenukai ant darbo stalo man primena saulėto pajūrio žvilgesį, ilgėjančios dienos – artėjančius vasaros džiaugsmus, namuose keptas pyragas – jaukumą, vaikiškais žaidimais paskaninti vakarai su draugais primena tai, jog esu ne vienintelė, ieškanti paguodos ir stiprybės paprastuose dalykuose. Dabar orams nepagailėjus sniego krykštauju vaikštinėdama apsnigtuose miškuose. Iš esmės laimei juk reikia tiek nedaug... Tiesiog nuleisti reikalavimų kartelę žemyn ir apsidairyti – juk nėra jau ŠITAIP blogai... Pabandom?
Beje, man įstrigo neseniai perskaityta ispanų filosofo sentencija: „Žmonės žaidžia gyvenimą – kuo tragiškesnė kaukė, tuo didesnis juokdarys po ja slepiasi“ (Ch.Ortega I Gametas)...

Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Neformaliojo vaikų švietimo veiklos pasirinkimų – apstu, tereikia išsirinkti, kas įdomiausia, kas vaikui suteiktų naudingų žinių ir leistų puikiai praleisti laiką. Šiais metais pirmąjį pusmetį buvo vykdoma 16 neformaliojo švietimo programų. Antrąjį pusmetį neformaliojo vaikų švietimo programų bus vykdoma kiek mažiau.


Šiandien išsiųsti siuntą iš Lietuvoje pajūryje įsikūrusiosPalangos labai paprasta. Tad nestebina kiekvieną dieną didesnis ar mažesnis siuntinių skaičius, iškeliaujantis iš čia įvairiomis kryptimis. Ir ne tik į įvairius Lietuvos miestus bei miestelius,bet ir kur kas toliau – į svečias šalis. Palangos strateginė padėtis suponuoja, kad nemažas...



Palangos miesto savivaldybė kartu su asociacija „Ateities specialistų klubas“ vykdo iš ES struktūrinių fondų lėšų finansuojamą projektą „Kompleksinių paslaugų organizavimas ir teikimas Palangos miesto savivaldybėje“. Kaip papasakojo Bendruomeninių šeimos namų koordinatorė Ingrida Domarkaitė, įsibėgėjęs projektas vis daugiau sulaukia norinčių...


Šiandien Palanga didžiuojasi, kad šilumos kainą miestelėnams per kelis metus sumažino 25 procentais, karšto vandens kainą vos per metus su trupučiu – 15 procentų. Mieste šalto vandens kaina nesikeičia jau nuo 2009 metų, nors darbo užmokesčio, kuro kaštai gerokai išaugo. Šalto vandens kaina šiemet kurorte net sumažėjo 5 procentais....


Patvirtintam poilsio ir reabilitacijos centro „Pušynas“ direktoriui Tomui Juliui Žulkui atrodo, jog gan primityviai, nesikeičiančiai Palangos paplūdimio infrastruktūrai ypač reikalingas miesto dėmesys. „Galime giedoti ditirambus Palangai dėl visų jos pastebimų pasikeitimų, bet jau seniai pribrendo laikas atsigręžti į kurorto paplūdimį ir į jį investuoti“...


Be maisto žmogus išgyventų savaites, be vandens – keletą dienų, tačiau be oro galėtume išbūti tik keletą minučių. Kvėpavimo sutrikimai, kamuojantys tiek vaikus, tiek suaugusius, turi įtakos tiek fizinei, tiek psichinei savijautai. Ir jeigu vaikai dažniausiai kenčia dėl padidėjusių adenoidų, kuriuos galima nesunkiai pašalinti, suaugusiesiems yra sunkiau. Kvėpavimo...


Lietuvos kredito unijoms pastaruoju metu dėmesio nestinga. Sparčiai joms augant, Lietuvos bankas priėmė kredito unijų priežiūros ir veiklos sugriežtinimo priemones. Tačiau į jas Palangos kredito unijos (PKU) valdybos pirmininkas Vytenis Tomkus linkęs žiūrėti optimistiškai: „Galima ir pasidžiaugti, kad eilę metų besikaupusios problemos pagaliau buvo pradėtos spręsti, kredito unija...


Kokie žmonės valdys Palangą ateinančius ketverius metus? „Palangos tiltas“ paprašė visų naujos Tarybos narių atsakyti į 10 pateiktų klausimų. Šiandien į klausimus atsako Tarybos narys Edmundas Krasauskas, kuris priklauso Naujajai Sąjungai (socialliberalams).


Kiek kainuoja laimė?

Monika ŠIUGŽDAITĖ, 2009 01 10 | Rubrika: Kultūra

Šiomis neramumų pilnomis dienomis, kai Naujieji metai dažniau gąsdina, nei įkvėpia žygdarbiams, vis labiau norėtųsi atrasti „vietinius“ džiaugsmus. Pošventinė depresija, badmetis, krizė, nedarbas – šitie žodžiai pernelyg dažnai šmėkščioja tiek mano, tiek, manau, ir kitų galvose. Tad ypatingai stipriai norėjau atrasti kažką džiuginančio – sau ir kitiems.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius
spaudos-radio-remimo-fondas