Kovo 11-osios akto signataras: „Sausio 13-osios įvykių niekuomet nepamiršiu“

Kovo 11-osios akto signataras: „Sausio 13-osios įvykių niekuomet nepamiršiu“

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2012 01 12

Minint 1991 metų sausio 13 dienos sovietinės agresijos ir nepavykusio perversmo 21-ąsias metines, kalbiname Kovo 11-osios akto signatarą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatą, buvusį Palangos miesto merą Algimantą Vincą Ulbą.  Laisvės gynėjų dienos liudininko atmintyje tebegyvi prisiminimai apie tuos metus, kuomet visa Lietuva ruošėsi atstatyti Nepriklausomybę. „Paskelbus Kovo 11-osios aktą tikėjausi daugiau, negu dabar turime. Tačiau gerai, kad esame nepriklausomi ir laisvi“, – prisipažino svečias.

 

– Jūs sukaupėte didžiulę gyvenimo patirtį. Klaipėdos rajono Gargždų Žemės ūkio valdybos vyriausiasis agronomas, Priekulės paukštininkystės valstybinio ūkio direktorius, suteikėte galimybių pažinti lietuvio gyvenseną, gyvenimo sąlygas, darbštumą nelengvomis okupacijos metų sąlygomis. Taigi, turite galimybių palyginti santvarkų kontrastą.

– Aš labai gerai prisimenu pokario metus, kuomet dar nebuvo kolūkių. Mūsų šeima pabėgo iš Kauno ir apsigyveno pas ūkininkaujantį mano tėvo brolį. Dėdė iš grupės ūkininkų supirkinėdavo pieną, perdirbdavo jį ir įsisodinęs mane į vėžimėlį veždavo jau grietinę parduoti į žemaičių Kalvarijos priėmimo punktą. Visa tai buvo iki kolektyvizacijos. 1947 metais jis mane pasiėmė į Klaipėdą ir aš pirmą kartą pamačiau kaip atrodo uostamiestis. Dar dabar akyse stovi miesto vaizdas. Jame nebuvo nei tiltų, nieko. Gaila, kad tuomet neturėjau fotoaparato. Vienintelis šiek tiek išlikęs pastatas, kur dabar įsikūrusi mokesčių inspekcija. Kitur – vien griuvėsiai, baisu. Puikiai pamenu ir žuvų turgų. Tokie tat kontrastai. 1948 metų pavasarį prasidėjo didžioji kolektyvizacija. Iš žmonių buvo atimtos karvės, kūrėsi kolūkiai. Po savaitės praktiškai nebedirbo ir pieninė. Koks tai buvo didžiulis skirtumas! Atsirado kolūkiai ir staiga nei pienas, nei sviestas tapo nebereikalingi. Nereikėjo nei vežti, nei dirbti. Nieko. Ir taip apie penkiasdešimt metų. 1958-1963 metais mokiausi Lietuvos Žemės ūkio akademijoje ir įgijau mokslinio agronomo kvalifikaciją. Vėliau pagal paskyrimą dirbau Plungės rajono Šateikių tarybinio ūkio vyriausiojo agronomo ir direktoriaus pavaduotojo pareigose. 1963 metų pabaigoje buvau pašauktas tarnauti į sovietinę armiją, po jos atvykau dirbti į Klaipėdos rajono Gargždų žemės ūkio valdybą. Man šis kraštas puikiai pažįstamas.

 

– Ką galėtumėte pasakyti tiems žmonėms, kurie norėtų grįžti į tuos laikus?

– Darbo našumas Sovietų sąjungoje buvo pats mažiausias. Lietuva apie 70 procentų pagaminto pieno, mėsos išveždavo. Mes buvom pagrindiniai tiekėjai, o ką iš to gaudavom? Popierinius rublius, už kuriuos nebuvo ko pirkti. Įsivaizduokit maišą pinigų, už kuriuos neįmanoma nieko nupirkti. Negalėjai nusipirkti net automobilio. Jų paprasčiausiai nebuvo. Tad, kam buvo reikalingi tie pinigai? Jie buvo nuvertėję, niekam nereikalingi, nekeičiami. Už 10 rublių negaudavai nė vieno dolerio. Tuomet vertę turėjo doleris, o rublis buvo nulis. Tokie pat nuliniai, kaip kad dabar Baltarusijoje. Tačiau bene pats svarbiausias dalykas – darbas, kurį turime atlikti sąžiningai. Pažvelkim į dabartinę situaciją kaime. Reikia pavalyti kanaliuką, žmonės sako: „Ne“. O tada kaip valydavo! Tarybiniais laikais buvo valymo brigados, kurios turėjo savo žmones, jiems skirtus pinigus. Valydavo ir gaudavo atlyginimus. Kodėl dabar ypač stinga suvirintojų, elektrikų, batsiuvių? Jaunimas į šias specialybes nestoja. Ekonomika, medicina, o įgiję šias specialybes išvyksta į užsienį.

 

– Kas jus nuvedė į laisvos Lietuvos valstybės atkūrėjų gretas?

– Dirbant Gargžduose sukūrėme „Žaliųjų judėjimą“. Aš tuomet bendravau su sąjūdžio pirmininku Jonu Šimėnu. Taigi, tais metais pajūris nuo Palangos iki Klaipėdos buvo pilnas kareivių, apleistas.  Šiuos vaizdus užfiksavome ir surengėm mitingą. Rašėme laišką į Maskvą, jog ši iškeltų armiją iš pajūrio ir leistų žmonėms prieiti prie jūros. Tačiau ir šiai dienai nežinau ar jie jį gavo. Nuo to mes ir pradėjome. 1989 metais iš Zigmo Vaišvilos gavome padėką, kad gerai dirbame. 1990 metų sausio mėnesį buvau iškeltas kandidatu rinkimams į Aukščiausios Tarybos deputatus Priekulės 65 apygardoje, Gargžduose buvo surengtas visų keturių kandidatų susitikimas. Už mane balsavo Klaipėdos krašto žmonės. Tribūnoje buvau paklaustas, koks turėtų būti priimtas pirmas Aukščiausios Tarybos dokumentas. Nedvejodamas atsakiau, kad turėtų būti paskelbtas Nepriklausomos Lietuvos valstybės atstatymo aktas.

 

– Ar pasiteisino visa tai, už ką kovojot prieš dvidešimt metų?

– Sunku pasakyti. Dėl nepriklausomybės, dėl privatizavimo, dėl žemės ūkio, pramonės – pasiteisino. Politiškai, ekonomiškai ir privačių dalykų atžvilgiu, mūsų darbas nenuėjo perniek, tačiau matau ryškų valdžios nutolimą nuo paprasto žmogaus. Su žmogumi reikia bendrauti, padėti jam. Darbo našumas šiandien yra kitoks. Šiandieninėje žiniasklaidoje turėtų būti daugiau straipsnių apie ūkininkus. Kaip jie dirba? Užsidirba? Išgyvena? Straipsnių nėra, o turėtų būti. Aš dažnai  paklausinėju ūkininkų: kiek mokėjo už kombainą, traktorių? Iš kur jie turi pinigų?

 

– Buvote Palangos miesto meru. Ką teigiamo matėte, ką planavote pozityvaus įgyvendinti bendruomenės ir svečių labui, o kas nepavyko ir kas tam trukdė?

– 1990-1992 metais dirbau Aukščiausios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Agrarinėje komisijoje. Niekas tada neprieštaravo, kad žemės ūkis būtų privatizuojamas, kad žemė būtų grąžinta teisėtiems savininkams. Aš visuomet kartojau, jog žemės reforma neturi supriešinti žmonių. Kuria prasme? Dauguma žemės turėjusių žmonių buvo ištremti. Senieji mirė, parvažiavo vaikai, kuriems ir priklausė ta žemė. Seime siūliau, kad žemę reikia padalinti, atlikti inventorizaciją. Tapęs deputatu gaudavo žmonių skundus: „Kodėl mano žemė atiteko tam ir tam“. Ir kas įvyko? Įvyko žmonių susipriešinimas, bet juk žemė yra nekilnojamas turtas. Taigi žemės grąžinti žmonėms man nepavyko. Buvau sukritikuotas. Manau, jog ir dabar kokie 800 žmonių nėra atgavę žemių.

 

– Kovo 11-ąjai netrukus – 22 metai. Mes esame Europos Sąjungos, Nato nariai. Būtų įdomu išgirsti jūsų požiūrį į bedarbystės, emigracijos problemas.

– Emigracija – skaudžiausia šių dienų problema. Mūsų kaimynystėje Estijoje užfiksuota 11 procentų bedarbių, Graikijoje vėl problemos. Viso to būtų galima išvengti nedraudžiant žmonėms dirbti. Kapitalistinis planavimas nėra geras pavyzdys. Seimui ir Vyriausybei reikėtų daugiau dėmesio skirti vargšams, kaimo ir miesto vaikams, socialinei rūpybai, sveikatos apsaugai ir švietimui (ypač kaime).

 

– Kaip vertinate Andriaus Kubiliaus – konservatorių vyriausybės darbą? Kaip tvarkosi Palangos miesto savivaldybės administracija?

– Palangos meras Šarūnas Vaitkus – neišdidus, paprastas, atviras. Dėl to jį žmonės gerbia. Jeigu Š. Vaitkaus vadovaujama savivaldybė dirbs gerai, miesto taryba dirbs gerai – Palanga žydės. Ministro pirmininko postas yra pats sudėtingiausias, tad Andrių Kubilių vertinu palankiai. Kritikos A. Kubilius susilaukė dėl to, kad į valdžią atėjo tuomet, kai visi valstybės finansai buvo iššvaistyti. Tad dabar jis turi iš šios padėties kažkaip suktis.

 

– Artėja Laisvės gynėjų diena. Ar deramai įamžintas aukų atminimas?

– Šių įvykių niekuomet nepamiršiu. Nepamirš jų ir visi mano kartos žmonės. Tačiau visa tai turime išsaugoti ateinančioms kartoms. Sausio 13 dienos aukų atminimui galėtų būti pastatyti paminklai, tačiau tam reikia lėšų. Tikiu, kad laikui bėgant jų atsiras.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Savo širdimi iškentėtų – Lietuvai išverktų Vilties eilėraščių knygoje „Pasaulis po langu“ (2002 m., išleido leidykla „Libra Memelensis“) prakilni, sąžininga, jautri Palangos moteris, žinoma pajūrio krašto Sibiro „Akademijos auklėtinė“, tremties poetė Stefa Večerskytė-Daukšienė rašė:


Į „Palangos tilto“ redakcijos kavarytį praėjusį antradienį sugužėjo gražus būrelis palangiškių, kurie ne tik prisiminė kruvinuosius Sausio 13-osios įvykius, bet kai kuriems jų – Rimantui Mikalkėnui, 1991-ųjų Palangos merui, ir jau savivaldos rūpesčius palikusiam Broniui Martinkui, 1991-aisiais vadovavusiam Palangos miesto deputatų Tarybai, teko tragišką tautai...


Mažų kainų skrydžių bendrovė „Wizz Air“ nuo ateinančių metų kovo 23 dienos pradeda skrydžius iš Palangos į Londono Lutono oro uostą. Tarp Lietuvos vasaros sostine tituluojamos Palangos ir Londono Lutono oro uosto skrydžiai bus vykdomi du kartus per savaitę – pirmadieniais ir penktadieniais.


Tragiški sausio 13-osios įvykiai pamažu vis labiau grimzta į praeitį. Daugelis „Palangos tilto“ skaitytojų, kurie yra gyvi šios atmintinos dienos liudininkai, tikriausiai niekada nepamirš, ką tuomet patyrė mūsų tauta. Šiems žmonėms neabejotinai tie, šiandien jau gana tolimi įvykiai, yra svarbūs, aktualūs, neleidžiantys jų užmiršti.


Paminėtos prelato Jurgio Galdiko 130-osios gimimo metinės

„Palangos tilto” informacija, 2013 07 01 | Rubrika: Miestas

Praėjusį šeštadienį, Šventojoje buvo paminėtos prelato Jurgio Galdiko (1883-1963) 130-osios gimimo metinės.


Sausio 13-osios aukoms atminti – keturiolika simbolinių laužų

"Palangos tilto" informacija, 2013 01 14 | Rubrika: Miestas

Sekmadienio vakarą po šv. Mišių už Lietuvos laisvės gynėjus Palangos Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčioje palangiškiai rinkosi prie paminklo generolui Jonui Žemaičiui. Čia, skambant Jūros šaulių vyrų choro atliekamoms dainoms, uždegta keturiolika simbolinių laužų. Iškilmingas minėjimas, skirtas Lietuvos laisvės gynėjų dienai, prasidėjo...


Eidamas 74-uosius metus birželio 27-osios naktį mirė Aukščiausiosios Tarybos-Atkuriamojo Seimo Akto "Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo" signataras, buvęs Palangos meras Algimantas Vincas Ulba. Velionis pašarvotas trečiadienį, birželio 27 d. Palangos laidojimo namuose (prie senųjų kapinių), lankymas - nuo 16.00 val. Laidotuvės įvyks penktadienį...


Minint 1991 metų sausio 13 dienos sovietinės agresijos ir nepavykusio perversmo 21-ąsias metines, kalbiname Kovo 11-osios akto signatarą, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios tarybos deputatą, buvusį Palangos miesto merą Algimantą Vincą Ulbą.   Laisvės gynėjų dienos liudininko atmintyje tebegyvi prisiminimai apie tuos metus, kuomet visa Lietuva ruošėsi atstatyti...


Rugsėjo 1-osios skambutis skambės ne visiems vaikams

Agnė LEKAVIČIENĖ, 2011 09 01 | Rubrika: Miestas

Šiais mokslo metais į šalies mokyklas susirinks 20 tūkstančių mažiau mokinių nei pernai rugsėjį. Rugsėjo 1-osios skambutis    šiemet nenuskambės kone šimtui   miesto moksleivių. Vieni vaikai, kartu su tėvais, išvyksta į užsienį, kiti dėl susiklosčiusių šeimyninių aplinkybių mokyklos lankyti neišgali.


Rytoj bus minima jubiliejinė Sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena. Praėjo 20 metų, kuomet lietuviai taip įnirtingai kovojo už savo laisvę. Metams bėgant pamirštami įvairūs gyvenimo įvykiai, tačiau šis įsirėžęs į daugelio lietuvių atmintis labai giliai. „Atvykę į vietą, pajutom tokią didžiulę vienybę, visi susitikę apsikabindavome, kaip seniai regėti draugai, jautėmės visi tokie artimi...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius