Kultūros vertybės – ne tik šimtmečius skaičiuojantys objektai

Kultūros vertybės – ne tik šimtmečius skaičiuojantys objektai

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2014 05 15

(Tęsinys. Pradžia „Palangos tilto“ Nr. 28, 29, 30, 31, 32)

 

Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros skaitykla, iškilusi 1965 m. ir duris atvėrusi 1966 m. Kodėl gi nuspręsta juos saugoti ir kokiais kriterijais vadovautasi siūlant šiems vadinamuoju sovietmečiu statytiems objektams suteikti kultūros vertybių statusą?

 

Konstatuota: trūksta kontrolės

2007-ųjų spalį Lietuvos architektų rūmų, Lietuvos architektų sąjungos bei Lietuvos architektų sąjungos Klaipėdos apskrities organizacijos iniciatyva surengtame pasitarime, kuriame dalyvavo ne tik Palangos ir Klaipėdos, bet ir visos Lietuvos architektai, taip pat Kultūros paveldo departamento specialistai iš Klaipėdos ir Vilniaus, valstybinės Kultūros paveldo komisijos bei prieš porą metų įkurtos Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos atstovai ir Palangos miesto savivaldybės specialistai, buvo ne tik aptarti dar galiojusio Palangos Generalinio plano realizacijos rezultatai bei susipažinta su tada rengtu ir dabar galiojančiu naujuoju Palangos Bendruoju planu.

Kaip jau rašėme, po pasitarimo paskelbtoje rezoliucijoje konstatuota, kad „Kurorto plėtra vyksta stichiškai, nevaldomai, be reikiamos kontrolės. Ignoruojami ne tik minėto Generalinio (Bendrojo) plano, bet ir 1997 m. paruoštų Kultūros paveldo Specialiojo ir Centrinės Palangos dalies detaliojo plano sprendiniai“.

„Senojoje Palangoje, valstybės saugomoje teritorijoje, vadinamoje U-2 zonoje, kur pagal minėtais planavimo dokumentais nustatytus reglamentus draudžiama arba labai apribota nauja statyba, o rekonstrukcija, kaip žinia, numato ne didesnį kaip 10 proc. ploto padidinimą, griaunami seni poilsio, visuomeniniai pastatai, kertamos pušys, jų vietoje kyla nauji gyvenamieji namai visais savo parametrais keleriopai viršijantys nugriautus“, – teigiama rezoliucijoje.

 

Negailėjo kritikos

Šiame dokumente, kuris buvo išsiųstas LR Seimui, Vyriausybei, Aplinkos ir Kultūros ministerijoms, tuomet dar veikusiai Klaipėdos apskrities administracijai ir Palangos savivaldybei, negailėta kritikos: „Panašu, kad Palangoje tapo normalu, kai ruošiami ne tik sklypelių atskiri detalieji planai, bet ir lygiagrečiai koreguojamas (tų sklypelių ribose) specialusis planas. Į galiojantį Generalinį (Bendrąjį) planą apskritai net nekreipiama dėmesio.
Tokios veiklos pasekmės – gyvenamieji namai, užkoduoti apartamentinių viešbučių, poilsio namų ir kitais pavadinimais, užpildo vertingiausius Palangos plotus. 
Butai statomi atvykėliams išparduoti, kurie praktiškai jais naudojasi keletą savaičių sezono metu. Kurortas iš tokio verslo ne tik neturi jokios naudos, bet ir nemokamai įrengė ir prižiūri gatves, inžinerinius tinklus. Tokios pačios statybos vyksta Vanagupėje ir Šventojoje.
Visi tie neteisėti veiksmai griauna nuo kurorto įsikūrimo puoselėtą ir valstybės saugomą kurorto – parko įvaizdį. Tai patvirtina ir istoriniame kurorto centre keleri metai riogsantys istorinės Palangos simbolio Kurhauzo griuvėsiai, apleistos medinės vilos. Reprezentacinė, vienintelė, vedanti tiesiog prie jūros ir tilto J. Basanavičiaus gatvė įgavo Gariūnų ir holivudiškų Laukinių Vakarų hibrido įvaizdį.
Kritiška padėtis Šventojoje. Gyvenvietės vaizdas apgailėtinas. Tolesnės plėtros problemų ratas toks platus ir sudėtingas, kad jų sprendimui nedelsiant reikalinga Vyriausybės pagalba.
Kurorto plėtroje ignoruojamas viešasis interesas. Komerciniai tikslai realizuojami nesiskaitant su visuomenės poreikiais, pažeidžiant įstatymus, reglamentus, kitus teisės aktus, nekalbant jau apie įvaizdį. Tas faktas, kad atgavus nepriklausomybę Palangos savivaldybėje pasikeitė 11 vyriausiųjų architektų tik patvirtina, kas sprendžia Palangos kurorto ateitį“.

 

Siūlė saugoti

„Manome, kad susidariusi situacija nebegali būti toleruojama. Atsakingos už plėtros kontrolę vyriausybinės institucijos – Aplinkos ministerija, Kultūros ministerija ir Klaipėdos apskrities administracija turi nedelsiant patikrinti savo atsakomybės ribose atliktų (neatliktų) veiksmų teisėtumą ir suderinamumą su viešuoju interesu. Reikalaujame minėtose institucijose inicijuoti Palangos miesto plėtrą užtikrinančių dokumentų ir realios padėties patikrą, atitinkamas išvadas paskelbti viešai“, – rašyta rezoliucijoje.

Beje, būtent po šio pasitarimo ir po šios rezoliucijos pagaliau imtasi ginti viešąjį interesą. Kai kurios bylos ir dabar nagrinėjamos teismuose, kai kurie su detaliuoju planavimu susiję dokumentai atšaukti. Esama išties teigiamų pokyčių, bet tai – atskiros temos.

O grįžtant prie to, apie ką kalbėta 2007-aisiais ir kas „neatgulė“ į rezoliuciją, verta priminti, jog būtent šio pasitarimo metu kalbėta, kokių priemonių būtų galima imtis tam, kad būtų galima apsaugoti istorinėje Palangos dalyje vadinamuoju sovietmečiu iškilusius objektus, kurie organiškai įsiliejo į kurortą, savo architektūra ne sudarkydami, o praturtindami rezoliucijoje minimą nuo kurorto įsikūrimo puoselėtą ir valstybės saugomą kurorto – parko įvaizdį.

 

Galimybė – įrašyti į registrą

Priminsime, jog pasitarimas vyko viešbutyje „Žilvinas“. Jo kiemelyje architektas, tuometinis Lietuvos architektų rūmų pirmininkas profesorius Vytautas Dičius kalbėdamas apie pasitarime keltas problemas, be kita ko, paminėjo, jog jau pribrendo būtinybė peržiūrėti objektų, siūlomų įrašyti į Kultūros vertybių registrą, atrankos kriterijus. Ypač – vadinamąjį amžiaus cenzą. Nes ne tik Palangoje, bet ir visoje Lietuvoje esama objektų, „jaunesnių“ nei 50 metų, kuriuos tikrai verta išsaugoti kaip savo laikmečio architektūros pavyzdžius, o ne neatpažįstamai, net nederinant su pastatą projektavusiais ir dar gyvais tebesančiais architektais, juos rekonstruoti arba apskritai griauti ir jų vietoje statyti „kvadratinių metrų liga“ užsikrėtusių užsakovų užsakytus ir jų norams neįstengiančių deramai atsispirti architektų sukurtus statinius.

Tuo tarpu atitinkamus išties vertingus to laikmečio objektus, pritarus Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai, įrašius į Lietuvos kultūros vertybių registrą ir jame nurodžius, kokias vertingąsias savybes derėtų saugoti, atsirastų vienintelė galimybė juos išties išlaikyti nesudarkytus – kas ką bekalbėtų apie tokios apsaugos veiksmingumą.

Tuomet, 2007-ųjų rudenį, paklaustas, kokius į „amžiaus cenzą“ neįtelpančius objektus, jo nuomone, visų pirma derėtų įrašyti į Kultūros vertybių registrą, kad jiems būtų suteikta atitinkama apsauga ir kad jie nebūtų perstatyti ar nugriauti, V. Dičius, kuriam pritarė ir kiti kolegos architektai, tarp kurių buvo dabartinis Lietuvos architektų sąjungos pirmininkas Gintautas Blažiūnas, iš Palangos kilęs architektas Edmundas Andrijauskas, buvęs Palangos vyriausiasis architektas Leonas Laimutis Mardosas, – visų pirma paminėjo patį architekto A. Lėcko projektuotąjį viešbutį „Žilvinas“ ir A. Čepio projektuotuosius Vasaros skaityklą bei Vasaros parodų paviljoną.

Pasak V. Dičiaus, A. Čepio projektuoti pastatai, ypač Vasaros skaitykla, įstabūs savo architektūriniais sprendimais, o „Žilvinas“ saugotinas ne tik dėl jo architektūros, bet ir dėl to, kaip jis organiškai įsiliejęs į aplinką.

„Jeigu šiam architektūros kūriniui nebus suteikta apsauga, kas gali paneigti, jog, pasikeitus jo valdytojui ir viešbučiui perėjus į privačias rankas, šis statinys bus nugriautas, o vietoj jo iškils daug daugiau „kvadratinių metrų“. Juolab, kad tokia galimybė išties yra – „Žilvinas“, projektuotas taip, kad atitiktų kurorto – parko idėją, iškilęs didelėje teritorijoje, kurią kiekvienas naujas savininkas tikrai norės maksimaliai užstatyti“, – kalbėjo profesorius V. Dičius, pridūręs, jog net jeigu būtų leista tik viešbutį rekonstruoti, vėlgi kiekvienas naujas savininkas užsimanytų padidinti jo plotą kad ir „užpildydamas“ pirmo aukšto lygyje esančias konsoles ir atstumus tarp atramų, kurių dėka visas pastatas yra lyg pakibęs virš žemės.

 

(Bus daugiau)


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros...


Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros...


Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros...


Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros...


Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros...


Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros...


Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros...


Praėjusių metų pabaigoje ir šių metų pradžioje Lietuvos kultūros vertybių registras pasipildė dviem Palangos objektais, kurių amžius nesiekia ir pusšimčio metų. Kultūros vertybėmis pripažinti 1969 m. pastatytas architekto Algimanto Lėcko projektuotasis viešbutis „Žilvinas“ ir ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotoji Vasaros...


Šių metų sausio pradžioje buvusio ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotajai Vasaros skaityklai Vytauto g. 72 suteiktas vietinio reikšmingumo kultūros vertybės statusas. Tai – jau antrasis vadinamuoju sovietmečiu projektuotas ir statytas pastatas Palangoje, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą: pernai liepą į jį įtrauktas 1969 m. pastatytas...


Šių metų sausio pradžioje buvusio ilgamečio Palangos miesto vyriausiojo architekto Albino Čepio projektuotajai Vasaros skaityklai Vytauto g. 72 suteiktas vietinio reikšmingumo kultūros vertybės statusas. Tai – jau antrasis vadinamuoju sovietmečiu projektuotas ir statytas pastatas Palangoje, įrašytas į Lietuvos kultūros vertybių registrą: pernai liepą į jį įtrauktas 1969 m. pastatytas...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius