Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

Kuris poetas artimesnis – ar tas, kuris tą patį pasako paprastai, ar tas, kuris paklaidina?

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2013 12 02

Atminties smuikai iš jauno Vilniaus primena ir poeto Sigito Gedos debiutą

Tokią aikštingą ir atšiaurią žiemą ypač sunerimę buvo Lietuvos upių pakrančių gyventojai, – kuo arčiau upės, tuo labiau niaukstėsi: „ Kiaurą parą privalome stebėti upės elgseną, ledų sangrūdas, kad požeminės srovės, „kunkulai“ neišstumtų ledų į krantą, o tada... o tada... ne tik turtui gali būti „amen“. Upė upei nelygi. O gal kitaip tarp žmonių? Jie irgi neprognozuojami kaip upės. Ypač – jautriasieliai menininkai. Vienas – ramus, kaip Justinas Marcinkevičius, taktiškas, o kitas – gaivalingas, lyg islandų ugnikalnis. Tačiau mums vertingas ir ramiabūdžio, ir gaivalingo kūrėjo palikimas. Visa, kas gimsta iš talentingos žmogaus širdies. Čia ir prisiminiau Sigitą Gedą, dėl kurio ir dabar verda aistros.

Tarybiniai „Brežnevo (lietuvinamo „Beržinio“) metai“
Tie ir mūsų tarybiniai „Brežnevo (lietuvinamo „Beržinio“) metai“ Vilniuje ir universitete buvo tik išoriškai štilyje ramūs, o tikrumoje – tokie „revoliucingi“, kad ir man pasibaigė ne blaivyklomis ar venerinių ligų gydymu, o limfadenitu, kaklo limfinių liaukų tuberkulioze ir periodiškai privalomu buvimu Vilniaus ir Kulautuvos sanatorijose.
Bet koks aistringesnis žmonių ir pasaulio pažinimas pateikia savas sąskaitas. O Talentas... jis juk visą laiką – per metrą nuo ugnikalnio kraterio. Betgi taip dažnai „girtų veiksmų“ labai daug blaivuolių gyvenimuose. Sigitas Geda – vienas iš talentingiausiųjų gaivalų lietuvių literatūroje. Revoliucingiausias anuomet, o ir ne vienas pomirčio tekstas, daug Sigito „trenktizmų“ skaitant stiprina „dvasios orgazmą“, ir, žinoma, radikalų ginčus su bandančiais objektyviai įvertinti Kūrėjo talento gelmes ir prigimtį. Aš šiuokart irgi už „Viktutės teisybę“. Už profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės knygoje „Tragiškiausias meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos užrašų, refleksijų“ keliamų teiginių logiką ir literatūrinių įžvalgų pagrįstumą. Ji geriau už mane pažino S. Gedą ir jo kūrybą. Literatūros mokslininkė autoritetingai ir drąsiai vertina knygoje tai, ką šių dienų ir būsimoms literatų kartoms paliko toks neprognozuojamas literatūrinis dzūkų „gaivalas“ kaip S. Geda. To nesupranta kai kurie radikalūs, vis dar „nepripažinti genijai“. Bet, kaip sako Klaipėdos miesto ir Šakių rajono Garbės pilietis Bernardas Aleknavičius, „šventieji žeme nevaikšto“. V. Daujotytė, tada vyresnio kurso lituanistė, anais šventais studentiškais laikais sykiu su mylima lietuvių literatūros dėstytoja, nuoširdžiąja, visapusiškai gražia ir išmintinga pagarbaus atminimo moterimi Elena Bukeliene, ir man buvo patikėjusios vadovauti universiteto literatams. Tad su dideliu džiaugsmu „viriau“ su visais „Nuoširdumo“ klube ir almanache, kurį saugau, kaip mamos dovanotąją pirmą maldaknygę. Visos be išimties ano meto „revoliucingosios“ diskusijos apie literatūrą ir Literatūros ateičiai, t.y. DABARČIAI nepraėjo – nepraskambėjo pamirštos, kaip pilki pakelių stulpai pro autobusų langus: viskas – į širdį, per širdį, į sielos patyrimus.

Išskleidė sparnus
didžiajam skrydžiui

Tada S. Geda tik išskleidė sparnus didžiajam skrydžiui. Mūsų „tarybinio tvartelio“ kultūrą, kurią vis slopino Cenzūra arba „Glavlitas“ labai pagyvino jau debiutinės S. Gedos knygos „Pėdos“ (1966) sutiktuvės universiteto auloje, dalyvaujant ir remiant talentingajam poetui Vladui Šimkui. Dabar tą nuotaiką ir perpasakoti nelengva. „Pėdos“ buvo pasitiktos net kai kurių studentų, gal net S. Gedos bičiulių iš vyresniųjų kursų... švilpimais. Audringais neigimais. Iš akademinės ir sovietinės rutinos, stagnacijos visom – žmogiškom ir iš žirgynų atsineštom šukom buvo bandoma suvienodinti literatūrinę drąsią, gal kiek pasauliniam Chaosui savesnę Mintį. Debiutuojančio poeto drąsa buvo pasitikta nepalankiai, nors tikrai nepavydžiai. Tada ne vienam „provincialui“ individualiai tiek S. Geda, tiek V. Šimkus atkakliai įrodinėjo, jog „turi teisę egzistuoti nežabota literatūrinė fantazija, o ir vaizdai tarp jų – „Senos karvės prie Trakų stumdo debesis ragu“ – ir t.t., ir kt., ir visi kiti LAISVI žodžiai, mintys. Tai, kas tada atrodė „begėdiškai modernu ir neperspektyvu“, jau seniai tapo Lietuvos intelektualų dvasinio gyvenimo savastimi. S. Geda, jo amžininkai Jonas Strielkūnas, Stasys Jonauskas, Jonas Juškaitis, Marcelijus Martinaitis, o prozoje – Jonas Mikelinskas, kaip ir laisvos minties pirmeiviai lietuvių literatūroje Kazys Binkis, Salys Šemerys ar Jonas Mekas „priveisė“ daug gerbėjų ir pasekėjų. Diskusijos virė ilgai. Tebeverda. Puiku. Natūralu. Liūdna, kai neverda: kai abejingi. Išmintingojo prozininko, tada „Literatūroje ir mene“ skyriaus vedėju dirbusio (ak, irgi jau... šviesaus atminimo!) Juozo Apučio prašomas aš su kurso draugais lituanistais – prozininku, jau Nacionalinės premijos laureatu Petru Dirgėla ir patriotiškai visais laikais nusiteikusiu poetu Bronium Kašelioniu „rėžėm“ savą, spausdintą, viešą „autoritetingą“ (mes tada manėm) nuomonę apie lietuvių literatūros modernėjimą, tendencijas ir kai kurių autorių pasidavimą... eksperimentams.
Nėra abejonės, pasidavėme ir mes emocijoms, ir tapome panašūs į futbolo rungtynių „Žalgirio“ stadione stūgautojus: „Sūdjū – na mylo“ („Teisėją – į muilą“).

Laisvuoliškos, drąsios
S. Gedos minties įtakos

Nes ilgainiui ir mano paties vaikiškoje kūrybėlėje buvo įžvelgtos laisvuoliškos, drąsios S. Gedos minties įtakos. Nes būtent Sigitas ne tik virtuoziškai eiliuoja, bet jis pirmasis globaliojo Pasaulio Paukščio sparnais lietuvišką poetinę Mintį išlaisvino iš okupacijos cenzūros. Štai citata iš to mūsų trijulės „antiGediškojo“ straipsnio 1965 metų „Literatūros ir meno“ Nr. 49: „Nors mūsų poetai kasmet pradžiugina skaitytoją tikrai vertingais, gerais poezijos kūriniais (J. Marcinkevičius, A. Maldonis, V. Rudokas), paskutiniu metu, mums taip atrodo, pastebimai bręsta konfliktas tarp poeto ir skaitytojo. Pastarasis vis dažniau nusiskundžia poetų atitrūkimu nuo skaitytojui suprantamos ir mielos poezijos. Tuo tarpu poetai laukia skaitytojo, kurį džiugintų dabartinės poezijos sudėtingumas.
Iš paprastų žmonių, kuriems artima Maironio, Salomėjos Nėries kūryba, neretai tenka išgirsti: „Poetai išėjo ieškoti naujo, o mus paliko vienišus“...
Kyla klausimas, kam skiria poetai savo vis aistringesnius ieškojimus? Ar, lavina savo mąstymą, ar nori atskleisti žmogaus sielos grožį? Tiek iš kritikų, tiek iš poetų tenka girdėti vis garsesnes kalbas apie paprastumą ir nuoširdumą. Tačiau vis dėlto reikia pripažinti, kad paprastumas pamirštas...
Mums atrodo, kad ši problema darosi vis aktualesnė, nes kai kurie dabartiniai poetai (ypač jaunieji), užčiuopę aktualią mintį, negalvoja, kaip apeliuoti į skaitytojo protą ir jausmą, o stengiasi surasti tai minčiai kuo grandioziškesnę maskuotę nekaltomis poetinėmis priemonėmis (gink Dieve, kad tik nebūtų „gėda“ parodyti kūrinį intelektualiam skaitytojui!). O tuo tarpu skaitytojas laukia paprasto emocionalaus posmo, kuriame jis rastų save, savo kasdieninį gyvenimą, pilną naujovių, atradimų, darbo pergalių.

Kuris poetas artimesnis skaitytojui?
Universiteto literatai teisėtai kelia klausimą: kuris poetas artimesnis skaitytojui – ar tas, kuris tą patį pasako paprastai, muzikaliai, ar tas, kuris mintį paklaidina įmantriai sulaužytos formos posūkiuose, atsipirkdamas žėrinčiomis poetinėmis priemonėmis? Nekaltinkime poetų – jie eksperimentuoja. O skaitytojas vis abejingiau ir abejingiau žvelgia į poetų „laboratorijos“ duris, pro kurias išlekia eksperimentiniai posmai, skirti „eksperimentiniam“ skaitytojui... Kritikai, atrodo, vis dažniau linkę kūrinio vertę matuoti naujoviškumu, per daug nesigilindami į jų sukūrimo kainą ir priemones. Štai paskutiniu metu nemažai ginčijamasi dėl pradedančio poeto S. Gedos eilėraščių. Mums atrodo, jog tai yra eksperimentavimas, dėl kurio pradeda nesutarti patys poetai. Paskaitai S. Gedos eilėraščių ciklą „Pėdos“ – ir galvok, ką nori. Tokia pat minties laisvė, kaip ir visai neskaičius. O kur svarbiausia – poeto akcentuota mąstymo kryptis? Kam reikia rodyti į tik suakėtą dirvą ir tvirtinti, jog ji jau suarta... Nenorime sutikti su J. Mačiukevičiaus mintimis: „Nesvarbu temos, nesvarbu formos“. Ar tai tiesa? Įmantri forma apsaugo jauną autorių nuo atsakomybės už savo žodį. Todėl ir trūksta nuoširdumo mūsų bendraamžių kūryboje, kuri spausdinama universiteto daugiatiražiniame laikraštyje „Tarybinis studentas“. Nepasveriamas žodis, nejaučiama atsakomybės sau. Čia rimta problema, nes kalba eina apie ateinančią poetų kartą.
„Jaunimo gretų“ žurnale vyksta diskusija „Kur jūs, dainos?“. Iš tiesų, kur? Čia vėl reikia susimąstyti. Dainos jokiu būdu negims iš įmantrumu kaustytų eilėraščių. Šiuo atžvilgiu pranašesnė poezija vaikams: dainų daug, nes daug paprastų, muzikalių eilėraštukų.
Viso to, ką kalbėjome apie poeziją, nepasakysi apie mūsų prozą. Jos tėkmė kitokia.
„Paauginę“ savo to meto egoistinę Tuštybę, kurios bet kuriam menininkui anksčiau ar vėliau privaloma atsikratyti, bandydami toliau augti, ilgainiui susigyvenome su visais „globaliojo, nežabojamo“ S. Gedos Pegaso barstomais tekstais. Pritilome. Suklusome – „čia kažkas yra“! Paatvirausiu: paslapčiukais tuo laisvumu ne vienas žavėjomės. Taip pat V. Daujotytė, mūsų Viktutė. Taigi, teisus, pirmasis Vilniaus knygų mugėje šiemet televizijai ištaręs Kultūros ministras, intelektualusis Arūnas Gelūnas: „Didelis poetas yra Sigitas Geda, bet taip pat didelė ir literatūros mokslininkė, profesorė Viktorija Daujotytė. Gerbkime visų nuomones“. Protas dar gina Literatūrą ir jos tarnus – idealistus, nepaisant novatoriškumo ar maištingumo laipsnio.

„Rekomendacinė mintis“
Čia pat – reikšminga rašytojo Petro Dirgėlos „rekomendacinė mintis ant 1971 metais išleistos jo ir brolio Povilo pirmosios prozos knygos „Žaibai gęsta rudenį““: „... tyliai pasiskaityti ir pabūti kartu su autoriais, jeigu pasirodytų kada danguje nepažįstamas šviesulas“. Atkreipkime dėmesį – „Nepažįstamas šviesulas“. Laikui bėgant, visi „nepažįstami“ tampa pažįstamais ir savais. Visus išsyk baugina tai, kas nauja, nepažinta. Laikas įrodo, „atprotina“, „kas yra kas“ ir „kas yra kodėl“. Išsyk suglumino ir poetas S. Geda. Tačiau jis pats buvo labai tolerantiškas kitų nuomonėms. Nors jo literatūrinės „upės elgsena“ kelis metus nepaisė jokių nusistovėjusių normų, kritikų, cenzūrų, jis man nei kitiems asmeniškai niekad neištarė – „eik tu į Šikučių daubą žibučių rinkt“. Priešingai: 1967 m. rugsėjo 23-ąją, išgėrus po „kaušelį“ gruziniško sauso vyno „Cinandali“, jis bičiuliškai ištiesė pasirašytą man naują savo knygą „Strazdas“. Niekada nesipykom. 
O profesorės V. Daujotytės analitinę knygą, įvedančią į neeilinio Dzūkijos ir Lietuvos poeto, mūsų amžininko S. Gedos pasaulį, kūrybą puola radikalusis, pažangą nušvilpiantis tamsumas, turginė „nervaliotų“ pagieža, nerealizuotos vos tik „prieširdžių virpėjimu“ tepasižyminčių grafomanų kūrybinės ambicijos, savęs neatpažįstantys pinigai net ir po „literchaltūrinėmis“ ar pseudopatriotinėmis vėliavomis. Daug kas realiai nebesuvokia nei S. Gedos, nei J. Strielkūno, J. Mikelinsko, J. Apučio, P. Dirgėlos, J. Šikšnelio, R. Černiausko ir netgi... aiškaus, švelnaus, švelnumui skatinančio kaip Lietuviška samanėlė, naujausių amžių Lietuvos poezijos patriarcho J. Marcinkevičiaus kūrybos, lietuvių kalbos, literatūros grožio, kuriančios poetinės sielos didybės. Ir tai nėra literatūrinės klausos ar matymo nebuvimas. Silpsta nacionalinė humanitarinė kultūra. Raminamės... triukšmu, pinigų skambesiu?! Dabar, kai ne vienas „galvažopas“ žodelį „futbolas“ rašo „fudtbolas“, kai kam „meno šventovės“ – tik pliažai, bankai ir parduotuvės. Kita – ne itin įdomu. Buržuazijai pataikaujantys neva tautiniai politikieriai nusigręžia, tolsta nuo mažapinigio Lietuvio, jo sielos, kasdieniškos duonos, nuo jo rūpesčių. Ekonomika baigia išdulkinti iš Lietuvos gelmių – kaimų, miestelių, rajonų Poeziją ir menus apskritai. Iš ten, kur jie gimsta, kur natūralaus meno daugiausiai, kuo galime didžiuotis ir Rytuose, ir Vakaruose.   
Argi liksime prie „suskilusios“ eurogeldos, nesavai pasimetę, nes žeminami bankuose, prekybos centruose, ir tik rėkaujantys su alumi krepšinio arenose? Ne – Jos Ekscelencijos Knygos „į pensiją“ Lietuvoje neturime teisės išleisti. Pagarba privalo gaubti Knygą, kurioje visada gyvena mąstanti ir mąstyti Tautą skatinanti širdis.  Ja, kaip valtimi sykiu su upe mes ir vaikai turim pasiekti pažinimo jūrą ir auginti Ateities lietuvius, jų nacionalumą. Neegzistuoja PRIVATI LIETUVYBĖ. YRA VISŲ LIETUVYBĖ. Šviesoje. Su šviesiais.


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Šventosios upės kilpoje ketinama pastatyti 12 atskirų ir sublokuotų statinių, kuriuose bus įrengta 30 poilsiui skirtų apartamentų. Dauguma jų turėtų būti nuomojami, o kiti – parduoti.


Buvęs Palangos senosios gimnazijos mokinys Tomas Dirgėla, kūrybinį kelią pradėjęs būtent šioje mokykloje, šiandien yra žinomas rašytojas, stebinantis ne vieną skaitytoją. Nors 2012 metų pavasarį Lituanistikos fakultete vykusio „Literatūrinio pavasario“ metu buvo „apvilktas Poeto paltu“, juo, anot rašytojo, šildosi retai. Jo kūriniai...


  27 -erių metų alytiškis Martynas Kaškonas, sveikos gyvensenos guru, atletinės gimnastikos ir fitneso treneris bei modelis, liepą Kanarijoje filmuotame TV3 realybės šou „Meilė ar pinigai?“ nužengė labai toli (Martyno įsipareigojimai šiai televizijai dar neleidžia atskleisti detalių), bet pripažinimas Martyno galvos neapsuko. „Pastebėjo...


„Ar žinote dar bent vieną kitą savivaldybės Tarybos narį, kuris turi numatęs asmeninį darbų planą kiekvieniems darbo metams Taryboje?“ – retoriškai klausė kurorto centristų lyderis ir Lietuvos centro partijos pirmininkas Albinas Stankus. „Aš tokį planą pasirengiau dar prieš tris metus, gavęs mandatą Taryboje. Šią kadenciją be bendrų...


Tokią aikštingą ir atšiaurią žiemą ypač sunerimę buvo Lietuvos upių pakrančių gyventojai, – kuo arčiau upės, tuo labiau niaukstėsi: „ Kiaurą parą privalome stebėti upės elgseną, ledų sangrūdas, kad požeminės srovės, „kunkulai“ neišstumtų ledų į krantą, o tada... o tada... ne tik turtui gali būti „amen“. Upė upei nelygi. O gal kitaip...


Pernai gegužę į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas nuostabus medinės architektūros objektas: ant Šventosios upės kranto nuo 1931 m. stovinti Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia. Šiandien sukanka 130 metų nuo dienos, kai gimė koplyčią statęs ir „Stella Maris“ vardą jai davęs prelatas kunigas Jurgis Galdikas.


Pernai gegužę į Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registrą įrašytas nuostabus medinės architektūros objektas: ant Šventosios upės kranto nuo 1931 m. stovinti Švč. Mergelės Marijos, Jūrų Žvaigždės koplyčia. Šiemet balandžio 23-ąją sukaks 130 metų nuo dienos, kai gimė koplyčią statęs ir „Stella Maris“ vardą jai davęs prelatas kunigas Jurgis Galdikas....


Tai antras palaiminimas politikams, kurį liepos 8-ąją, pagrindinę Žemaičių Kalvarijos atlaidų dieną Arkivyskupas L. Bonazi paminėjo sakydamas pamokslą. Tarnaujant sovietų armijoje, žvalgybos padalinyje, patikimumas buvo vienas iš svarbiausių vertinimo kriterijų ir vartotas tuo metu posakis – „su juo į žvalgybą galima eiti“ – gyvas yra ir šiandien. Su...


Kai praėjusio šeštadienio rytą išgirdau, kad „Costa Cruises“ didžiausias laivas „Costa Concordia“, kuriuo spalio pradžioje plaukiau po Viduržiemio jūrą, užplaukė ant seklumos, pamaniau: „Oho, kokia nelaimė pilnam modernios navigacijos jūrų galiūnui!“ Internete išvydęs tik virš vandens kyšantį ryškiai...


Daugeliui jaunimėlio atstovų vasara – „išsigelbėjimas“ nuo nemalonaus pinigų kaulijimo iš tėvų. Vieni moksleiviai renkasi ledų pardavėjo darbą, kiti – padavėjo. Tačiau neteko sutikti nė vieno, kuris, esant  galimybei, norėtų dirbti sanitaru ligoninėje. Palangos senosios gimnazijos moksleivis  Kasparas Aleknavičius, kuris kitų švelniai pravardžiuojamas „genijumi“, pasiryžo būtent...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius