Miniatiūrinių Anaičių etnokultūrinių kapinaičių gyvastis mums primena žmogiškąsias priedermes

Keistoka Lietuvos valstybės pajūrietiškojo krašto netgi miniatiūriniame trikampyje tarp Klaipėdos (Memelio) – Kretingos – Palangos (Būtingės) gyventojų paskutiniojo 80-mečio gyventojų sankloda. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio. Giliau paanalizavus istorinius – etnografinius lūžius, okupacines audras, paskui jas baisiu smaugliu šliaužiusią griovybą, neapykantą KITAI kultūrai, kančias, net mirtį, prievartinį gyvensenos modelį, nepaisant eilinių čiabuvių nuomonių, supranti, jog be audrų ramiai, laisvai savo amžiaus nenugyvena nei paukščiai, nei žmonės. Ypač prie jūros, kuri amžiais rūpi visų tautų plėšikams ir kariūnams. Tai jaučiama ir Nemirsetoje, Anaičiuose, Karklėje.

Kalvystės muziejaus įkūrėjas Dionyzas Varkalis sako, kad senosios krašto kapinės atspindi tautos kultūros paveldą, kokia tragiška buvo jo istorija, kaip gyveno žmonės ir kaip vystėsi menai. Antkapiniai paminklai byloja, jog Klaipėda buvo daugiatautis miestas, o užrašai ant jų – kokios lokalinės bendruomenės čia klestėjo, kokia buvo tautinė sudėtis, amatai, aukštuomenės nuopelnai.
Klaipėdoje gyvenę prūsai, kuršiai, lietuviai ir vokiečiai kalbėjo skirtingomis kalbomis, bet jų kultūrinis palikimas panašus. Ir jeigu ne paminklai, mes nieko nebežinotume apie išnykusias baltų gentis. Tie užrašai ant kryžių yra perlai, neįkainojamas turtas, istoriniai šaltiniai.
Iš Kalvystės muziejuje surinktų kryžių atsispindi Prūsų Lietuvos ir Didžiosios Lietuvos laidojimo kultūra. Žemaičių kryžiuose net ir praėjus 600 metų po krikščionybės įkūrimo yra pagoniškos pasaulėjautos simboliai: žalčiai, saulutės, mėnuliai, mažalietuvių – augaliniai ornamentai, vietoje Nukryžiuotojo – lentelė su informacija apie velionį bei kokia evangelijos eilute.
Metalo meistras pripažino, jog evangelikų liuteronų tikėjimo žmonės nėra patenkinti, kad jis surinko kryžius iš apleistų, sovietų naikinamų kapų, esą jie turėjo likti savo vietoje. Tačiau jis nemano padaręs klaidą, išsaugojęs centrinių, Smeltės, uosto kapinių reliktus. Kai Klaipėdoje po karo nebeliko senųjų gyventojų, sovietai tame pačiame kape, kur ilsisi Gertrūda, laidojo Ivaną. O vėliau kapinės, aptvertos tvorelėmis lyg šeimyniniai sodai, buvo pradėtos barbariškai, šventvagiškai naikinti.
Žodžio „kapas“ reikšmė yra kilusi iš „kaupas, kauburys“ – tai, kas sukaupta į vieną vietą. Senojoje kultūroje buvo labai svarbu, kad tas žemės kauburys neišnyktų. Kartais juos žymėjo mediniai stulpai. Yra vienas kitas akmuo – tarsi antkapis, kyšąs iš žemės, jie pasirodė apie V-VI amžių“, – teigiama kolegės, žinomos Vakarų Lietuvos etnokultūros tyrinėtojos Ivonos Žiemytės straipsnyje „Vakarų eksprese“ (2012-10-12).
Mažose, seniausiose, o jaukiose savo nepaprastu paprastumu, buvusiųjų sielų artumu gyviesiems pajūrio kapinaitėse šimtus kartų per ilgą žurnalistinę veiklą su fotoaparatu buvęs šių kraštų metraštininkas Bernardas Aleknavičius 2010 metais išleistoje įspūdingoje knygoje „Žvejų kaimelio kronika“, 194 puslapyje greta 18-os paminkliukų nuotraukų iš Anaičių, Vanagų, Plikių, Laugalių, Kisinų, Lankupių, Būdviečių ir kitų Prūsų Lietuvos kapinių išspausdino ir sprindžio dydžio, bet labai svarbų, nes talpų mintimis paaiškinamąjį tekstą „Perkšmeliai“: „Mažosios Lietuvos kapinių antkapiniai paminklai, kad ir kokios formos jie būtų, vadinami krikštais. Įspūdingų geležinių krikštų būta ir Karklininkų kapinaitėse. Šių krikštų informacinė dalis – perkšmelis.
Perkšmelis – šnekamojoje Klaipėdos krašto žmonių kalboje išsaugotas ir tik rašyboje išsaugotas ir rašytiniuose šaltiniuose neužfiksuotas lietuviškas žodis. Šio žodžio nerandame ir didžiajame „Lietuvių kalbos žodyne“.
Perkšmelio priekyje surašyti mirusiojo biografiniai duomenys, o antroje pusėje – citata iš Šventojo Rašto ar mirusiojo artimųjų sukurti išraiškūs žodžiai.
Pasiturintys žmonės savo artimiesiems perkšmelius užsakydavo kartu su krikštais.
Perkšmeliai dažniausiai būdavo daromi iš porceliano. Ne tokie pasiturintys juos darė patys iš skardos, drožė iš medžio, todėl pagaminti iš nepatvarios medžiagos perkšmeliai neišliko.
Porcelianinių perkšmelių dar ir mūsų dienomis galima aptikti Mažosios Lietuvos kaimo kapinaitėse. Tai sparčiai nykstanti mūsų kultūros paveldo dalis”.
Zanavykijos, Prūsų Lietuvos seniausios išminties turtingas Klaipėdos senjoras Bernardas Aleknavičius pastebi, jog žodis „perkšmelis“ yra tarptautinio žodžio „epitafija“ atitikmuo.
Šia proga pastebėsiu, jog už asmeninį susidomėjimą gyvenamosios vietovės istorija, etnokultūrinėmis tradicijomis ir sąsajomis su Vakarų – Rytų įtakomis ir tikslais, esu labai nuoširdžiai dėkingas Bernardui Aleknavičiui, taip pat Šiauliuose gyvenančiam žinomam kraštotyrininkui, Lieporių tyrinėtojui, turistui ir Šaukėnuose vadovavusiam pedagogui, sąžiningajam Vytautui Mažeikai, Kelmę garsinantiems Algimantui Bitvinskui, Vainiui Urbonavičiui, Kęstui Lukošiui, Elenai Burdulienei Šaukėnuose, Palangos ornitologei – publicistei Lidijai Umbrasienei, veterinarijai ir literatūrai, gamtai atsidavusiam Antanui Raudžiui ir savo šeimos nariams. Visiems, kurių dėka kasmet vis artimesni ir pažįstami tampa „Vydūno takai“ Nidoje, Preiloje, Kintuose, Šventojoje, Palangoje, Būtingėje, Karklėje ir, nėra abejonių, Anaičiuose, kurie yra Klaipėdos rajono – Palangos miesto paribyje.
Anaičių kapinynas „Kultūros vertybių paveldo sąvade“ įregistruotas „32634“-uoju numeriu.
Už tai, kad dar 1992 metais atradau artimiau Anaičius – mintyse vis padėkoju savo senelių tėvoniją atsivežusiam neeilinio talento dailininkui, knygų iliustratoriui, pirmąjam Palangos „Mosto“ menininkų sambūrio prezidentui Edvardui Žibai (1959-2000). Anaičių kaimo etnografinės kapinės, XIX-XX a. istorijos paminklas, jau pažįstamos ir svečiams, kurie vieši mūsų namuose Palangoje. 2011 metų vasarą ten pabuvojo, žavėjosi tvarka ir Kaune, Kalniečių gatvėje gyvenantys fotomenininkė Birutė ir vyras poetas Vladas Vaitkevičiai.
Aš čia paskutinįkart lankiausi šių metų žiemą, vasarį.
Buvusiojo Palangos kultūros paveldo tvarkytojo, rašytojo Dainiaus Sobeckio rūpesčiu, 2008 metais išleistoje knygoje – fotoalbume „Palanga. Kultūros paveldas“, 71 puslapyje Anaičių kaimo etnografinėms kapinėms skirtos 8 eilutės: „Anaičių kaimas, kaip ir Nemirseta, priklausė XX a. pirmojoje pusėje Klaipėdos krašto teritorijai. 1999 m. sausio 1 d. perduotas Palangos miestui. Istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 16-ojo amžiaus Aneiten, Uszeneiten vardu. Pakapiu vadinamoje kalvelėje kasant rūsį aptikta įvairių senienų, netgi ietigalių.
Publicistinė polemika, skaitant „perkšmelius“ seniausiose Anaičių kaimo kavinaitėse:
„Czon ilsis Dieweje mano mielima moteriszke ir musu mielima Motina (1873-1912)
Aš: „Persmelkti Dangaus dabar“.
„Čia su Dievu ilsisi mylimi Tėvai – Martinas ir Anikė (1841-1902, 1849-1918)“.
Aš: „O mes baigiame išvaryti iš gyvenimo ir kaip duonos kasdieninėje kalboje privalomą Būdvardį... „Grindų intelektas“. Ponai tarp žmonių. Varnai ir tarnai. Žmonės tik... klauptukai?“
„Čia ilsisi su Dievu mano mylimas Vyras, mūsų gerasis Tėvas Martin Bružis (1871-1938). Ilsėkis Taikoje ir Ramybėje“.
Aš: „Čia gali tiktai nusiimt Pagarbai kepurę. Atleiskite, kad aš jus prikeliu Sielos neužmirštuolėse. Ačiū“.
Post scriptum: „Visos įžvalgos apie Jų ir mūsų mirtis pasiteisina. Taškas be kablelio.
Teisus liuteronų kunigas – „Mirtis – tik laimėjimas“. „Taip Anaičiuose, Būtingėje, Palangoje, Čekiškėje, – visur! – įdomu stebėti senstančiuosius ir jų Atgimimą – per Mirtį“.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Palangos kultūros paveldo vertybės.