Naujos atodrėkiais išsipirkinėjančios Palangos žiemos – 2013 „sielogramos“

„Tėviškės metai“. 116-kos puslapių puošnus leidinys, kurį 2008 metais išleido tuometinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.
Ją mūsų šeimai dovanojo keletą dešimtmečių Palangoje gyvenusi, darniam kurorto „Sodros“ kolektyvui vadovavusi, idealiai palangiškių gyvenseną pažįstanti, visa širdimi poezijai žmonėse, jų gerovei atsidavusi Rima Venckaitienė. Dabar ji – Trakuose, bet pajūrio, Palangos kranto, bičiulių neslepia, vis pasiilgsta. Buvo prieš Naujuosius! „Tėviškės metų“ pagrindinė tema – kalendorinės lietuvių šventės. Įžangoje taikliai akcentuota, jog „... prof. dr. Liberto Klimkos (jis – Vilniaus pedagoginio universiteto profesorius, Etninės kultūros globos tarybos pirmininkas) sudarytas leidinys turi pažintinę, metodinę ir istorinę vertę, saugant ir skleidžiant lietuviškąją kultūrą“.
Išties, knyga „Tėviškės metai“ yra idėjų ir minčių šaltinis ne tik gyvenant panemuniuose – Jurbarke ar Šilutėje, bet ir įdėmiai stebint lietuviškąjį „Jūros horizontą“, dažniau vaikštant „Palangos laiko takais“. Dr. Libertas Klimka ir Klaipėdos universiteto Režisūros katedros docentė dr. Irena Bierontaitė atsakingai apžvelgia senojo baltų tikėjimo raidą, valstybines ir tradicines šventes bei atmintinas dienas.
Jausdamas Gamtą, savo širdimi atliepdamas į jos pulsaciją, jauti harmoningojo pasaulio savastį, jo vaizdinius, spalvas ir muzikallumą. Tai stebuklingai ramina, žadina žmogaus fantaziją, prasmėmis užpildo dvasinį, kasdienybės alinamą vakuumą, o tuo pačiu sustiprina imuninę žmogaus sistemą, švelnina sielą, o netikrumo, grubumo įvairiai pažeidžiamas kūnas, tarsi atominė elektrinė, valios dėka atranda savą, jam būtiną ir privalomą antivirusinį „sarkofagą“. Taip jau drąsu ir eiti, ir plaukti, ir kilti, ir jei norite skristi į tai, ką vadinam Pasaka, – išsvajotomis bent šviesiomis mintimis, asmenybės dėmesiu ir žavesiu „apsėklinant“ tai, kas malonu ir verta meilės. Tai ir yra žmogaus laisvėjimas, kuris ir yra savas laimėjimas. Kaip lobis. Ir nėra jėgos, kas uždraustų taip elgtis. Nes žmogus žmogų susargdina, o gamta – išgydo.
Šio, 2013 metų vasario „smėliograma“ iš Palangos, tikint knyginėmis, o tikrinant – gyvenimo išmintimi ir tiesomis, taip pat pilna ne tik spalvų, bet ir atspalvių. Juk viena spalva niekada nekaraliauja. Šviesoraštis. Šviesotamsa. Diena – Naktis. Šilta – šalta. Angelas – Kipšas...
...geriau, kai „Nemalonu“ virsta „Malonu“, tiesa, Skaitytojau? Kai susitikimas, maža akimirka virsta nepamirštama miniatiūra. Sau Gamta – tai nemeluotai šventa šventė.
Auštant vasario šeštajai su margarašte bičiule Lita medintakiu artėjam į jūros promenadinio tilto prieigas. Bet kas tai? Sukluso ne tik Lita, ištvermingoji „Proletarka“. Ant vieno iš suoliukų vadinamajame „Pensininkų Prezidiume“ sėdėjo... „Dama“ akinančio baltumo kailiniais. Jusdama mudu artėjant, vai kaip nenoriai, vangiai ji kilo iš savo sosto, nuo suoliuko ir... Stebuklas gimė savaime.
Gulbė, išsyk žingsniavusi vangiai, neužtikrintai, lyg moteris Gimdymo namuose, įgijo vis daugiau pasitikėjimo savimi. „Man su jumis nepakeliui. Jūs neverti mano dėmėsio“... Ji čia pat tapo gaivia, gal itališkų madų demonstravimo podiumu oriai žingsniuojančia gražuole. Greityn... greičiau... dar greičiau – į tilto vidurį... Tik... švyst link saulės, jau bandančios nužvelgt Palangos smėlynus: „Cha-cha-cha, – Mirties nėra. Nėra. Nėra. Tik pavasaris. „Kaifas“! Superinis: panašiai prie Šiaulių, nuo Zoknių aerodromo pakilimo tako „švysteli“ į dangų NATO apsaugos naikintuvai. Metaliniai, žmogaus proto sumąstyti „kormoranai“ savigynai. O čia – tvirtasparnė karalienė Gulbė. Ištikimos meilės simbolis. Kaip norėčiau, kad palangiškiai ir svečiai pavasarėjant dažniau pasisukiotų „Vokietijos pusėje“ palei jūrą ties Nemirseta. Ten įlankose susikuria ir „mišiavoja“ net iki 30-ies baltasielių gulbelių (tikriausiai – ir gulbinėlių).
Čia – ir „mini-komentaras“ iš ką tik paminėtojo visaip reikšmingo leidinio „Tėviškės metai“.
„Po pusiaužiemio nuotaika gamtoje jau kitokia – vis dėlto žiema persivertė į antrąją pusę. Senoliai kadaise bus pastebėję, kad antrajam metų mėnesiui stojus, pasikeičia vyraujančio vėjo kryptis. Vis dažniau jis ima pūsti iš pietvakarių, lygiai taip, kaip ir vasarą. Tačiau kartais – aštrokai, blokšdamas saują snaigių į akis, net ašaras išspaudžia. Todėl ir sakoma: „vasaris – ašaris“.
„Priešistoriniais laikais manyta, kad pavasario šilumą ant savo sparnų parneša paukščiai. Kartu ir išsigelbėjimą nuo bado, šalčio, nepriteklių. Galbūt juos kas pavasasrį deivė Paukštė, kurios pėdsakus senosios Europos kultūroje atsekė garsioji mūsų mokslininkė, archeomitologijos pradininkė M. Gimbutienė. Įdomu, kad senųjų laikų atmintis tebėra gyva lietuvių etninėje kultūroje: tradicinio kalendoriaus pavasario dienos turi ir paukščių vardus. Pirmoji jų – vasario 24-oji, Vieversio diena, sutampanti su Motiejaus vardadieniu.
Vieversiukas pirmasis iš migruojančių paukščių pargrįžta į tėviškę. Tai artojo linksmintojas – Dievas jį sukūręs iš žmogaus prakaitu palaistyto žemės grumstelio. Ornitologų jis vadinamas dirviniu vieversiu, kaime dar cyruliu, vyturiu, voversiu. Vieversį išties jau galima pamatyti vasario pabaigoje – patinėliai parskrenda visu mėnesiu anksčiau, kad užsiimtų savąją erdvę. Ir kitiems paskelbtų: „Aš čia šeimininkas!“
Senoliai taip sakydavo: jeigu vieversiukas pavėluoja parskristi į savo šventę, pavasaris bus ankstyvas. O jeigu kartais parskristų anksčiau, turės dar „atgulėti“ – pavasaris užsitęs, ilgokai bus žvarbus. Tada jo giesmelė nelabai linksma: „Čyru vyru, pavasaris! Bet dar neišėjo pašalas...“ Ankstyvas mielojo paukštelio pasirodymas, dažnai dar virš sniego lopais boluojančių dirvonų, sukūrė tikėjimą, kad jis žiemojąs ne dausose, o čia pat, gimtinėje.
Žinoma, energingoji mūsų Palangos gamtovaizdžių stebėtoja ir tyrėja, literatūrinių apžvalgų su pačios fotovaizdais autorė Lidija Umbrasienė, jau kurios gmtadienį atsives pirmoji pavasario diena, ne sykį ir savaip, meniškai interpretavo, įprasmino kiekvieno mėnesio, savaitės, dienos, paukščio ir augalėlio, ypač gėlių reakciją į visas pavasariškas apraiškas. Už daug ką jai mes visi Palangoje dėkingi.
Post scriptum.
Čia man labai gera priminti, jog knygoje „Tėviškės metai“ paminėta garsioji lietuvė, archeomitologijos pradininkė Marija Gimbutienė 1981 metais savo dėmesiu pagerbė gražiąją Palangą. 1991 metų sausio 17 d. „Palangos“ numeryje išspausdinta Bernardo Aleknavičiaus nuotrauka, kurioje be garsiosios Kalifornijos universiteto profesorės, pirmosios Lietuvos mokslų akademijos akademikės – moters dar įamžinti žurnalistas V. Kazakevičius ir tuometis Gintaro muziejaus kolektyvo vadovas, Palangai daug gero, gražaus nuveikęs Antanas Tranyzas.