Neregėtas negirdėtas palangiškio siekis: sugrąžinti Vokietijai Kaliningradą

Ar kam nors kiltų mintis susigrąžinti karo metu prarastą šalies lopinėlį ar pakeisti valstybės sienas? Turbūt, ne. O štai 86-erių metų palangiškiui Jonui Karašauskui kilo. Vyriškis atkakliai siekia Vokietijai sugrąžinti Kaliningradą, ir savo sumanymu šiandien itin užsidegęs.

Asmeniškai įteiks memorandumą Vokietijos kanclerei
„Net neabejoju, kad pavyks grąžinti tai, kas teisėtai visiškai priklauso Vokietijai“, – taip užsukęs į „Palangos tilto“ redakciją kalbėjo J. Karašauskas, nesuprantantis, kodėl Rusija neteisėtai valdo ne jai priklausantį kraštą. Vyras, turintis teisės ir ekonomikos magistrą ir, kaip pats teigia, puikiausiai išmanantis karo istoriją, įsitikinęs, kad seniai buvo laikas atstatyti teisingumą. Šiuo metu ponas Vytautas jau yra vokiečių kalba parengęs memorandumą (diplomatinį aktą, detaliai išdėstantį viso klausimo esmę – aut.), kurį pats ketina įteikti Vokietijos kanclerei Angelai Merkel: „Prašysiu, kad Rusija paliktų šį kraštą, o jei nesutiks, yra tarptautinis tribunolas, kuris paskirs vykdytoją arba ateis pas jį su ginklu, jei nebus sutinkama gražiuoju“.
Gali kilti klausimas, iš kur J. Karašauskui kilo tokia mintis: „Viskas labai paprasta – esu vokiečių tautybės Lietuvos pilietis“. Ir nepaisant to, kad vyras gimė mūsų šalyje, tėvyne vadina Vokietiją: „Esu vokiečių kilmės ir visa mano praeitis yra tik vokiečių, kitaip negali net būti“.

„Tokių kaip aš nėra daug“
Tačiau nepaisant to, kad vyras savo tėvyne vadina Vokietiją, tokia mintis nešovė vieną dieną atsitiktinai: „Tai nutiko tuomet, kai pradėjau žaliavalgio gyvenimą. Išsivalė ne tik organizmas, bet ir smegenys. Kardinaliai pakeičiau mąstymą, o tada ir atėjo laikas mano sumanymui“.
Paklaustas, ar šio sumanymo ėmėsi vienas, atkaklaus ir tvirto charakterio vyras sakėsi, kad jam jokios pagalbos nereikia: „Manau, kad mano idėja kol kas tikrai vienintelė, ir apie tai negalvojo ne tik lietuviai, bet ir patys vokiečiai“. Štai pastaruosius Jonas liaupsino iki begalybės: „Nematau lygių vokiečių mąstymui, techniniams sugebėjimams, gyvenimo kokybei ir pan.“.
Vyriškis, nepailstamai minėjęs, kad idealiai žino visą karo istoriją, įsitikinęs, kad to meto Karaliaučiaus sritis po Antrojo pasaulinio karo buvo neteisingai perduota Rusijai: „Tribunolas neteisingai perdavė Rusijai Karaliaučiaus kraštą. Jis galimas tik gyventojų daugumos sutikimu, o jo nebuvo“. O patys vokiečiai, paveikti karo įtampos, pasak Jono, tuo metu neturėjo laiko ir galimybių pagalvoti apie įvykdytą neteisybę: „Šiandien aš reikalauju teisybės, o ne kažkokio krašto atėmimo jėga. Noriu viską vykdyti civilizuotai“.
Ir jau garbaus amžiaus vyras nesisvaido tuščiais žodžiais. „Memorandumas parengtas, tačiau maždaug prieš tris mėnesius siunčiau raštą Vokietijos ambasadai Vilniuje, tačiau jokio atsako nesulaukiau. Vadinasi, ten dirba arba žydas, arba rusų agentas“, – žodžio kišenėje neieškojo J. Karašauskas. Kad Vokietija, tokia, Jono žodžiais tariant, kultūringa ir išsilavinusi šalis neduotų jokio atsako – neįmanoma.
Jonas, laisvai kalbantis rusų, vokiečių, lenkų ir šiek tiek ispanų kalbomis, visą gyvenimą dirbo mokslinį tiriamąjį darbą, beveik visą amžių gyveno sostinėje, o į Palangą persikėlė ne taip ir seniai: „Be jokios abejonės dėl dabartinių savo veiksmų tikiuosi tik teigiamo atsakymo, kitokio ir negalėtų būti. Mano veiksmai – tik reikalavimas teisingumo, o teisingumas visada turi savo kelią, kurio niekas negali pastoti“.
J. Karašaukas ne sykį pokalbio metu pabrėžė, kad viską daro teisiškai ir civilizuotai, tačiau vienas: „Pagalbininkų man nereikia. Tokių, kaip aš Lietuvoje yra nedaug, tad šioje situacijoje esu pats sau šeimininkas“.