Palangiškio autoriaus knygoje – kitokia Palanga

"Palangos tilto" informacija, 2019 05 06

Palangiškis Marijus Gailius, pažįstamas iš publicistinių straipsnių, knygų apžvalgų „Literatūroje ir mene“ ir kituose leidiniuose, 2012 metais išleido savo pirmąją knygą „Šlapias spalis“, savo naująjį romaną „Oro“ savo miesto gyventojams pristatė 19-osios Nacionalinės bibliotekų savaitės metu. Knygą pristatyti jam padėjo ir turiningą diskusiją su autoriumi vedė LRT žurnalistas Adomas Zubė.

Negailestingai vaizduojama ateitis
Verta paminėti, jog knygoje „Oro“ autorius pasakoja apie savo gimtąjį miestą – Palangą, tačiau jo žvilgsnis krypsta į ateitį – į 21 amžiaus pabaigą. Jis bando įsivaizduoti, kaip tuomet atrodys jo miestas, kokie bus žmonės, jų vertybės.
Kaip teigė literatūros kritikai, M. Gailiaus romanas šiandieninės lietuvių literatūros kontekste neabejotinai yra šviežias ir originalus įvykis. Distopijų žanras, ne per seniausiai taip išpopuliarėjęs tarp paauglių, suaugusių literatūroje savo vietos dar neranda, nes, tiesą sakant, nelabai ir yra kam jos ieškoti (kaip labiausiai pataikančias į distopijos žanrą galima būtų paminėti J. Melniko „Maša, arba Postfašizmas“ ir G. Aleksos „Ėriukėlis stiklo ragais“).
Taigi, ir toji autoriaus vaizduojama ateitis nėra tokia paprasta, kaip ir būtų galima numanyti. Tad Adomas visų pirma ir paklausė, kodėl autorius pasirinko vaizduoti tokį negailestingą pajūrio krašto likimą.
„Palanga – siaubinga? Kas sutiktų? Taip, leidau savo vaizduotei sunaikinti Palangą. Knygoje vaizduojamos tam tikrame fone klimato kaitos pasekmės ir aš apžaidžiu šį Palangos motyvą. Kai kurie perskaitę knygą sakė, kad tai yra įspėjimas. Labai dažnai nepastebime, kaip nyksta gražios vietovės, svarbūs objektai ir su šia knyga aš siūlau pastebėti, ką mes turime ir ką prarandame. Bet čia yra tokia fantastinė futuristinė perspektyva į ateitį. Aš pats, kaip palangiškis, jau kurį laiką negyvenantis čia, bet pastebiu tą „palaipsnį“ nykimą, kai išnyksta istoriniai pastatai, kurie buvo mano atmintyje, kaip jie pavirsta į modernius šiuolaikinius pastatus“, – kalbėjo M. Gailius, atkreipęs dėmesį į tuos dalykus, kurie laikui bėgant modernėja, praranda istorinę dvasią.

Kuo mažesnį ekologinį pėdsaką
Adomas teiravosi, gal Marijus siekia, jog žmonės, perskaitę jo knygą, išsigąstų ateities. „Mano misija labiau yra atkreipti dėmesį į aplinkos su savimi santykį, egzistencinį santykį. Nenorėjau gąsdinti ar sukelti paniką“, – savo požiūriu dalijosi autorius.
Kas yra distopija, kilo ir toks klausimas. Paprastai kalbant, tai svajonės žlugimas, niūrioji utopijos pusė. Tokio žanro knygą ir sukūrė iš Palangos kilęs autorius.
„Mane iš tiesų glumina, kad mes esame tokie abejingi. Tarp tokių esu ir aš. Knygos fonas yra klimato kaita, bet siela – žmonės. Sakyčiau, kai įsigilini į tą turinį, pasidaro skaudu ir dėl savęs, kaip mes elgiamės. Galima sakyti, sprogdina smegenis. Aš suprantu, kad tai yra žmogiška, mes nuo to nepabėgsime, – kalbėjo M. Gailius. – O ką darau aš šiai problemai mažinti? Nesinori pereiti į populiarius diskursus. Bet galiu pasakyti, kad stengiuosi palikti kuo mažesnį ekologinį pėdsaką. Dažnai būna, kad vienas individas kažką lemia arba nieko nelemia. Pavyzdžiui, aš labai seniai rūšiuoju atliekas, kažkuomet rūšiuodavau ir stiklainius, bet šiuo metu visi stiklainiai iškeliauja į uošviją. Jie panaudojami dar kartą. Man nesuprantama ir mados industrija. Mes su šeima naudojame antrinius drabužius. Mes gyvename puikiais laikais, mums nieko netrūksta, bet nevertiname to, ką turime ir darome tai labai didele sąskaita“.

Kalba su anglicizmo prieskoniu
Adomas atkreipė dėmesį, jog vaizduojama 21 amžiaus pabaiga jam atrodė kur kas arčiau mūsų – artimiausias penkmetis, nes vaizduojami reiškiniai jau vyksta dabar.
„Iš tiesų, kai kurie dalykai, apie kuriuos nė nebūtume pagalvoję, jie vyksta dabar. Kuršių neriją savo knygoje pavaizdavau sala. Ir istoriškai yra buvę, kai Baltijos jūra persilieja į Kuršių marias. Gruodžio mėnesį išleidžiu savo knygą su visiška fantazija, o sausio mėnesį toks įvykis nutinka iš tikro. Galima žiūrėti, kad tai yra atsitiktinumas, bet tai jau yra klimato kaitos pasekmės“, – teigė Marijus.
Knygoje, pastebėta, naudojama daug kompiuterinės leksikos, anglicizmų, rašoma ilgais sakiniais. Tad Marijus pats klausė knygą skaičiusio Adomo, ar jam buvę sunku skaityti. Jis pripažino, kad vietomis buvę sunkiau. „Taip, knygoje naudoju daug anglų kalbos. Tikiu, kad lietuvių kalba suanglės neišvengiamai. Kad ir kaip besistengtume ją saugoti. Negalėjau išduoti personažų. Jeigu jis turi kalbėti taip, tai ir negaliu taisyti tiesioginės jo kalbos. Kitos kartos žmonėms atrodo labai svetima suanglėjusi kalba. O aš pats asmeniškai dažnai naudoju angliškus žodžius, kai nežinau, kaip pasakyti tam tikrą dalyką lietuviškai. Knygoje šaržuoju kalbą, galima sakyti, juokiuosi tiek iš savęs, tiek iš tavęs. Tikiu, kad kalbos saugojimas duoda priešingą rezultatą. Jaunimas ieško semantinių pratakų, jiems to reikia. Mano manymu, kaip tik reikia kalbą paleisti, o ne saugoti, kad susikurtų savaime semantinės reikšmės ir toji anglų kalba leksiniu požiūriu susirastų savo vietą“, – savo nuomone pasidalino autorius, pripažinęs, jog jis visgi yra lietuvininkas, turintis vienintelį gebėjimą – rašymą lietuvių kalba.
Autorius pasakotojui leidžia kalbėti lietuvių literatūros tradicijomis, atgaivindamas kai kuriuos žodžius, kita vertus – bandydamas ieškoti kitokių formų.
„Pats skaičiau Žemaitės kūrybą, bandžiau suprasti senesnius žodžius. Mažesniems mokiniams gal būtų sunku suprasti kai kuriuos žodžius, bet nepakenktų paskaityti kad ir „Google“ pagalba. Savo knygoje aš taip vartoju žodžius, kurie manyje yra gyvi, bet kai kuriems skaitytojams jie gali būti mirę. Bet juk knygą skaitant reikia truputį pasigilinti. Jeigu nori perskaityti knygą, turi jai skirti laiko. Jeigu nenori skaityti knygą, tai tu ir neperskaitysi“, – įsitikinęs M. Gailius.

Dėmesys skirtas A. Mončio muziejui
Susirinkusieji teiravosi, kodėl apskritai pasirinkta būtent tokia tema – ateities vaizdavimas. Autorius patikino, jog mūsų šaliai reikia vizijų, kadangi pastaruoju metu, atrodo, jog šalis yra tiesiog „užstrigusi“. „Mes esame puiki šalis su puikiomis idėjomis ir galime skelbti savo idėjas, ne tik būti tyliais sąjungininkais. Su šia knyga ir siūlau susimąstyti, ką mes darome toliau“, – sakė M. Gailius.
Knygoje „Oro“ minimas ir itin garsaus menininko Antano Mončio vardas, kurio muziejus yra įkurtas Palangoje. „Tai yra buvusi mano tetos darbovietė. Ten buvo biblioteka, o paskui buvo įsteigtas vienas geriausių muziejų, mano manymu. Muziejus tapo viena iš pagrindinių erdvių mano knygoje“, – atskleidė autorius.
Ištrauka iš knygos „Oro“: „XXI a. pabaigoje buvusiame pagrindiniame lietuvių kurorte seną ir retai lankomą, potvynių paplautą skulptoriaus Antano Mončio muziejų prižiūri Robertas, kadaise garsaus klimatologo Vincento Šemetos vaikaitis.
Muziejuje jis dirba nė nenutuokdamas, kokią saugo paslaptį. Aiškėja, kad kadaise Paryžiuje jo senelis kartu su A. Mončiu į bareljefą „Begalinė procesija“ įrašė žinią apie visos planetos ateitį... Tačiau paslapties pasigviešti įsiveržia entuziastingi alternatyvūs dešinieji – iš Anglijos į istorinę tėvynę sugrįžęs lietuvių jaunimas.
„Visi trys kaip užhipnotizuoti žengė pro duris paskui Robertą, jau nykstantį pro platėjantį ir šviesėjantį durų tarpą, kuris spiegiančioje baltumoje virto blausiu kontūru, išpustomu lyg dūmas vėjuotą dieną – kaip ir „Begalinės procesijos“ originalas, kuris staiga ėmė skilti nuo sienos mažais gabalėliais, byrėti kaip pajudintų domino kaladėlių eilė, domino grandinės griūtis greitėjo ir greitėjo, sukosi ratu medinėmis bareljefo atplaišomis – kaip snaigės už lango, ir kūrinio snukių šypsniai ir grimasos biro aštriomis pjuvenomis, iro ir iro į milijardą dulkių, pikselių, elektroninių smėlio smilčių, iro ir iro, o už durų į tunelį įviliotiems juodiesiems, aklai sekantiems paskui muziejininką ir nebeturintiems jėgų atsigręžti atgal – atsigręžti į taip staiga sugriuvusį pasaulį – pasidingojo, jog po staigios ir baisios permainos viskas staiga tapo lengva ir paprasta, lyg būtų vien iš vatos ir – oro.“
Marijus Gailius (g. 1983 m. Palangoje) baigė žurnalistikos studijas Vilniaus universitete, tęsė mokslus Danijoje ir Švedijoje. Paryžiuje dirbo fotografu ir rašė noveles, kurių rinkinį „Šlapias spalis“ 2012 m. išleido Rašytojų sąjungos leidykla. Vedė laidas „Žinių radijuje“, kultūrinėje spaudoje skelbia literatūros kritikos straipsnius. „Oro“ – pirmasis autoriaus romanas (leidykla „Odilė“).

 

 


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Pasikeitė Savivaldybės internetinės svetainės adresas. Naujasis yra toks - www.naujas.palanga.lt


Palangos literatų klubo „Takai per kopas“ narė, pedagogė Alma Viskontienė pristatė savo naująją poezijos knygą „Kukučio draugai“, skirtą mažiesiems skaitytojams.


Palangiškio autoriaus knygoje – kitokia Palanga

"Palangos tilto" informacija, 2019 05 06 | Rubrika: Miestas

Palangiškis Marijus Gailius, pažįstamas iš publicistinių straipsnių, knygų apžvalgų „Literatūroje ir mene“ ir kituose leidiniuose, 2012 metais išleido savo pirmąją knygą „Šlapias spalis“, savo naująjį romaną „Oro“ savo miesto gyventojams pristatė 19-osios Nacionalinės bibliotekų savaitės metu. Knygą pristatyti jam padėjo ir...


Kai galvoje knibžda įvairiausių idėjų, kurios galbūt kai kam praverstų, gal padėtų pažvelgti į kai kuriuos dalykus visai kitaip, kaip jomis pasidalinti. Ogi galima suguldyti į knygą. Ką ir padarė Plungės rajone šiuo metu gyvenanti, tačiau savo gyvenimą siejanti su kurortu, kur ne tik leidžia vasaras, bet čia praleido ir visą vaikystę, Adelė Daukantaitė. Jos išleista knyga...


Politika, kaip ir kitur, Palangoje daroma įvairiai, bet miesto Tarybos narys Arvydas Dočkus ją „daro“ „Labryčio“ bėgimo trasoje. „Beveik kiekvieną dieną bėgioju. Pastebėjau, kad pastaraisiais metais joje žymiai daugiau sportuojančių atsirado. Ir man tenka vis dažniau ranką sveikinantis kilnoti, delnais sumušti. Kartais ranką ir nuleisti nėra kada...


Niekas tokios gražios Palangos, ko gero, nematė, kokia ji yra kurorto fotografo, dizainerio Vitalijaus Janušonio virtualiajame ture. Nuostabius miesto vaizdus galima pamatyti ir apsilankius „Palangos tilto“ interneto svetainėje www.palangostiltas.lt. Paspaudus klavišą ant Palangos kalėdinę eglę-Kalėdų senelį vaizduojančios nuorodos, kviečiančios žodžiais...


Pirmą kartą Lietuvos rekordų knygoje gali atsirasti rekordas ir muzikinio ugdymo srityje. Yamaha muzikos mokykla, pažyminti 20-uosius mokslo metus Lietuvoje, nutarė juos baigti netradiciškai –praėjusį šeštadienį 62 Lietuvos vietovėse surengė koncertus, kuriuose dalyvavo apie 5500 mokinių.


„Visų pirma noriu reabilituoti medžiotojus, o tai dabar dažnai jie pristatomi kaip gamtos niokotojai ir vos ne žudikai. Visokių būna. Bet priminsiu jums Gaseto Ortegos žodžius: „Mes medžiojame ne tam, kad žudytume“, – sako Donatas Žuolys, kurio knyga „Su dvivamzdžiu ir plunksna“ šį vakarą bus pristatoma Palangos miesto viešojoje bibliotekoje.


Palangos krepšinio komanda „Palanga“, likus kelioms rungtynėms iki LKL sezono pabaigos, įregistravo naują žaidėją Mantą Virbalą. Jis mielai sutiko atsakyti į „Palangos tilto“ klausimus.


Miške prie Panevėžio – palangiškio lavonas

Linas JEGELEVIČIUS, 2010 07 10 | Rubrika: Kriminalai

Viename iš šalia Panevėžio miesto esančių miško masyvų,  Panevėžio apskrities policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo biuro (ONTB) pareigūnai atkasė nužudytų 26 metų amžiaus jaunuolių kūnus. Paaiškėjo, kad tai – neseniai dingusio panevėžiečio Mindaugo  Diržinausko ir palangiškio Tado Lukaičio kūnai.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius