Rūsna Vaineikytė: „Mano senelių Vaineikių palikimas mane įpareigoja ir skatina kurti“

Rūsna Vaineikytė: „Mano senelių Vaineikių palikimas mane įpareigoja ir skatina kurti“

Gediminas GRIŠKEVIČIUS, 2012 05 07

Prieš gerą savaitę šios smagiai atšilusios gegužės išvakarėse „pati – pati – pati“ jauniausia vienos iš geraisiais savo darbais Palangai ir visai Lietuvos valstybei nusipelniusios Vaineikių giminės atžalėlė, keturmetė Banga be užuolankų paklausė savo močiutės, žinomos architektės ir pedagogės Rūsnos Vaineikytės: „Bitite, ar tu turi charizmą?“ „Bangele, o kas tai būtų?“ „Žmogaus savybė, kuri patraukia kitą žmogų...“ „Man nedavė dievas charizmos“.

„Tu eini į bažnyčią, bitite, tai ir paprašyk, duos tau tą charizmą“, – kuo rimčiausiai atporino Banga, tarsi žinodama išminčių žodyno aiškinimą, jog „charizma“ graikų kalboje – „ypatinga dievo malonė“.

 

Iš paminklu pavirtusių senelių namų

Gegužės pirmąją iškilios kurorto architektės R. Vaineikytės namuose, ačiū, prisiminėme ne vieno garbios giminės nario siekį dirbti šviesėjimo, kūrybos, lietuvybės labui, pareigas, atsakomybę, žmogiškąjį padorumą ir apie tai, jog... Nieko greitai, nieko dykai, nieko... amžinai. Toks mūsų visų likimas. Ir kasdieninei duonos riekei būtinas pasišventimas. Net kančia. Tada jauti sielos tikrumą ir žmogiškąją vertę, kuri vainikuoja ne tik idealistų pastangas.

„Palangos tilto“ skaitytojai, nėra abejonės, jau pastebėjo, jog ne vieno straipsnio herojai vienaip ar kitaip prisimena jiems patikusį bruožą ar darbą, kuriuo pasižymėjo Palangoje gyvenę ar tebegyvenantys Vaineikiai. Jiems komplimentų negailėjo ryškūs pajūrio menininkai Jonas Vaišė, Dovilė Oškinytė. O ir daugelis palangiškių pagarbiai atsiliepia ne tik apie daktarą Liudą Vaineikį, kurio vardu pavadinta erdvi gatvė, jos pradžioje – dar patį patriarchą Joną Basanavičių menantis, senelio daktaro Liudo Vaineikio 1922 metais sodintas jau 90-metis ąžuolas.

„Ką išsinešiau ir ką saugau iš paminklu pavirtusių senelių namų? Labai daug gražios išminties, meilės žmonėms, savo valstybei, Palangai, lietuviškajai kultūrai, kalbai, knygai, šviesai, be kurios nedrąsu visais laikais“, – klausė ir atsakė R. Vaineikytė. Ji prisiminė, jog tarp šviesiausių Lietuvos moterų visad bus minima 1884 metų kovo 31-ąją Šlaveituose, Kretingos rajone, gimusi lietuvių rašytoja ir visuomenės veikėja Stasė Vaineikienė. Tuo metu tėvai namuose kalbėjo lenkiškai ir dukrą išsiuntė mokytis į Lomžos (Lenkija) mergaičių pensionatą. Čia jai skiepijo meilę Lenkijai. O ji ilgėjosi savo tėvynės. Vėliau S. Vaineikienė atsiminimų knygoje „Iš praeities kovų“ rašė: „Svetimoje mokykloje pajutau stebuklingą tėvynės meilės jausmą, pasiaukojimo norą... pajutau, kurių eilėse turiu stoti ir kurios tėviškės esu vaikas“.

 

Ištekėjo už „laisvamanio“

Šešiolikmetę merginą motina išleido už gerokai vyresnio Palangos gydytojo Liudo Vaineikio, net neįtardama, kad jis užkietėjęs „laisvamanis“. Ir pati mergina apie savo vyro veiklą sužinojo tik ištekėjusi. Štai knygos ištraukėlė:

„Tai buvo 1900 metais. Neseniai buvau ištekėjusi. Gyvenome Šlaveitų dvarelyje pas mano tėvus. Kartą mano vyras, įeidamas iš gretimo kambario, tarė:

– Surankiok visas lietuviškas knygas ir laikraščius, reikia tuojau kur paslėpti.

Klausiamai į jį pažiūrėjau.

– Bus krata, – pridūrė. – Ką tik man apie tai pranešė.

Surinkus knygų ir laikraščių geroką glėbį, galvojau, kur būtų geriausia paslėpti. Pasakiau vyrui, kad saugiausia vieta būtų miške, man žinomoje senos elgės didelėje drevėje. Vyras sutiko. Temstant, pasisaugoję, kad kas nepamatytų, nuėjome po apsiaustais raštų pundais nešini.

Netrukus apsčiai L.Vaineikis už draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą buvo suimtas. Jauna moteris, nors kaip reikiant ir nesupratusi vyro darbo, tęsė jį – iš Rytų Prūsijos gabeno ir platino draudžiamą spaudą. Dažnai važiuodavo į Liepoją lankyti vyro kalėjime, o kai po dvejų metų jį ištrėmė į Rytų Sibirą (Jakutiją), iškeliavo kartu su juo. Tai buvo ilgas ir sunkus kelias. Pritrūkusi pinigų keliauti laisvai, nuo Maskvos važiavo valdžios lėšomis su kaliniais. Ištrėmime S.Vaineikienė arčiau susipažino su socialdemokratų veikla, jų kovos tikslais, geriau suprato savo vyrą. 1904 m. grįžusi į Lietuvą, aktyviai dalyvavo 1905 m. revoliucijos įvykiuose Žemaitijoje. Pirmojo pasaulinio karo metu Vaineikių šeima gyveno Turkestane.

Po karo S.Vaineikienė kartu su kitais įsteigė Palangoje lietuvių mokyklą ir kurį laiką joje mokytojavo. Vėliau bendradarbiavo „Kultūros“ žurnale, pradėjo rašyti. Išleido romanus „Grafas ir žmonės“ (1937), „Vaišvila. Žemaičių baudžiauninkų vadas“ (1938).

Romanas „Grafas ir žmonės“ neturi didelės meninės vertės, bet jame ryškiai nupiešta XIX a. Lietuvos buitis, papročiai, sunkus kaimiečių gyvenimas, jų išnaudojimas.

„Kumetyne dienomis moterys ir vaikai palikdavo. Vyrai ištisomis savaitėmis nuo aušros lig vėlyvo vakaro dirbo Vilimiškių dvare. Bemaž visi buvo iš kitur atėję, ponų atleistieji bežemiai baudžiauninkai. Susigrūdę su vaikais ir seneliais į mažus tamsius urvus, gyveno be vilties, be šviesesnio rytojaus. Čia skausmuose gimė, augo, mirė“.

 

Aprašė susitikimus su iškiliais žmonėmis

Knygoje „Palangos atsiminimai“ rašytoja aprašė susitikimus su Vydūnu, J.Basanavičiumi, J.Jablonskiu, B.Untuliu, išjuokė buržuazinės Lietuvos valdininkus, kunigų papročius.

1939 m. S.Vaineikienė su inteligentų delegacija (rašytojai Liudas Gira ir Kazys Binkis) įteikė buržuazinei vyriausybei laišką, kuriame buvo reikalaujama amnestijos politiniams kaliniams. Labai giminės genealoginiu medžiu ir istoriniais niuansais besidominti architekte R. Vaineikyte parodė net ir kambario langą, kuriame, pasak jos tėvelio – buvusio Palangos miesto vykdomojo komiteto sekretoriaus Jurgio Vaineikio, vasarodavęs ir garsusis Vilhelmas Storosta – Vydūnas.

Visad vienišius didysis mažlietuvių filosofas ir sielų sveikatintojas, pasak amžininkų, mylėjo, gerbė, globojo kiekvieną gyvą Kūrinijos tvarinį. „Kur skrendi tu, mano mieloji, juk aš tave galiu sumindyti“, – pusbalsiu kalbėdavo musei, nėra iš kambario griežtesniais rankų mostais pro langelį net uodo išvijęs. Turėdavo atsivežęs į Palangą ir „Vaineikynę“ net savo nuosavų plaukų pagalvėlę. Miegodavo geležinėje lovelėje ant ratukų, kurią būdavo galima bet kuriuo paros metu pasukti norima kryptimi pagal magnetinius polius ar esamąją mėnulio fazę, kaip tartume internetiniame amžiuje pagal „Gismeteo“. Beje ir Lietuvos valstybės himno žodžius autorius Vincas Kudirka Palangoje vis talentingiau literatūroje besireiškiančiai Stasei Vaineikienei yra dedikavęs ir padovanojęs savuosius, unikaliai lininėje drobėje įrištus „Raštus“.

„Kas tik nėra buvęs prieškariniais, o ir pokariniais laikais Vaineikių namuose – iškiliausi valstybės veikėjai, politikai, kultūros žmonės, diplomatai, rašytojai, dalininkai, architektai, kunigai... Žinoma, tai formavo pažinimo medus, lyg bitė korį avilyje, užpildė mano ir visų gentainių Vaineikių pasaulėžiūras. Išminties nišas, todėl visais laikais drąsu sąžiningai pažvelgti į dvasines Palangos ir Lietuvos akis“, – gegužės pirmosios popietę „Palangos tilto“ žurnalistui kalbėjo jaukioje savo namų virtuvėje žinoma kraštovaizdžio architektė, kultūros tyrėja R. Vaineikytė. „Mokslas, menas, šviesos žinios ir yra Žemėje užgyvenamas didysis turtas. Žmonės privalo dalintis savo patirtimis, kaip su susisiekiantys indai, skatinti vienas kitą gyvenimo ir jaukių namų kūrybai, santarvei ir vienybei. Tai – prosenelių ir tėvelių priesakai dabarčiai. Humanizmas – visų laikinųjų pseudopolitikierių „skersvėjai“. Išdrįsau paklausti apie įdomų ponios vardą – „RŪSNA“. Gal kilęs nuo vietovardžio „Rusnė“? Gražiai šyptelėjusi architektė ištiesė knygą „Gabrielis Landsbergis Žemkalnis“ . Dramaturgas irgi buvo jos senelio Liudo Vaineikio bičiulis. Taigi toje neplonoje knygoje yra ištraukėlė iš Liudo Giros 3 veiksmų 4 paveikslų tragedijos „Kerštas“. Ir sakinys: „...Kunigaikštis (kunigas) Manigirdas sumanęs vesti. Jo motina RŪSNA išauklėjo turtingą gudų kunigaikštytę Lėlą tuo tikslu, kad už savo sūnaus ją išleidus...“

 

Atsiminimai – tarytum gintaro inkliuzai „Palangos laiko takuose“

Visą pusmetį vartinėjome – skaitinėjome R. Vaineikytės patikėtąją unikalią, 1931 metų laidos knygelę „Palangos atsiminimai“, kurią senelė S. Vaineikienė pradeda Putino eilėraščio „Stella maris“ posmu:

                      „O buvo taip gera

                      Pas jūrą sėdėti,

                      Kur priešais mirgėjo

                      Vien plotai žvaigždėti,

                      Kur bangos šnerėdamos

                      Smėlį bučiavo

                      Ir amžiną bylą slapčia šnekučiavo“.

Ir dar vienu kitu sakinuku iš šios knygos sutrikdysiu 2012-ųjų pavasario skaitytojo ramybę: „Palanga visa paskendusi didžiulių liepų ir kaštonų žalume. Nameliai senoviški, kaimietiški, po apsamanojusiais šiaudiniais stogais.  Gyvena seni ūkininkai. Visa dabartinė Vytauto gatvė buvo, tartum, kaimas. Vienas Kurhauzas, pastatytas nugriautos ūkininko sodybos vietoje ir priešais – grapo rūmai aiškiai skyrėsi nuo visos statybos. Gatvės negrįstos, lyjant be galo purvinos, išdžiūvus – dulkių debesimis sūkuriuojančios. /.../ Perėjęs mišką išvysdavai saulės spinduliuose tviskančią didžiulę, beribę jūrą. Kiekvieną kartą sustodavai, nustebęs galingu jos vaizdu. Graži jūra pavakare, saulei leidžiantis, kai jos skritulys, pasiekęs jūrą, siunčia į mus auksuotą spindulių taką, tartum kviesdamas žengti juo paskui save“.

Mažoje „sprindinėje“ 10 t puslapių palangiškės rašytojos S.Vaineikienės knygelėje atrandame miniatiūrinę mūs mylimos ir mus švelninančios Palangos istoriją. Ši knyga, kaip ir Aleksandros Šilgalytės „Žingsneliai ir žingsniai“, kaip pernai bibliotekininkų pasišventimu ir kantrybe išleistoji „Audra Lukauskytė“ ar kiti dar dienos šviesos neišvydę E.Adiklienės, I.Pirkurnos, A.Tranyzo, K.Pauliaus liudijimai apie Būtąjį – Esamą gyvenimo metą pajūrio kurorte svariai papildys, patenkins ateities istorikų lūkesčius. S. Vaineikienė unikaliai aprašo ir pirmąjį lietuvišką spektaklį Palangoje 1899 vasarvydžiu:

– Kas tą spektaklį surengs, kur veikalai, kur artistai? Ir ką tie „chamai“ sugebės parodyti tokiai publikai, kuri vasaros metu susirenka į Palangą ne tiek sveikatos, kiek pramogų ieškoti? – kalbėjo visur.

O spektaklį ruošė tyliai, be triukšmo, susipratusi maža saujelė lietuvių inteligentų.

Tais laikai rusų persekiojamas už lietuvystę dr. L.Vaineikis buvo ištremtas iš Lietuvos. Nenorėdamas nutolti nuo savo krašto prašė valdžią leisti įsikurti Palangoje, nes Palanga tuomet priklausė Kuršo gubernijai. Gyvendamas Palangoje norėjo būti naudingas savo kraštui. L.Vaineikis tatai, susikvietęs keletą savo draugų ir ruošė spektaklį. Uždavinys buvo sunkus, labai trukdomas valdžios, o labiausiai – Palangos policmeisterio Nikitinskio, kurio griežtai buvo prižiūrimas L.Vaineikis.

Leidimas ne be didelių kliūčių buvo gautas iš Kuršo gubernatoriaus Svierbjevo, ir leido tiktai todėl, kad manė, jog Palangoj nesą lietuvių. Vieną gražią dieną išvydome iškabintus įvairiaspalvius skelbimus: 1899 m. rugpjūčio 8 d. bus vaidinama „Amerika pirtyje“. „Dievuliau mano, o čia visi tvirtino, kad „anksčiau rasa akis išės, kol saulė patekės“, – taikliai pastebėjo lietuvybei neabejingoji literatė S. Vaineikienė, pasidžiaugusi ir spektaklio sėkme. O teksto pabaigoje priminė: „Gydytojas Vaineikis lenkiškai visai nemokėjo, o susidūręs su vietiniais neva lenkais, tekalbėjo lietuviškai, už tatai visų buvo vadinamas „litvomanu“.

Pelnas iš pirmo lietuvių vaidinimo buvo nusviestas a. a. dr. Kudirkai, tuomet sunkiai sergančiam (26 psl.)

 

Jaunystės vasaros abipus tilto į jūrą ir... jūroje

Žymioji palangiškė R.Vaineikytė atsakingai ir objektyviai vertina išgyventojo meto Palangoje akcentus, taip pat maloniai atvirai kalba net apie jos širdžiai artimiausių žmonių charakterius: „Mano devyniasdešimtmetė, o ir dar viskuo besidominti mamytė, buvusi raseiniškė Ona Lazdauskaitė – Vaineikienė, klausiama, kodėl savo vaikų nepagirianti, atsakydavusi: „Savo vaikų negyriau ir negirsiu – tegul jūsų darbai jus giria“. Štai, todėl visi Vaineikiai grūdinti, lyg žirgų pasagos darbštaus meistro „kuznėje“. O aš labai džiaugiuosi dukters Rūsnos šeima, ir visų jų kūrybiniais laimėjimais. R.Vaineikytė prisimena, kad niekas šeimoje, kur augo 4 vaikai darbų nesiskirstė į „vyriškus – moteriškus“. „Mūsų tėvelis Vykdomojo komiteto sekretorius, virė, kepė, jis virtuvėje šitaip tešlą koldūnams iškočiodavo, kad per tą tešlą laikraštį galėjai skaityti“. O brolis Rimvydas, inžinierius, vadovavęs anuomet sudėtingoms dar tebestovinčios, visai Lietuvai žinomos Vasaros estrados statyboms, meistriškai savo pasidarytu durkliuku jūroje žvejojo „lašininius otus“. Aš jam padėdavau: apjuosdavo mane stora viela (dratu) su kabliukais ir... į namus grįždavome su puikiais lašininiais. Otas – tikras gardėsis. Aš dirbau net gelbėtoja. Mums tada stotyje prie tilto vadovavo nepakartojamas Endre Jukna. „O toks plaukikas – kaip delfinas varydavo, mes su drauge Eliūse – Elena Žilyte neatsižavėdavome. Kaip ir didžiojo grafiko – plaukiko Stasio Krasausko viražais virš tilto turėklų ir jūros bangų. Gera prisiminti, kad ir mes buvome „Didžiojo akmens užplaukimo dalyvės“. Tada tai ir smėlis buvo smėlis, gydantis, švariai krištolinis, tai ne dabar – arba papiroso nuolinka išbyra, arba, atsiprašau, šūdgabalis“, – emocingai apmaudauja palangiškė Rūsna, niekada neabejinga likimo krantui ir jo gyventojams.

 

Architektūrinė „tarnystė“ Palangai

Dirbusi Vilniuje, kurį laiką gyvenusi net Kuboje, ten perkrimtusi net „Ispaniškąją abėcėlę“, neblogai pažįstama ir su Maskva intelektualioji palangiškė R. Vaineikytė pamažėl pervarto savo architektūrinį metraštį: „Į darbą tuomečio Palangos LDP vykdomojo komiteto Architektūros skyriuje 1977 metais mane priėmė neeilinė asmenybė ne tik respublikos architektų pasaulyje – Leonas Mardosas. Pedantas. Džentelmenas. Išmintingas. Atidus bendradarbiams, o svarbiausia – lengvai pažeidžiamai žaliarūbei, žaliasielei Palangai. Po to, tarsi meteorai – vieni trumpiau, kiti kiek ilgėliau vyriausiasiais Palangos architektais dirbo H.Bakas, E.Gedrimas, E.Benetis, G.Svirskis, V.Atienė, A.Butrimavičienė, F.Jackevičius, L.Ruseckas, R.Grikšas, S.Bradūnas (dabar). Ar tokia pavardžių gausa santvarkų sankirtoje, „Bankų ir bankininkų“ amžiuje nieko nesako? Taip, ši vieta kai kada net atsakingesnė, negu nebijau tarti, mero, o jie Palangoje irgi keitėsi, kaip mėnuliukai. Architektas Palangoje visada yra tarp „turtingųjų benzopjūklų“, pasiruošusių tarsi kryžiuočių mūšiuose priešus nustumti net į jūrą, ir savo profesinės garbės, sąžinės, ieškant visų įmanomų ir statytojams priimtinų sprendimų. Neslepiu – mūsuose daug agresyvaus architektūrinio chaoso, eklektikos. Daug ką „Palangos tilte“ labai teisingai išsakė čia vyriausiuoju architektu dirbęs Edmundas Benetis. Tegul visi drąsiai reiškia savo nuomones, nes kai kurie procesai Palangos architektūriniame vitraže po to, kai su 1990-aisiais čia pasibaigė superdraudimai, kai kur atnešė ir gali atnešti nepataisomų nuostolių. O žaliąjį, ekologiškai patikimą Palangos rūbą, kaip nuosavą bevirusinę kraujo grupę privalome rūpestingai perduoti ateities palangiškiams“.

Ji bičiuliškai ir pagarbiai atsiliepė apie savo kolegas – kūrybiškus architektus, eruditus profesionalus Ireną Likšienę (Brunaitę) ir malonius jos tėvelius, dukras Dalią ir Ingą, taip pat labai teisingą žmogų „atradusį“ Palangai 1988 metais vyriausybinę Gedimino gatvę, Sąjūdžio veikloje besireiškusį talentingąjį architektą Gintą Likšą. Taip pat šiltų žodžių negaili ir architektams Audrai Žukauskaitei, Danguolei Bakienei, Renei Petrulienei, Danguolei Čepienei, gražiai atsiliepia apie Lendrūną ir Vytą Moncevičius, Pranciškų Juozauską.

Daugybė šiandienos valdininkų, pravėrus jų kabinetų duris, yra elementariai... nemandagūs.

Daug kas dabar kapstomės, pasak architektės, kaip „vištos po siūlus“.

Gegužės pirmąją kuklioje „Vaineikių valstybėlėje“ su architekte Rūsna prisiminėme ir idealizmo sklidinus Sąjūdžio santalkos metus Palangoje, energingai vadovavusio Edvardo Skritulsko pastangas.

„Duok, dieve, mūsų merui Šarūnui Vaitkui protingų vienminčių taryboje ir administracijoje komandą, ir per keletą metų Palanga pražystų, kaip magnolijos Zigmo Dokšo sodyboje“, – atsisveikinant nemeluotai nuoširdžiai linkėjo charizmatiškoji R. Vaineikytė.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Rašytoja, visuomenės veikėja, knygnešė, daraktorė 2016-12-09 14:52 (IP: 195.182.76.59)
1940 m. S. Vaineikienė kandidatavo į Lietuvos Liaudies Seimą. Ji trumpam buvo išrinkta Palangos miesto burmistre. Ji buvo įtraukta delegacijon, kuri vyko į Maskvą prašyti priimti Lietuvą į TSRS sudėtį. 1940 m. rudenį, išrinkus S. Vaineikienę LTSR Aukščiausiojo teismo nare, ji išsikėlė gyventi į Kauną.

Č. Iškauskas. 1940–ieji: kas mėtė gėles po rusų tankais? 2016-12-09 14:40 (IP: 195.182.76.59)
"Visas Liaudies Seimo rinkimų spektaklis vyko Kauno Valstybės teatre, rašo istorikas Arvydas Kšanavičius. Valdžios teisėtumo regimybę tvirtai tarsi plienu – „stalinistiškai“ – sutvirtino atrinktų „savų“ aktorių kolektyvas, paskui pasivadinęs Liaudies Seimu. Dauguma jų buvo paprasčiausi statistai – komunistai, preciziškai įvykdę Lietuvos tragedijos raudonąjį scenarijų. Pirmajam liepos 21–osios aktui vadovavo Justas Paleckis, giedojęs ditirambus draugui Stalinui. Visas tas spektaklis tetruko 1 val. ir 5 minutes, tad po pietų, 15.40 val., Lietuvos Respublika jau buvo nusprendusi tapti Lietuvos Socialistine Tarybų Respublika. Dar demokratiškiau – net 1 val. ir 24 min. buvo priiminėjama deklaracija dėl prašymo priimti LTSR į „brolišką TSRS sudėtį tais pačiais pagrindais, kuriais įeina į TSRS Ukrainos, Baltarusijos ir kitos sąjunginės respublikos“. Apskritai inscenizacija vyko net tris dienas – iki liepos 23-osios. Galų gale iš 20 prokomunistinių veikėjų buvo atrinkta Įgaliotųjų komisija, kuriai pavesta „parvežti saulę iš Rytų“. Štai delegatų sąrašas: Birutė Abdulskaitė, Liudas Adomauskas, Petras Cvirka, Juozas Demskis, Karolis Didžiulis, Viktoras Ditkevičius, Mečislovas Gedvilas, Liudas Gira, Marija Kutraitė, Icikas Meskupas-Adomas, Matas Mickis, Salomėja Nėris, Justas Paleckis, Kazimieras Petrauskas, Pranas Petrauskas, Motiejus Šumauskas, Stasė Vaineikienė, Antanas Venclova, Vincas Vitkauskas, Pranas Zibertas.

Milda martinkute 2012-07-05 15:13 (arsineja@one.lt / IP: 213.190.53.34)
labai įdomu, bet yra šiokių tokių neatitikimų. Šlaveitų dvaras priklausė Paulauskams o ne Vaineikiams - turėtų būti tikskliai teikiama informacija. ne visi Paulauskų palikuonis dar išmirė, kad nebūtų žinomos tokios detalės. Su visa pagarba, Stastės Paulauskaitės- Vaineikienės brolio Antano Paulausko šakos vaikačių vardu

O KUR?... 2012-05-31 15:11 (IP: 195.182.76.59)
O kur dingo visi ankstesni komentarai?... Pvz. apie "raudonąją Stasę"?

Taip pat skaitykite

Žiemai atėjus, atrodo, paukščiai prityla, bet tik ne profesionaliems paukščių stebėtojams, kurie jų atranda bet kokiais metų laikais. O jų ir yra. Palangiškiai puikiai žino, kur būriuojasi gausiausi ančių būriai, kaip prisivilioti zylutes, o ornitologas Algimantas Petraitis papasakojo, kad ir žiemą galima išgirsti paukščių giesmių. Kalbėjomės apie...


„Pajutau, jog esu toje vietoje, kur man ir dera būti“, – apie pasirinkimą dirbti mokytoja kalbėjo V. Jurgučio pagrindinės mokyklos lietuvių kalbos mokytoja Eglė Survilaitė. Tai – pirmoji pedagoginė jaunos mokytojos patirtis, kuri, kaip ji pati sakė, ją džiugina ir kasdien skatina tobulėti. Su ja kalbėjomės apie viską. Darbšti, kruopšti, neseniai tik...


„Palanga vasarą alsuoja kultūra, kuri man – visas gyvenimas“, – taip kalba dvylikos metų mergaitė Mūza Olimpija Svetickaitė, jau septintus metus iš Panevėžio visai vasarai persikelianti į pajūrį. Mergaitė išskirtinių sugebėjimų – ne tik skina laurus respublikinėse olimpiadose, bet ir nuo pat mažens kuria eiles, kurių daugiausia ir parašyta...


Šį savaitgalį įvyksianti Stalo šventė į Palangą ir vėl pakvies ne vieną svečią. Prisėdus prie stalų pasidžiaugti tuo, kas nuveikta, pabendrauti, pasigardžiuoti įvairiais patiekalais sugužės ir nemaža dalis palangiškių. Svečių bei kurorto gyventojų akis džiugins ir Palangos menininkų darbai – kurorto kultūros atstovai jau ruošiasi artėjančiam renginiui....


Pačių iškepta duonutė – pati gardžiausia

Livija GRAJAUSKIENĖ , 2015 01 19 | Rubrika: Miestas

Ar teko jums patiems kada nors kepti duonutę? Patiems nulipdyti kepaliuką, patiems papuošti jį savo šeimai skirtais ženklais, patiems uosti, kokį nuostabų aromatą ji skleidžia ir pasidžiaugti, kokia graži ir gardi duonelė iškepė? Tokią galimybę sutrikusio intelekto žmonių globos bendrijai „Palangos viltis“ suteikė asociacija „Palangos balsas“...


Per 2013 metus Lietuvoje kilo 11 333 gaisrai. Klaipėdos apskrityje kilo 1706 gaisrai. Gaisruose žuvo 160 žmonių, o 209 gyventojai patyrė traumų. Klaipėdos apskrityje gaisruose žuvo 5 gyventojai.


Beveik keturiasdešimt metų su pačiais mažiausiais palangiškiais dirbanti vaikų lopšelio-darželio auklėtoja Audronė Bružaitė sako, jog specialybę rinkosi todėl, kad tada jai, pačiai dar vaikui, atrodė, kad darbas darželyje – savotiškas žaidimas. Žaidžia ji ir dabar, tačiau prisipažįsta, jog iš vaikų labai daug ko išmokstanti.


Prieš gerą savaitę šios smagiai atšilusios gegužės išvakarėse „pati – pati – pati“ jauniausia vienos iš geraisiais savo darbais Palangai ir visai Lietuvos valstybei nusipelniusios Vaineikių giminės atžalėlė, keturmetė Banga be užuolankų paklausė savo močiutės, žinomos architektės ir pedagogės Rūsnos Vaineikytės: „Bitite, ar tu...


1999 metais Pasaulinė širdies federacija paskelbė paskutinį rugsėjo sekmadienį Pasauline širdies diena. Ši šventė švenčiama 90 – yje pasaulio šalių, jos metu vyksta įvairūs renginiai, akcijos, skatinantys žmones labiau rūpintis savo sveikata ir daugiau dėmesio skirti širdžiai. Lietuvos Sveikatos mokslų universiteto Psichofiziologijos ir reabilitacijos instituto padalinyje Palangoje...


Kaip perteikti jausmą aplink supamai gamtai, siūruojantiems miškams, neseniai pasodintiems ir sėkmingai šaknis leidžiantiems dar jauniems medeliams, tačiau kažkuomet tapsiančiais galingais miško valdovais, kaip išmokti tai perteikti kitiems? Žurnalistė, viešosios įstaigos „Žaliosios girios“ direktorė Irena Šalkauskienė tai puikiai geba. Veikli moteris šiuo metu baigia ruošti jau šeštąją...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius