Vėlinių mintys. Kas gyvenime svarbiausia? O gi iki gyvenimo galo laikytis už rankų

"Palangos tilto" informacija, 2019 10 28

Mano vaikystės mylimiausių knygų autorė Astrida Lindgren, palikdama šį pasaulį yra sakiusi: žmogaus gyvenimas turėtų pasibaigti iš lėto, palengva, lapas po lapo, kaip tas rudeninis medis, tol, kol jis taps nuogas.

Ar tai viskas man?
Šį rudenį aš atšvenčiau savo šešiasdešimt penkerių metų sukaktį. Gyvenant emigracijoje šventes imi vertinti kažkaip ypatingai , neretai sureikšmintai. Tad, kai į tavo namų duris jau kelintą kartą beldžiasi tas pats žmogus, norėdamas įteikti pagal užsakymą tau atsiųstas gėlių puokštes, ar skaitai be paliovos skriejančias sveikinimų žinutes iš draugų bei pažįstamų savo mobiliajame telefone, suglumsti ir klausi : ar visa tai man? Turiu draugių, kurios jau keli dešimtmečiai savo gimtadienių nešvenčia. Jos mano, o kam juos švęsti, nuo to juk jaunesnis netapsi. Anot jų, metai bėga sau, o gyvenimas paskui juos. Taip tai taip, tačiau geras žodis dar nė vieno žmogaus nesugadino, o tik pakėlė nuotaiką ir sužadino adrenaliną jo kraujyje. O kad tai turi vykti nuolat, nelaukiant gimtadienių, pritariu visu šimtu procentu.

Gyvenimo dovanos
Metams bėgant, kiekvienas žmogus apauga daiktais. Todėl atėjus eiliniam gimtadieniui supranti, jog tau nieko materialaus nebereikia. Tau reikia dėmesio ir meilės iš savo aplinkos, kuri tave supa. Deja , tik brandžiame amžiuje suvoki, kad tavo šulinys, prie kurio tu atėjęs senatvėje galėsi pasisemti gaivaus vandens, priklauso nuo to, kaip tu tą šulinį prižiūrėjai. Žinoma, jame bus susikaupę nemažai nuoskaudų, pykčio, egoizmo ir kitų negerų dalykų, tačiau juk šulinys turi ir gerą savybę- savaiminį apsivalymą, jei tu pats to labai norėsi .
Šiais metais didžiausias dovanas, kurias gavau, buvo išreikštos trumpalaikėmis kelionėmis kartu su man brangiais žmonėmis. Vasarą – mano sode su savo klasiokais gimtajame mieste, Palangoje, Vilniuje – kartu su vaikais ir gimine. Šis ruduo padovanojo man taip pat dieną, praleistą kartu su vaikais ir giminaičiais Londone, bei porą dienų viešint nedideliame žvejų miestelyje - Whitstable kartu su savo jauniausia dukra Monika.
Gal kam nors bus keista suprasti žmogų, kuris, lyg vaikas, krykštauja gavęs saldainį ar naują žaislą, užuot pasigyręs tuo, kuo iš tiesų galima pasigirti: nauja mašina, namu, egzotinėmis kelionėmis po pasaulį ir t.t. Šiuo metu aš negaliu tai turėti ,nes esu pasirinkusi gyvenimą svečioje šalyje. Vadinasi, aš esu joje svečio teisėmis ,ir gyvenimas čia vyksta taip ,kaip ir visų imigravusiųjų į kitas šalis taisyklėmis. Mes visi dirbame, o atostogas planuojame, arba jos vyksta ekspromtu,-tiek, kiek leidžia galimybės.

O kodėl nepasigirti?
Esu pakankamai realiai mąstantis žmogus. Girtis nemėgstu, tačiau papasakoti apie tai ,kas jaudina mane kaip žmogų -su malonumu tai galiu daryti.
Nedaug kas gali pasigirti, kad štai jau septyneri metai ,kaip subūrę nedidelę klasės draugų kompaniją, džiaugiamės kiekvienu pasibuvimu kartu. Šiuose susitikimuose nėra jokio falšo (netikrumo), esame tokie, kokie esame.
Sheila Austrin, bei jos dvi seserys pažįstu taip pat senokai. Mūsų draugystę įtakojo mūsų vaikų santuoka. Šiandieną abi džiaugiamės tapusios močiutėmis. Tad ponios Sheilos gimtadienis prašmatniame viešbučio bare Londone buvo džiugus ir paliko didelį įspūdį. Nedaug kas gali pasigirti, jog septyniasdešimtmetį gali švęsti iš dešimto aukšto atsiveriančioje įspūdingoje Londono panoramos vietoje, gerti tikrą šampaną ,kurį į mūsų stalą atsiuntė užjūrio princas (ponios Sheilos sesuo Kathleen daug metų dirbo Jungtiniuose Arabų Emyratuose ), o ir šiaip, anot mus brangiu šampanu pavaišinusio ir kartu su jubiliate įsiamžinusio foto juostoje princu, svarbiausia - yra šeima. Ponia Sheila ir jos dvi seserys užaugo prie jūros. Tėvai bei seneliai buvo žvejai, todėl, kartą pabuvojusios mano mieste Palangoje, turi didžiulį norą sugrįžti vėl.
Mano darbo grafike atsiradusios dvi laisvos dienos savaitės viduryje, kurios sutapo su mano dukros laisvadieniais, davė mudviem puikią galimybę susitikti netoli Londono esančiame nedideliame žvejų miestelyje prie jūros, kurį atrado ir įsimylėjo mano dukra. Ateityje ji planuoja čia nusipirkti būstą ir persikraustyti į jį gyventi.
Vaikščiodama „civilizacijos“ nesuniokotu miestu (keliukai-žmonių praminti, žvejų valtys , tinklai, žmonės besivaišinantis čia pat kepama šviežia žuvimi , daug šunų, senų , bei jaunų šeimų vaikščiojančių jūros pakrantėmis, aitrus žuvies kvapas, čia pat prie medinių namukų tyvuliuojantis vanduo, man priminė Kuršių Neriją ar Klaipėdos uosto prieigas, o mintys dėliojo gana logišką atsakymą: jei esi gimęs prie jūros, jūra tave trauks visą gyvenimą. Tokius gyvenimus pasirinko ir renkasi tris mano vaikai, o mudviejų su dukra laikas ,praleistas kartu prie židinio, išsinuomotuose miestelio apartamentuose davė puikią galimybę dviem suaugusioms moteris pasikalbėti iš dūšios.

Voratinkliai – rudens pranašai
Anglijoje, o ir kituose pasaulio valstybėse ,žmonės ruošiasi Helovynui (Halloween). Parduotuvių vitrinos miesto gatvėse pasipuošusios šiai šventei skirta atributika. Svečiavausi vienuose namuose, kur tik įėjus mane pasitiko kraupiai atrodanti giltinė. Prisipažinsiu, nelabai gerai mane tai nuteikė, nors aš šios šventės nenoriu nei komentuoti ,nei sureikšminti. Ji -ne mūsų. Kas joje patinka, tai įmantriai išskaptuotos moliūgų galvos ir jose degančios liepsnelės Vėlinių dieną. Šią tradiciją jau įgyvendina ir lietuviai savo namuose.
Einant ryte į darbą, negali nežavėti saulės lašeliais ant krūmų ir namo pastatų žvilgančiais voratinkliais. Šiame šiltame klimate vorams gyventi gera, ir jų čia labai daug. Jie – rudens pranašai.
Rašant šias eilutes prisiminiau Vytauto-Sirijos Giros jaunystėje skaitytą knygą: „Voratinkliai draikos be vėjo“. Šioje knygoje rašytojas kalba ne apie voratinklius ,jis kalba apie žmonių tarpusavio santykius :kas mus jaudina, kas skriaudžia, kas galų gale naikina. Žinau, jog mano gyvenimas svečioje šalyje ne amžinas. Manęs niekas neverčia čia ilgai užsibūti, nors čia turiu visas sąlygas gerai jaustis (būti reikalinga). Daugelis lietuvių (ir ne tik lietuvių) išsigandę brexit, paliko Angliją. Žmogus visur nori būti saugus. Knygų „Sapiens“ ir „Homo deus“ autorius Y.N.Harari savo knygoje „21 pamoka XXI amžiui“ mokina kaip žmogui, atsidūrusiam tokioje „pasaulio valdovų“ sukurtoje makalynėje nepasimesti, nes, anot jo, visa tai, kas neturi tvirto pagrindo, neturi ir ateities.

Knygos – knygomis, gyvenimas – gyvenimu
Dirbu didžiulės miesto ligoninės restorane, kur be pagrindinio restorano, ligoninėje veikia dar šešios atskiros kavinės. Aptarnauju žmones, kurie ateina čia kartu su savo artimaisiais (ligoniais) pabūti drauge, aptarnauju ligonius, medicinos personalą ir pan. Matau čia visokių vaizdų. Stengiuosi į juos nekreipti dėmesio, tokia darbo specifika. Tačiau vieno vaizdo, kurį mačiau visai neseniai, pamiršti negaliu. Prie staliuko sėdėjo du seni žmonės: žilagalvis vyras ir invalido ratukuose – mažutė, liesa, kvėpavimo vamzdeliu, sunkios ligos pakirsta moteris. Vyras, paėmęs žmonos ranką kažką jai be paliovos kalbėjo, o ji, žiūrėdama į vyrą, šypsojosi. Iš moters akių sklido tokia šiluma ir meilė , kad norom ar nenorom, susigraudinau ir pati. Štai, pagalvojau, kas gyvenime svarbiausia: iki gyvenimo galo laikytis už rankų. Būdami Homo sapiens, turime suvokti, gyvename tam, kad mūsų gyvenimas, kaip tas rudeninis medis, užaugęs, davęs vaisius, sutvirtėjęs, lapas po lapo mesdamas juos ant žemės, pavasarį žydės iš naujo.
Irena Valužė


Jūsų komentaras:

CAPTCHA



Taip pat skaitykite

Mano vaikystės mylimiausių knygų autorė Astrida Lindgren, palikdama šį pasaulį yra sakiusi: žmogaus gyvenimas turėtų pasibaigti iš lėto, palengva, lapas po lapo, kaip tas rudeninis medis, tol, kol jis taps nuogas.


Finansus, atrodo, paprasta valdyti, kol jie nėra tavo. Asmeniniai finansai dažnai susideda iš kelių piniginių įplaukų ir daugybės išlaidų, pavyzdžiui, mokesčiams, sporto klubo abonementui, apsipirkimui ir pan. Protingai paskirstyti pinigus ir neišlaidauti būtina, mat tai užtikrina, kad vėliau neturėsite skolų, būsite finansiškai nepriklausomi, o kartais galėsite...


Prieš penkerius metus, Palangos politikams skubant priimti detalųjį planą sklypui Bangos gatvėje, kaip teigta, neva konkrečiam investuotojui, ledo areno statybos atrodė „be penkių minučių“. Bet jas per penkerius metus pasistatė kitos savivaldybės, jos netrukus iškils net pas artimus kaimynus, Gargžduose, bet ne Palangoje. Pastaraisiais metais su Europos Sąjungos ir...


Palangiškiai Nacionalinės krepšinio lygos (NKL) rungtynėse turėjo vargo su pirmenybių autsaideriais – „Lietkabelio“ dubleriais, kuriuos rezultatu 77:69 sugebėjo palaužti tik rungtynių pabaigoje. Po pirmųjų keturių minučių rezultatas aikštėje buvo 11:10, bet tuomet „Palangos“ krepšininkai sugebėjo pabėgti į priekį ir ketvirtį baigė su...


Nuolat besišypsanti, ramybę ir meilę aplinkiniams spinduliuojanti, nestokojanti geros energijos, pozityviai žvelgianti į gyvenimą ir šalia esančius žmones – tokia atrodo Palangos V. Jurgučio pagrindinėje mokykloje anglų kalbos mokytoja dirbanti Tatjana Moždžer. Gimusi tolimoje Astrachanėje, moteris drąsiai persikėlė gyventi į Lietuvą, išmoko lietuviškai ir...


Moteris galvojo, jog 50 metų – tai garbingas jubiliejus jai, užauginusiai tris vaikus, užbaigusiai aukštuosius mokslus, nebijojusiai gyvenimo kryžkelėje sustoti, pasverti, prieš žengiant kitą žingsnį. Šiandieną, kažkada pasirinkto naujo kelio pradžią ji traktuoja kaip galimybę pakeisti savo gyvenimą iš pagrindų (jei nori išlikti – neatsigręžk)....


Šeštadienį Antano Mončio namuose – muziejuje atidaryta daugiasluoksnė ir įvairialypė didžiąją gyvenimo dalį išeivijoje kūrusio menininko Prano Lapės darbų paroda, pavadinta „Gyvenimo mintys“.


Mokslo metai eina į pabaigą. Kokia nuotaika tvyro dvyliktokų „fronte“? Pasirinkti gyvenimo kelią išties nelengva.


Krizė Anglijoje: kapitalizmo galo niekaip nematyti..

Mindaugas GRIŠKEVIČIUS, 2011 02 02 | Rubrika: Miestas

„Klausyk, seni, girdėjau, kad pas jus baisi krizė? Skelbiama, jog daugybė emigrantų Anglijoje netenka darbų, masiškai mažėja darbo vietų. Jei pas jus baisu, gal tau atsiųst lietuviškų lašinių, konservų?“ –prisimenu, prieš kiek laiko skambindamas manęs klausė draugužis. Klausydamas ir skaitydamas tautinės spaudos trimituojamų kone kasdienių naujienų apie į krizės nasrus papuolusius vargšus...


Visame pasaulyje spalio mėnuo minimas kaip kovos su krūties vėžiu mėnuo. Į šią kovą stoja vis daugiau moterų, o jei liga diagnozuojama laiku, tuomet įmanoma ją sustabdyti. Kaip patvirtino gydytoja akušerė ginekologė Svaja Kundrotienė, neabejotinai laiku pastebėjus ligą galima pagerinti gyvenimo kokybę, tačiau svarbiausia – nepamiršti savimi pasirūpinti. „Juk moters krūtis – pati...


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius