Gimnazistė Žemyna Piktužytė Respublikinio rašinių konkurse „Gyvybė – dovana, branginkime ją“ pelnė II-ą vietą

Respublikiniame rašinių konkurse „Gyvybė – dovana, branginkime ją“, skirtame Gyvybės dienai, IIG kl. gimnazistė Žemyna Piktužytė pelnė II-ąją vietą. „Rašinys įdomus kaip išskirtinai kūrybiškas dienoraštis“, – taip komisija įvertino palangiškės darbą.

Paskatinamaisiais prizais apdovanotos ir tos pačios klasės gimnazistės Valerija Beata Zdanavičiūtė – už išskirtinai subtilų gyvybės matymą, bei Eva Kniukštaitė – už subtilią gyvybės ir žodžio magiją. 

Gimnazisčių lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – Rita Dočkuvienė.

Konkursas vyko balandžio 28 d. 

Susipažinkime su Žemynos darbu:

2017 m. liepa

Būdama devynerių, išgelbėjau gyvybę močiutei, savo mylimai močiutei, kuri man buvo labai brangi, jai trūko skrandžio venos. Vasaros popietę, atėjusi jos aplankyti, išvydau gulinčią ant žemės ir nesupratau, kas vyksta. Kambarys iš košmaro, kraujo sienos. Ji man vis kartojo: ,,Neskambink mamytei, neskambink mamytei“, bet aš jos nepaklausiau. Mano širdis spurdėjo, turėjau skubiai veikti. Pranešiau mamai, mama iškvietė greitąją. Atrodo, tik vienas skambutis, bet jis tapo lemtingu. Žmonės dažnai bijo prašyti pagalbos, todėl ir ištinka nelaimės, tad džiaugiuosi, kad yra įkurtos tam tikros įstaigos, į kurias galima kreiptis: Jaunimo linija, Maltiečiai. Kai kurie žmonės nepastebi, kad žmogui reikia padėti, nemato depresijos, vienišumo ir gyvenimiškų situacijų beviltiškumo ir taip prarandama gyvybė, kas yra iš tiesų labai liūdna. Apgailestavimas ir savigrauža juos lydi visą likusį gyvenimą.

2023 m. kovo 6 d.

Rizikuoti savo gyvybe, ką tai reiškia? Rizikuoti sportuojant, kariaujant – gyvenant gyvenimą. Tikras rizikavimo gyvybe pavyzdys yra asmenys, kurie kovoja už Ukrainos laisvę. Karo fronte jie rizikuoja savo gyvybe nežinodami, kada bus paskutinė jų gyvenimo minutė. Atmintin įstrigo vaizdinys, kai į nelaisvę paimtas Ukrainos karys, prieš jį sušaudant, sušuko: ,,Slava Ukraini!“ Laikas sustojo, o ištarta frazė tapo nemirtingu laisvės balsu.

2023 m. birželio 10 d.

Egzistencija - įdomus žodis ar ne? Ką jis gali reikšti? Tiesiog būti ar egzistuoti skleidžiant gėrį aplinkui? Gyvenimas yra per trumpas ir trapus, kad nepaliktum pėdsako, apie kurį kalbės žmonės, prisimindami tave. Prisiminimai lyg degančios žvakės liepsnelės, mažos smulkmenos – skaniai išvirta kava, šiltas apkabinimas ar geras žodis.

Mamos draugė Martyna gelbsti beglobių šuniukų širdis. Baisa, kuri gyveno jau ilgą laiką prieglaudoje ,,Penkta koja“, šiandien tapo jos šeimos nauja nare. Į prieglaudą ją atvedė romų kilmės vyriškis, Baisos kaklas buvo aprištas virve. Jis pasakė, kad jei jos nepriglaus, kitas žingsnis yra kartuvės ant beržo šakos. Baisa, kuri dabar gražiai šaukiama Braške, ilgą laiką gyveno, akivaizdžiai, per ankštame narve, praradusi tikėjimą žmonėmis, o dabar gavo antrą šansą gyvenimui. Galvoju apie tą moterį Martyną, ar aš taip galėčiau gyventi? Jei turėtų rinktis pinigus ar išgelbėti dar vieną gyvūną, ji pasirinktų beglobį.

2025 m. balandžio 17 d.

Dovana? Išgirdę žodį ,,dovana“ suvokiame kaip džiaugsmo šaltinį, tiesa? Nes taip ir yra, gavę dovanų mes esame laimingi, jaučiamės mylimi, bet gyvybės dovana – ji kitokia...

Egzistuoja teorija, kad Dievas prieš mums gimstant leidžia pamatyti, kokio grožio yra pasaulis, ir dabar visi, kurie esame šiame laike, mes tikriausiai pamatėme ar atradome akimirką, kurią norėjome pajusti ir tam mums buvo skirta gyvybė. Gyvybė dovana, kurią turime džiaugtis gavę. Ne visiems tenka pažinti pasaulį, nes jų gyvybės nutrūksta per anksti.

Aš nesuprantu žmonių, kurie nevertina gyvenimo ir savo buvimo tarp bilijono žmonių. Juk kiekvienas mūsų atsineša unikalumo savyje ir kiekvienas pripildo pasaulį kitaip. O kiti nesupranta, kad santykis su kitu žmogumi gali būti priežastis, dėl ko gyvena, bando priimti įvairius iššūkius ir nepasiduoti. Baisiausia, kai pats žmogus nebenori pagalbos ir pasirenka ne gyvenimą.

2025 m. balandžio 19 d.

Prisiekimas savo gyvybe.

Tikrai dažnai būna – su draugais šnekantis paskleidžiami kokie nors gandai, kurie yra melagingi, ir, bandydamas draugus įtikinti priešingai, prisieki savo gyvybe. Bet man tai atrodo kvaila, nes ką, prisieksiu savo gyvybe ir, jei išryškės netiesa, mane numarins? Ypač kai dar tie vaikai, kurie tik peržengę paauglystės slenkstį, mano viską žiną apie gyvenimą, prisiekia mamos ar tėčio gyvybėmis. Čia iš viso yra absurdas. Kunigas Vytautas Brilius sakė, kad priesaikos tikruoju garantu lieka pats žmogus, o priesaika yra verta tiek, kiek tas žmogus yra patikimas. Tad ar patikimas tas, kuris prisiekia mamos, ne savo gyvybe? Ir ar prisiekdamas gyvybe suvokia tokios priesaikos svarbą?

2025 m. balandžio 21 d.

Šiandien mirė mano artimas žmogus, skaudu. Galiu teigti, kad tikrai gyvenimas yra trumpas ir trapus. Mirtis mane gąsdina. Esu tikinti ir esu įsitikinusi, kad mirtimi viskas nesibaigia, ir vis tiek negaliu pasakyti, kad man tas pats – gyventi ar mirti.