Mūza Svetickaitė – esė konkurso ,,Laisvės vaikai apie laisvę“ laureatė

Palangos tiltas, 2021-01-08
Peržiūrėta
953
Spausdinti straipsnį
Bendrinti per Linkedin
Bendrinti per Facebook

Mūza Svetickaitė
Mūza Svetickaitė

Sausio 13-ąją minėsime apgintos Lietuvos laisvės trisdešimtmetį. Šia proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras kartu su interneto dienraščiu Bernardinai.lt ir leidykla „Vaga“ kvietė moksleivius dalyvauti eseistikos konkurse „Laisvės vaikai apie laisvę“. Jam savo esė sukūrė ir Palangos senosios gimnazijos IIB klasės mokinė Mūza Svetickaitė. Kaip teigia pati autorė, šiuo rašiniu ji norėjo atmerkti akis asmeniniuose poreikiuose paskendusiam skaitytojui ir parodyti, jog kasdieniai įpročiai ir gyvensena neretai žalinga ne tik gamtai ar žmogaus dvasiai, bet ir Lietuvai. Įkvėpimo Mūza sėmėsi iš lenkų sociologo Zygmunto Baumano filosofijos bei režisieriaus Lauryno Bareišos trumpametražio filmo ,,Pirtis“, kuris atskleidžia, kaip dažnai mes koncentruojamės ne į tai, kas išties svarbu, kaip savo žemus poelgius slepiame gražių ir taurių minčių dėžutėje ir kokių siaubingų padarinių atneša toks elgesys. Iš 54 į konkursą atsiųstų darbų Mūzos rašinys priskirtas prie geriausiai įvertintų. Mūzos ir kitų konkurso laureačių darbai bus publikuojami interneto dienraštyje Bernardinai.lt sausio 7–13 dienomis. Geriausių esė autorės bus apdovanotos organizatorių prizais. Mūzai konkursui ruoštis padėjo jos lietuvių kalbos mokytoja Jūratė Galinauskienė.

Aistė Daugytė, Palangos senosios gimnazijos IIIC klasė

"Palangos tiltas" skelbia M. Svetickaitės esę:

 Hedonizmas pilietiškumo pakuotėje


Pusamžė moteris su sūnumi nuomoja pirtį nepilnamečiams, suaugusiųjų pasaulyje ieškantiems tūso. Šeimininkai nesirūpina, kad vaikigaliai geria: jiems žūtbūt reikia pinigų, kad galėtų pradėti verslą. Bet vienąsyk įkaušę jaunuoliai užtraukia „Tautišką giesmę“. Moteris, iškovojusi Lietuvos Nepriklausomybę, pakraupsta, bet laisvės kovose nedalyvavęs sūnelis nuramina: tai tik prikolas. Ryte, radusi išsigandusią merginą suplėšytomis kelnėmis, patriotė gūžtelėjusi susiuva jos priverstine gėda paženklintą rūbą, o laisvės sūnus pagiria vakar siautusią kompaniją. Juk prievartavimas – tik smulkmena, ar ne?
Kokie tie lietuviai apgailėtini, galvoju šias scenas stebėdama Karolio Bareišos juostoje „Pirtis“. Sugromuluoju šį filmą, mintyse apibrėžiu nepatogią jo idėją, už tai užsidirbu vieną kitą karmos taškelį, dar keletą pliusų gaunu už lietuviško kino propagavimą... Iš kino salės išeinu ramia galva – alkis užkištas spragėsiais, intelekto lygis kilstelėtas, galima skubėti atlikti kuo daugiau įprastų veiksmų, kad miegočiau netrikdoma košmarų apie gražų kūną, sugraužtą vėžio.
Tada maniau, kad būtina iš kiekvienos akimirkos pešti maksimalią naudą, mintinai kalti esmines prasmingų kūrinių idėjas, kol mokymąsi nutrauks širdis, sumaniusi sustoti. Juk peršokus ruoštis kitai ir nesustoti, kol pasieksi finišą, ar ne? Juk mano tikslas – tik medalis ant krūtinės, todėl nevykėliai, šluojantys bėgimo takelį, su tuo neturi nieko bendra. Tačiau vieną dieną į rankas paėmiau sociologo Zygmunto Baumano knygą apie vartotojiškumą. Matyt, plastikinius puodelius išmainiusi į termosą it viduramžių žmogus norėjau nusipirkti indulgenciją už nuodėmes, kurių išsižadėti neplanavau. Tačiau tarp eilučių teišvydau suskilusį šiuolaikinės visuomenės veidrodį, kuriame mano veidas atsispindėjo ryškiausiai. Norėjau tą brošiūrą užversti, bet neuronai atsisakė paklusti, o pilkosios ląstelės vertė krūpčioti po kiekvieno puslapio. Baumanas rėžė, jog veiksmai, kuriuos laikau ne tik saviugda, bet ir nauda valstybei, tėra dailiai supakuotas hedonizmas.
Ech, laisve, Tu atnešei milijardus galimybių, o ekonomiką pavertei džiunglėmis, kuriose kiekvienas daro, ką nori, jei tik turi pinigų. Šaunu, kai gali gauti viską, puiku, kai konkuruoji su galingiausiomis šalimis, bet kapitalizmas užaugino bjaurų anūką vartotojiškumą, kuris griaute griauna pilietiškumą, kartu niekindamas Tave. Mes, tavo vaikai, trokštame kuo daugiau daiktų, pergalių ir įspūdžių, o juos gavę auginame dar didesnius geidulius, kuriuos turime žūtbūt įgyvendinti, ir šitaip – be galo, kol namuose nebelieka vietos ir nepanaudoti daiktai skrieja šiukšliadėžėn.
Sakytumei, jog tai stiprina ekonomiką, o dėl jos gali padaryti viską? Bet nykstant vartojimo saikui vis aukštesnę vietą vertybių skalėje užima hedonizmas ir utilitarizmas, empatija atrofuojasi, komerciniai interesai laimi prieš žmogaus gerovę, o pilietiškumas impotentiškėja. Iš kiekvienos akimirkos mes siekiame išpešti kuo daugiau naudos sau, o jei nepavyksta, metame tą akimirką į atminties šiukšliadėžę ir, nieko iš jos nepasimokę, terorizuojame kitą. Mums nesvarbu, jei kitas neturi tokių laužtuvų, su kuriais braunamės pro savo sėkmės duris, nesvarbu, jei jas lauždami sugriausime namą, kuriame turėtume apgyvendinti savo vaikus, nes po mūsų – nors ir tvanas.
Baumanas atvėrė akis, kad abejingumas kitam yra signalas, jog persisotinusi galimybėmis ir prekėmis ėmiau melstis sau. Jog kasdienybė tampa puantilistiniu paveikslu, kuriame kiekvienas taškelis spinduliuoja vienadienį troškimą, užtepamą naujais potėpiais vos atėjus (ne)išsipildymui, o aš stoviu taip arti savo teplionės, kad į regos lauką nebetelpa kito interesai, o jei jiems ir tenka pora kvadratinių metrų, nejaučiu priedermės jais rūpintis. Juk saugiausia prisidengti patarle apie svetimo daržo pupas ir panirti į elektroninių parduotuvių jūrą džiaugiantis, jog nusipirkęs lietuvišką prekę parėmei tautiečių verslą.
Bet galimybė patenkinti poreikius yra laisvės rodiklis, kuriam didėjant vis labiau kvepia gerove. Džiaugiuosi, jei kasdieniu veiksmu padedu šiam žodžiui Tavyje virsti kūnu, bet žvelgdama į save kaip pilietę, kuri siekdama asmeninių malonumų generuoja ekonominę naudą, nujaučiu atvirkštinį proporcingumą tarp pilietiškumo ir aukštą valstybės finansinį lygį myluojančio begalybės poreikių patenkinimo. Ar viskas bus gerai, kai politikai televizoriaus dėžutėje džiaugsis didžiuliu BVP, o gyventojai, dar labiau panirę į maldą savo kūno bažnyčiose, nebeišmanys, kaip išpildyti troškimų sąrašą, dar ilgesnį už kelią, grįstą įgyvendintais poreikiais, kurie nebeturi reikšmės? Gali būti, jog mes, vargani egoistai, ant kurių kaba ateitis, kritiniu metu išskydus blauzdoms spruktume ten, kur niekas nesitaiko į smilkinį paleisti kulkos, o parduotuvės siūlo viską, ko geidi, nes rajam demonui atsispirti negalime, o laisvę laikome nemaria duotybe. Kuris nors tipelis savo elgesį net palygintų su Smetona, apdairiai nutylėdamas, jog, priešingai nei prezidentas, praeityje dėl Lietuvos nieko ypatingo nenuveikė.
Taip, laisve, man irgi tai skamba žiauriai. Aš irgi susijaudinusi žiūriu filmus apie Sausio 13-ąją, uoliai mokausi istorijos, valstybinių švenčių metu vaikštau apsisiautusi Trispalve, o tuos, kuriems Anglijoje geriau, niekinu kaip raupsuotuosius. Bet, nors ir norėčiau juos uždaryti į leprozoriumą, Baumanas parodė, kad tarp mūsų nėra jokios skirties. Nesvarbu, ar girdėsi vaikiškus meilės išpažinimus, ar patyčias, nuo jų Tau nebus nei šilčiau, nei šalčiau. Nors ir aukštinu laisvės gynėjus, kokią teisę turiu sakyti, kad kažko iš jų pasimokiau, kai mano pažadai veikti atsidūrus kritinėje situacijoje neturi jokios reikšmės, išskyrus narcizišką siekį pasipuikuoti? Galbūt apsiskaičiusioji liežuvio malikė kilus pavojui pasipustytų padus, o Lietuvos ir patriotizmo skeptikai nedvejoję stotų į pirmąsias kovos linijas?
Žinau, taikos metu nederėtų gyventi pasiruošimo karui nuotaikomis. Bet siaučiant koronavirusui dar labiau atsiskleidė kasdienybės komercialumo nulemtas brutalumas vienas kito atžvilgiu. Nors pandemijos mastai dešimtimis kartų didesni nei pavasarį, baimę ir apdairumą pakeitė pyktis dėl uždraustų klajonių po prekybos ir pramogų centrus. Tokia tuštybė tapo kone gyvybiniu poreikiu, kurio patenkinimas svarbesnis už kitų gyvybes. Mes mariname vieni kitus, nes jei kaimyno namas sudegs, nieko bloga nenutiks, bet naujo pirkinių krepšelio spintoje stygius gali nuvaryti į kapus.
Žinau, laisve, košmaras pasibaigs ir į žaizdas galėsime pažvelgti nebarstydami druskos. Bet kol patriotai stebės savo namuose prievartaujamus vaikus ir tylės, džiaugdamiesi gaunamu pelnu, tavo ganyklose laigys raumeningi arkliai, viduje it achajus slepiantys piktadarius, laukiančius tinkamiausio momento pasirodyti. Taip, ši istorija – viso labo filmas. Tačiau geras kinas realybę atspindi it veidrodis. Toks vaizdas iškreiptas, bet dėl to kalti ne stiklo nelygumai, o hedonizmas, egocentrizmas ir utilitarizmas, besidangstantys Tėvynės meilę deklaruojančiais šūkiais.
Ne, paskutinėje pastraipoje panacėjos nebus. Nežinau, kaip įveikti pilietinį snūdą ir nustoti glostyti savo ego. Kaip suvokti, kad laisvė yra trapus organizmas, kasdien formuojamas mūsų į pilietiškumo apvalkalą supakuotų veiksmų? Kaip jį nuplėšus demaskuoti hedonizmą ir nusukti jam galvą? Šiuolaikinio Martyno Liuterio nepakaks. Egocentrizmui grėsmingas reformacijos diegas turėtų prasikalti kiekvieno mūsų galvoje. Nežinau, kaip jį laistyti, bet užuot seilėjęsi žiūrėdami melodramas, atsiverskime Baumaną arba kitą filosofą. Tuomet niekada nebebus toks minkštas tas fotelis, kuriame snūduriavome.

 

 

Jūsų komentaras:

Taip pat skaitykite

Palangos lopšelio-darželio „Žilvinas“ priešmokyklinio ugdymo grupės „Uosiukai“ vaikai ir jų mokytojos Rita Nenartėnienė bei Snieguolė Bogužienė tapo respublikinio, Sveikatos apsaugos ministerijos inicijuoto, kūrybinio-edukacinio konkurso „Gyventi sveikai – gera!“ laimėtojais.


Kas tau yra laisvė? To teiravomės aktyvių, įdomių Palangoje gyvenančių jaunuolių bei vaikų. Parodoje – instaliacijoje „Laisvės šviesa: Palangos jaunimo pulsas“ norime prisiliesti prie šiandieninio Palangos jaunimo pulso – veiklos, minčių ir jausmų. Visi šio projekto dalyviai gimė nepriklausomoje Lietuvoje, jau po 1990 metų kovo 11 dienos. Jie...


Literatūrinių imitacijų konkurso „Pasimatuok klasiko akinius!” organizatoriai Lietuvos nacionalinė Martyno Mažvydo biblioteka kvietė kurti tekstus „matuojantis“ mėgstamų klasikų kūrybos stilių. Sulaukta darbų iš moksleivių ir suaugusiųjų, iš plunksną jau įvaldžiusių ir žengiančių pirmuosius žingsnius literatūrinės meistrystės link. Anot vertinimo...


Sausio 13-ąją minėsime apgintos Lietuvos laisvės trisdešimtmetį. Šia proga Lietuvos nacionalinės Martyno Mažvydo bibliotekos Valstybingumo centras kartu su interneto dienraščiu Bernardinai.lt ir leidykla „Vaga“ kvietė moksleivius dalyvauti eseistikos konkurse „Laisvės vaikai apie laisvę“. Jam savo esė sukūrė ir Palangos senosios gimnazijos IIB...


Lapkričio 12 dieną buvo paskelbti tradicinio rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės trumpojo rašinio konkurso nugalėtojai. Šiemet organizatoriams (leidyklai ,,baltos lankos“) pateiktuose rašiniuose 8-12 klasių moksleiviai svarstė: ,,Ką man reiškia laisvė?“ Pasak pačios rašytojos, šiais metais dauguma rašinių buvo pažymėti...


Austėja Daukšaitė – respublikinio konkurso laureatė

"Palangos tilto" informacija, 2019 05 06 | Rubrika: Miestas

Balandžio 19 dieną Kazimiero Simonavičiaus universitetas pagerbė esė konkurso ,,Ateities lingvistas“ laureatus. III laipsnio diplomu apdovanota Austėja Daukšaitė, Palangos senosios gimnazijos IIIA klasės moksleivė, už esė „Kalbos ekologija“.  


Šiais metais skaičiuojame, fiksuojame ir sveikiname gimusius ir dar gimsiančius naujagimius, vadindami juos šimtmečio naujagimiais. 1990-iaisiais, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, nepamenu, kad šalyje būtų buvęs atkreiptas dėmesį į tais, jau nepriklausomos Lietuvos, metais atėjusiuosius į pasaulį. Tačiau geriau vėliau, nei niekada. Nukreipkime žvilgsnį į juos dabar...


Gimnazistė – respublikinio konkurso laureatė

Palangos senosios gimnazijos inf, 2017 05 12 | Rubrika: Jūros vaikai

Jau septynioliktą kartą VU Komunikacijos fakulteto Žurnalistikos institutas rengia šalies moksleivių rašinių ir fotografijų konkursą, skirtą Spaudos dienai. Šį kartą nusišypsojo sėkmė Palangos senosios gimnazijos trečiokei gimnazistei Ivetai Danieliūtei: už rašinį „Žodį paleidęs, nesulaikysi“ jai buvo skirta III vieta.


Palangos senosios gimnazijos Ib klasės mokinė Paulina Skrabytė tapo respublikinio jaunųjų kalbininkų konkurso „Nieko širdingesnio ir dvasingesnio už kalbą tauta neturi“ laureate.


Palangos šauliai Vėlinių dieną tradiciškai pagerbė už Lietuvos laisvę žuvusius partizanus, visus laisvės kovų dalyvius. Šauliai šiemet žygį pradėjo nuo paminklo Jonui Žemaičiui, prie kurio pirmiausia padėjo gėlių, uždegė žvakutes ir pagerbė generolo atminimą tylos minute.


Palangos tiltas gyvai
Renginių kalendorius