10-metis motokrosininkas iš Šventosios jau skina pergales, o laisvalaikiu skaito istorines knygas

Linas JEGELEVIČIUS

Pirmą kartą šventojiškis Ąžuolas Sungaila ant motociklo atsisėdo... trejų metų. „Buvo visko – ir baimės, ir daug smagumo. Mokydamasis važiuoti ant žolės prie namų net buvau įkritęs į upę. Nutikimų tikrai netrūko,“ – prisimena dešimtmetis, kuris jau yra susižėręs ne vieną pergalę sporto šakoje, kuri daugeliui tėvų keltų siaubą – motokrose.

– Kaip atsidūrei motociklų sporte – esi motokrosininkas?
– Kai buvau visai mažas, mano tėtis važinėjo motokroso motociklu, nors ir neprofesionaliai. Kai man buvo treji metai, jis nupirko man pirmąjį motociklą. Nuo tada ir pradėjau važinėti, o varžybose dalyvauju nuo penkerių metų.

– Ar mama su tėčiu nesistengė tavęs perkalbėti – geriau lankyti choro ar paukščių stebėjimo būrelį?
– Ne, jie niekada nebandė manęs perkalbėti. Atvirkščiai – labai palaiko. Ir pats niekada nenorėčiau šio sporto keisti į jokį kitą būrelį ar sportą.

– Esi dalyvavęs varžybose ir jas laimėjęs. Papasakok daugiau.
– Varžybose dalyvauju nuo penkerių metų. 2023 metais tapau 50 cc Lietuvos taurės nugalėtoju.

2024 metais laimėjau 50 cc Lietuvos jaunimo taurę ir tapau 50 cc Lietuvos motokroso čempionu. 2025 metais tapau 65 cc Lietuvos motokroso taurės nugalėtoju ir 65 cc Lietuvos motokroso čempionu.

Šiais metais sezoną jau pradėjau Lietuvoje ir Latvijoje, taip pat planuoju dalyvauti Šiaurės Europos čempionate. Nusimato daug darbo – šį sezoną planuoju startuoti maždaug dvidešimtyje varžybų.

– Ar esi turėjęs sportinių traumų, griuvimų?
– Rimtų sportinių traumų, ačiū Dievui, pavyko išvengti, bet skaudžių griuvimų jau nebeskaičiuoju. Tai yra šio sporto dalis. Mėlynių turiu beveik visada (šypsosi).

– Ko mama tavęs prašo prieš kiekvieną važiavimą?
– Mama visada sako važiuoti saugiai ir palinki būti pirmam (šypsosi)

– Spėju, kad motociklų sportas – nepigus. Kainuoja motociklas, degalai, techninė priežiūra. Šį klausimą perduokime tavo tėčiui.
– Šis sportas tikrai kainuoja nemažai. Stengiamės per daug neskaičiuoti, kad neprapultų noras važiuoti (šypsosi).

– Kol kas važiuoji mažesnio galingumo motociklais, ar ne? Kada persėsi ant galingesnio?
– Dabar važiuoju 65 cc motociklu. Su tokiu galima lenktyniauti iki dvylikos metų, o man vasarą sukaks dešimt, todėl dar turiu laiko. Kitas motociklas jau bus 85 cc galingumo.

– Ar pažįsti daugiau savo bendraamžių iš Šventoji ar Palanga, kurie užsiima motokrosu?
– Ne, iš čia daugiau motokrosininkų nežinau. Artimiausi sportininkai yra iš Klaipėda. Visos trasos yra gana toli, todėl reikia daug laiko praleisti važiuojant į treniruotes. Manau, dėl to šiuo sportu čia užsiimti sudėtingiau.

– Kaip tau sekasi mokykloje? Koks dalykas mėgstamiausias, o kuris sunkiau sekasi?
– Mokykloje sekasi gerai, pavyksta suderinti mokslus ir sportą. Mėgstamiausias dalykas – kūno kultūra. Taip pat labai mėgstu skaityti istorines knygas. Sunkiau sekasi dailė (šypsosi).

– Ateina atostogos. Kaip jas leisi?
– Vasarą kaip tik prasideda pats varžybų įkarštis. Tai sunkiausias etapas, nes reikia daug treniruotis su motociklu, bėgioti, sportuoti ir mankštintis.

– Ar Šventoji – patogi vieta gyventi? Kas tau joje labiausiai patinka?
– Motokroso atžvilgiu nėra labai patogi, nes aplink nėra trasų, todėl reikia nemažai važinėti į treniruotes ir varžybas. Tačiau man labai patinka čia gyventi – yra jūra, jaukus miestelis ir daug draugų.

– O ką svajoji veikti ateityje?
– Ateityje labai norėčiau nuvykti į Ameriką  ir ten išbandyti motokroso trasas. Taip pat svajoju keliauti. Labai norėčiau aplankyti Černobylio uždraustąją zoną – esu perskaitęs dvi knygas apie Černobylį.