Akcentų įvairovė  – žavioji gyvenimo Anglijoje dalis

„Žinai, kalba vietiniai čia visiškai kitaip, nei buvau mokytas Anglijoje“, - dažnai tenka išgirsti iš tautiečių, gyvenančių Ūkanotojo Albiono šalyje, lūpų. Ypač neseniai atvykusieji, pasiryžę vietinius nustebinti savo gebėjimais, anglų kalba bei dalykinėmis žiniomis, lieka suglumę. Anglų kalba, palyginti su vietiniais, realybėje tampa ne tokia jau tobula kaip mums atrodo, tik mums atrodantys išskirtiniai darbo įgūdžiai ir diplomų gausa vietinių darbdavių itin nepribloškia – jie mieliau priims į darbą siauros srities puikiai savo darbą išmanantį specialistą, o ne tūlą jauną intelektualą, pavyzdžiui, turintį keletą archeologo bei kultūrinių komunikacijų magistrų diplomų ir kitokių „abrakadabra“ specialistų. Nors jeigu kvalifikacijos padoriau mokant kalbą nėra labai sunkiai įgyjamos, anglų kalba, ypač atvykusiems jau vyresnio amžiaus tautiečiams, tampa kietas riešutėlis. Nenuostabu kartais sutikti net dešimtmetį pragyvenusių tautiečių, sunkiai šlebizavojančių laužyta anglų kalba.
Nors ar šiandien esant tokiai kultūrų maišalynei yra tas idealusis anglų kalbos standartas? Tradiciškai Pietų Anglija laikoma gero tono, manierų bei „taisyklingo“ akcento lopšine. Londonas, Oksfordšyras ir jo apylinkės įžymiausiuose Šekspyro, Džeko Londono ir lordo Bairono veikaluose aprašomi kaip aristokratijos lopšys. Ten, kur aristokratija, ten ir geras išsilavinimas, raiškus ir taisyklingas akcentas, tartis. Visa tai sunkiai pasiekiama pramoninei Šiaurės Anglijai. Neveltui sakoma, jog Anglija yra viena iš nedaugelio šalių pasaulyje, kur klasiniai skirtumai yra ypač ryškūs. Visa tai atsispindi ir kasdienėje žmonių kalboje. „Pasakyk kokiu akcentu tu kalbi ir aš žinosiu, iš kur esi kilęs“, - dažnai mėgsta kartoti anglai. Todėl aukštos kvalifikacijos taip vadinami „baltųjų apykaklių“ darbai reikalauja švarios ir aiškios kalbos su kuo minimaliausiu akcentu, kuris dažnam emigrantui yra sunkiai nušlifuojamas. Kaip ir grynaveisliui rimtesnių mokslų neragavusiam Vakarų Jorkšyro, kuris istoriškai laikomas darbininkiškąja Anglijos dalimi, tipiniam anglui.
Vis dėlto, tas paprastas jorkšyrietiškas akcentas turi nemažai šarmo. Kaip anglai sako, appeal‘o. Jorkšyriečiai nepalenkiami, kaip ir mūsų žemaičiai. Jų akcentas sunkiai suprantamas ir dar sunkiau išmokstamas. Jų kalba yra senosios anglų kalbos (Old English) bei Šiaurės Anglijos dialektų mišinys. Pamenu, kai tik persikrausčiau gyventi į Vakarų Jorkšyrą, mane stebindavo aptarnavimo sektoriuje dažnai girdima padėka: „ta, love“. Tradicinėje anglų kalboje „ta“ reiškia „thanks“ (ačiū). O jorkšyriečiai dėkodami beveik visuomet prideda „love“, kas reiškia kreipinį „meiluti“, „meile“ ir panašiai. Niekur kitur Anglijoje to neišgirsite. Susitikę draugeliai čia vienas kito paklausia: „Ar gerai gyveni, gaidžiuk?“ („are you alright, cocker“). Kurioje kitoje salos dalyje už tokį paklausimą sulauktumėte „guzų“, bet tik ne Vakarų Jorkšyre. Jorkšyrietiškas įprotis oficialiai bendraujant vartoti meilius epitetus ir priežodžius egzotiškai atrodo ne tik Anglijoje gyvenantiems užsieniečiams, bet ir ne-jorkšyriečiams anglams. Įdomiausia, jog žodį „love“ jie taria ne „lav“, bet „liuv“. Tokiu pat būdu „Monday“ (pirmadienis) vietoje taisyklingos tarties „mandi“ virsta „mundi“. „Mummy“ (mamytė) taisyklingai ištariama kaip „mami“ – bet tik ne Jorkšyre. „Mumi” jiems reiškia mamą, o prašaliečiui tai gali aidėti kaip „mumija“. Žodis „pub“ (alubaris) paprastai tampa populiariausias penktadienį, kuomet anglai su neapsakomu nekantrumu laukia darbo pabaigos. Ir vėlgi, jie skuba ne į „pab‘ą“, bet į „pubą“. Koks skaitymas, dažniausiai tokia ir tartis. Todėl namuose pramokę tradicinės anglų kalbos į Jorkšyrą atvykstantys  mūsų emigrantai anglų kalbą atranda iš....naujo.
Patys anglai pakankamai tolerantiški vietos akcentų gausai bei tarčiai. Pietų Anglijos gyventojai su egzotišku smalsumu vertina jorkšyriečių papročius ir tartį. Jeigu mes, lietuviai, taip dažnai mėgstame oficialiai pabrėžti statusą ir kilmę, Anglijoje tokio pabrėžtino snobiškumo mažiau. Taip, egzistuoja socialiniai sluoksniai, į kuriuos greičiausiai niekada neįkopsi. Tačiau retas aukštesnį statusą turintis ponulis drįstų mestelėti mažiau uždirbančiam, prasčiau apsirengusiam ar skirtingu akcentu kalbančiam: „ė, tu, kaimieti“. Kuomet prieš pusmetį parlamentarui Endriu Mičelui (Andrew Mitchell), skubančiam namo dviračiu pro parlamento vartus kelią pastojo leidimo paprašę policininkai, politikas, spaudos šaltinių teigimu, tvarkos sergėtojus pavadino „plebėjais“. Ir nors šių žodžių autentika iki šiolei iki galo nėra įrodyta, iš tyrimų neišlipantis politikas gerokai apkartino savo karjerą. Kur jau kur, bet Anglijoje žodis vietos itin ieško...
Kalbos išsaugojimas ir puoselėjimas aktualus ir mums, lietuviams – gyvenantiems emigracijoje ir ne tik. Globaliniai informacijos greitkeliai, apjuosę planetą, įpareigoja tautas pačias apginti ir skatinti savąsias kultūras, kalbas. Ši užduotis, kad ir kaip paradoksaliai skambėtų, tampa lengvesnė surėmus pečius – Europos Sąjunga yra tas šarvas, po kuriuo kiekvieno jos nario tautinė tapatybė turi didesnes galimybes išlikti negu tuo atveju, jeigu šalys gyvuotų pavieniui. Tad ir gyvenimas Europos Sąjungoje, kaip pastebi sociologijos mokslų klasikas Zygmuntas Baumanas, emigrantams nebekelia kančių dėl priverstinės asimiliacijos ar lojalumo. Tai jau nebėra iššūkis tautinei tapatybei, kalbai. Būti lietuviu Lydse ar Londone šiandien jau galima taip pat lengvai, kaip ir Vilniuje ar Palangoje.