Amerikiečių vaikų žaidimo aikštelėje viena vandens kolonėlė – žmonėms, kita – šunims

Amerika manęs nepaliauja stebinusi: grožiuosi ir nuoširdžiai stebiuosi amerikiečių kruopštumu ir savitai tvarkoma aplinka. Aplinkos tvarkymo klausimai sprendžiami praktiškai – nesudėtingai ir įdomiai. Daugelis jų aplinkos puošimo detalių labai panašios į mūsiškes. Pavyzdžiui, nepaprastai išradingai tam panaudojami gamtoje natūraliai susiformavę granitiniai rieduliai. Gal jų gėlynai šiek tiek skiriasi nuo mūsiškių, tačiau kai kurios miesto puošmenos formuojamos lygiai tokios, kaip ir pas mus. Ypač, kai tam panaudojami šiltnamiuose išaugintų ir pražydusių gėlių vazonai.
Iš pradžių nelabai suvokiau, kodėl miesto gatvėse taip keistai aprišti medeliai. Žinoma, būtinai apžiūrėjau ir smalsiai panagrinėjau, tačiau greitai įsitikinau, kad tai ilgalaikio laistymo metodas. Prie pat šaknų kabantis maišas kas rytą užpildomas maždaug poros kibirų apimties vandens kiekiu. Iš tokio rezervuaro vanduo į dirvožemį nuvestu vamzdeliu per dieną nuolat lašėdamas medelio šaknims neleidžia išsausėti. Po karštos dienos (liepos mėn. būna net virš 40 laipsnių šilumos arba apie 104 laipsniai pagal Farenheito skalę) teko pačiupinėti medelio šaknis ir, kaip nekeista, radau drėgmės. Tokiu metodu dar ir vandens kiekiai sutaupomi. Paviršinis laistymas tokiomis sąlygomis medeliams būtų pražūtingas.
Maloniai nustebino vaikų žaidimo aikštelėje įrengta vandens kolonėlė. Čia gali atsigerti ir suaugę, ir vaikai, o taip pat ir šuniukui skirtas dėmesys. Na, jau vaikams – tiesiog didžiausias malonumas, kai gali paspausti kraną ir pagirdyti šuniuką, žinoma, kuris niekada neišgeria tiek, kiek jį nori pagirdyti vaikai. Labai vertinamos natūralios gamtos erdvės ir kiekvienoje gyvenvietėje suformuoti nuostabūs poilsio parkai, kuriuose gana dideli tvenkiniai. Ilinojaus valstijoje gana aukštas gruntinis vanduo ir statant gyvenvietes iš kadaise buvusių neperbrendamų pelkynų dabar suformuoti nuostabūs tvenkiniai. Jose plaukiojančios gulbės ir žąsų pulkai papildo šio regiono romantišką kraštovaizdį. Šiuose tvenkiniuose, kaip skelbia reklaminiai užrašai, draudžiama maudytis, žvejoti ir žiemos metu čiuožti ant ledo.
Dabar – apie keturkojus. Teko JAV išgirsti apie būsimas keturkojų pasivaikščiojimo aikšteles, tačiau apie jų įrengimą dar negirdėjau. Kad keturkojus draugus uždrausta vedžioti parko teritorijose ir paplūdimyje, tai įspėja atitinkami draudžiamieji ženklai. Amerikiečiai savo šuniukus vedžiojasi kur tik nori, tačiau visi nešiojasi paketus šunų ekskrementų surinkimui ir tikrai neteko matyti, kad šeimininkas lengvabūdiškai nusisukęs pasišalintų (kaip pas mus) iš „įvykio vietos“. Be to, daugelyje parkų pastatyti specialūs konteineriai su tam skirtų maišelių atsarga, o tokios išlaidos matyt padengiamos iš tokių augintinių šeimininkų mokamų kasmetinių privalomųjų mokesčių.
Kiekvienas besivedžiojantis savo keturkojį draugą Amerikoje privalo uždėti antkaklį su dviem veterinarinės tarnybos išduotais medaliais: viename iš jų žymimi šuns registracijos duomenys, kitame – šeimininko gyvenamosios vietos nuoroda. Jeigu tokia tvarka pažeidžiama, policijos pareigūnas išrašo baudos kvitą, kurį nedelsiant stengiamasi apmokėti. Jeigu augintinis sugalvoja savavališkai „užgastroliuoti“ (be privalomai nešiotinų medalių), policijos pareigūnai pristato jį į keturkojų prieglaudą, o tada šeimininkui iškyla papildomų problemų. Iš tokių prieglaudų humaniški amerikiečiai nemokamai ir labai mielai tokius benamius pasiima savo globon.

Viktorija ŽUOLIENĖ