Angliškasis mandagumas: autonomiškas ir visiems prieinamas be pinigų

„Žinai, šitie anglai yra durni. Pagyvensi, pats pamatysi: šypsosi kuomet reikia ir kuomet nereikia. Atrodo, duotum jiems į galvą, o jie vistiek šypsotųsi. O jau tie „sorry, sorry“ baigia iš kantrybės išvest. Atsiprašinėja anglai visur ir visada. Iš tiesų tariamu mandagumu jie nuo mūsų atsitveria šaltumo siena“, - taip man aiškino britų mandagaus elgesio ypatybes vienas lietuvis „budulis“, prieš penketą metų tik atvykus į ūkanotąjį Albioną. Ir su laiku pats įsitikinau: mandagumas ir kito asmens autonomijos gerbimas šioje šalyje yra ypatingoje vietoje. Anglus galima kaltinti tinginiavimu, netvarkingumu, vėjavaikiškumu, paviršutiniškumu. Tos pačios modernaus žmogaus ydos, kaip ir visur.

Tačiau nemandagumu ar kišimusi į kitų gyvenimus jų neapkaltinsi. Nuo pat mažens vaikai darželiuose, mokyklose ir šeimose sąmoningai mokomi ir jiems kalama į galvą: „be nice“ („būk gražus, būk geras“). Dažnai tenka stebėti, kuomet jaunos mamos nuskuba į besikivirčijančių savo mažylių būrį ir ragina juos „būti gražiais“. Anglosaksiškoje kultūroje tas „be nice with people“ („gražiai elkis su kitais žmonėmis“) šūkis įkūnija gero ir nepriekaištingo išorinio elgesio taisykles. Tai, ką britai įvardija kaip „good manners“ („geros manieros“). Ta gerų manierų kultūra Anglijoje yra siekiamybė visiems, visur ir visada. Ji nemokama, prieinama visoms tautoms bei socialiniams sluoksniams. Juk man nieko nekainuos pagirti kolegą dėl jo puikaus darbo. Mano darbdaviui nekainuos papildomų išlaidų man pasakyti komplimentą: „you are doing fantastic job“ („dirbi fantastiškai gerai“). Po darbo dienos jis tau padėkos. Šaukti ant savo pavaldinių iki apsiputojimo Anglijoje ne tik kad nepopuliaru, bet tai griežtai draudžia įstatymai. Darbdavys ar firmos savininkas yra toks pat funkcijas atliekantis asmuo, kuriam įstatymai vienodai griežti kaip ir eiliniam darbuotojui. Aptarnavimo sferoje pabrėžtinai mandagus elgesys kliento atžvilgiu yra privalomas, nes konkurencija tarp firmų ir kompanijų yra didelė – kartą suterši firmos vardą ir daugiau joks klientas pas tave neateis. Čia pamenu, jog sykį iš Anglijos grįžus atostogų į Palangą, autobusų stotyje taksi vairuotojas liepė lagaminą į bagažinę įsikrauti pačiam, nes jam tai daryti esą nepriklauso. Tiesiog per žemas lygis.

Tarp statistinių tautiečių vyraujantis mitas dėl įprastiniu mūsuose tapusio chamizmo ir stačiokiškumo Lietuvoje turi daugybę pasiteisinimų. Tai mes, lietuviai, iškentėję sunkias okupacijas, kolektyvizacijas bei santvarkų kaitas, turim teisę būti perdėtai rimti, įsitempę. Ne taip, kaip tie kapitalistai – tegul jie ir rodo savo baltus dantis,  juk jie per gerai gyvena. Tuo tarpu mums gyvenimas pateikia daugybę išbandymų, per mažai pinigų – tad ko čia šypsotis? Kodėl turim šypsotis kaimynui, neapšaukti greta stovinčio ir neurgzti ant kitokią nuomonę gyvenimiškais klausimais turinčio pašnekovo – juk gyvenimas yra brutali kova už būvį. Dviejų garsiakalbių tautiečių ginčo laimėtojas bus tas, kuris būtinai praleis progą patylėt. Juk „žmogus žmogui yra vilkas“ , „nepasitikėk svetimais“ – tokiomis pasaulėžiūrinėmis klišėmis auklėjame savo vaikus. Tuo pat metu jaučiamės galingi ir kompetetingi reguliuoti draugų ir bičiulių gyvenimus. Turbūt tokia mūsų natūra matyti žūtbūtinai aplinkinius ir pasaulį tokiais pačiais, kokie ir mes esame. Jei Jonas perka „Samsung“ televizorių, tad ir jo kaimynas Petras Jono patarimu būtinai privalo įsigyti tokį patį – nes Petro pasirinkimas vienintelis teisingiausias ir geriausias. Jeigu Jonas su žmona patiria šeimyninių santykių krizę,tuomet „patarėjų“ ir „ šeimų taikytojų“ vaidmens būtinai imsis ne tik Petras su žmona, bet ir Jono giminaičiai, tėvai, seneliai, bendradarbiai, butelio sugėrovai, dvidešimties metų senumo klasės ir technikumo draugai ir visi kiti, kurie jaučia moralinę bei šeimyninę  pareigą išgelbėti Jono šeimą nuo krizės.

Toks „dėdžių ir dėdienių“  bendravimas ne tik anglui, bet ir apskritai vakariečiui atrodytų ne tik atstumiantis bet ir itin nemandagus. „Very rude“ („labai nemandagus“), tokiais atvejais sakytų anglai. Štai kodėl itin mandagus bet šaltas lyg šuns nosis angliškas mentalitetas daugeliui į Angliją atvykusių tautiečių atrodo atstumiantis, nustatantis sienas. Mūsų įvardijamas angliškas šaltumas ir nesikišimas į kitų gyvenimus tėra dar viena per amžius nugludinta, socialinių klasių sąveikos bei visuomenėje vyraujančių vertybių pagimdyta mandagumo išraiška. Gerbiu tavo laisvę tiek, tiek kiek ji neprieštarauja mano laisvei arba nedaryk kitam to, ko nenori jog tau būtų daroma – šie moraliniai imperatyvai kasdienybėje labai jaučiami. Ir tie emigrantai, kurie įsisavina angliško bendravimo taisykles, tikrai nusipelno vietinių pagarbos.

Juk būti mandagiam nėra vien vakarietiškos meritokratijos išraiška. Būti mandagiam vien dėl to, jog tai įsikomponuoja į visuomenės nustatytų taisyklių rinkinį, yra pagirtina ir skatintina. Bet dar gražiau pabandyti bent retkarčiais į žmones pažvelgti... širdimi. Kaip tą daryti mus visą savo gyvenimą kūryba bei savo asmenybe skatino Nežinomybėn išėjęs poetas Justinas Marcinkevičius.

Ir nekainuoja tai nei svarų, nei dolerių, nei litų....