Ant dviračio iš Palangos į Klaipėdą – ir istorinė pažintinė kelionė

Esu prisiekusi dviračių mėgėja, tad, ko gero, nėra geresnio būdo išbandyti save, kaip sėsti ant dviračio ir pasipustyti padus į Klaipėdą. Taip ir padariau. Čia – mano įspūdžiai.

35 kilometrų kelionė

„Vis tiek turi baigtis kada tas takas“, – galvoju sau. Baigėsi. Už maždaug 35 kilometrų.  Po daugiau nei valandos jau nukabinus kojas sėdėjau ant Klaipėdos uosto molo.  Palangos Vytauto gatvė – Klaipėdos uostas. Toks buvo mano maršrutas. Bet apie jį – iš pradžių.

Iš Palangos Vytauto gatvės dviračių takas suka į pušyną. Pro mišką visąlaik švysčioja jūra. Gražu, o ir dviratininkų nedaug.

Pagal kelio nuorodas-rodykles gali ne tik smagiai ir saugiai riedėti, bet ir aplankyti pakeliui esančias žymias vietas.

Rodyklė „Nemirsetos laivų gelbėjimo stotis – 200 metrai“. Nuokalnė. Įvažiuoji tiesiai į pliažą. Dešinėje – įrenginys, panašus į elektros skirstymo bokštus, aptvertas spygliuota viela, užrašai, draudžiantys artintis, vėliau ir cypianti signalizacija – visgi priartėjau kiek per daug. Kaip gelbėja laivus, ten išsiaiškinti taip ir nepavyko, todėl grįžtu į dviračių taką. Beje, Nemirsetos paplūdimys – ne Palangos „silkynas“. Keletas žmonių, džiūstančios valtys ir gelbėtojų bokštelis.

Žemaičiai – dosnūs

Važiuojant toliau, mane lydi neaukšti krūmokšniai ir žolynai, supantys taką iš abiejų pusių. Kaip tik vietoje, kur jau norėtum kvėptelti ir apžiūrėti aplinką pėsčiomis, matau apžvalgos aikštelę. „Pajūrio regioninis parkas. Nemirsetos kraštovaizdžio draustinis“ parašyta. Prerijos, o tolumoj jūra, su dangum besiliejanti.

Ilgai prerijom važiuoji, paskui taiga, lapuočių miškais ir Karklė. Pirmoje pasitaikiusioje kavinėj pasiprašiau vandens. Žemaičiai dosnūs žmonės – ir keliui įpylė butelį.

Netoli nuo pagrindinio kelio pora vaikų žirgais jodinėja. „Nutraukt žirgus gal nori?“ – šypteli fotoaparatą pamatęs žirgų verslu užsiimantis vyras. Mosteli ranka į pievą: „Matai, guli vienas. Atsargiai prieik ir nutrauksi gražiai“.

Pasimojavę atsisveikinam. Ačiū, Karkle!

Tai buvo geriausia kelio atkarpa. Likę trys kilometrai iki Klaipėdos – patys sunkiausi. Ne dėl nuovargio. Nemažą atkarpą tenka važiuoti keliu, pusiau užstatytu automobiliais, iš kurių staiga kas tiesiai prieš nosį iššoka. Vėliau kelionė tęsiasi duobėtu ir medžių šaknų iškilnotu dviračių taku, kuris atrodo gana niūriai, palyginti su buvusiuoju iki Karklės miestelio pabaigos.

Klaipėdos molas

Sekdamas kelio nuorodas dviratininkams, atsiduri tiesiai ant Klaipėdos uosto molo. Užsiropščiau ant aukščiausio akmens ir gaivinausi karkliečių vandeniu.

Grįždama stojau tik prie senųjų XIX a. pab.-XXa. pr. nebeveikiančių Melnragės kapinių. Gal tik šešios išlikusios kapavietės, visa kita apaugę žole. Prie pušų prikalti mediniai kryžiai, žymintys, po kuriuo medžiu palaidotas žmogus – dabar jau retas reiškinys. O atrodo taip lietuviškai, kukliai, santūriai. Šios kapinės priskirtos prie Klaipėdos miesto nekilnojamųjų kultūros vertybių.

Likęs kelias atgal prabėgo gerokai greičiau, nei važiuojant į priekį. Dviratininkų vakarėjant jau daugiau, o važiuodama pro pelkes ir uodus vakariene pavaišinau. „Atsiprašau! Praleiskite!” – šaukiu ir bandau laviruoti minioje. Labas, vėl Palanga!