Kodėl Butanas, o ne Danija – laimingiausia pasauly šalis
Viena žinoma pajūrio medikė, su kuria dariau interviu, – prisiekusi keliautoja, puiki gydytoja.
„Jūs su savo vyru visą pasaulį, net Aziją išmaišėte, visą Okeaniją su Australija esate apkeliavę“, – sakau jai mūsų pokalbio pabaigoje, jau baigęs oficialų interviu, truputį pataikaudamas.
„O, taip! Mano su vyru mėgstamiausia šalis – Butanas“, – ji man sako, jos akys šviečia. Jai jaučiu simpatiją. Man tai retai nutinka.
„Niekaip pirštu į jį gaublyje nepataikyčiau“, – prisipažįstu.
„Ar žinote, kad Butanas – laimingiausia pasaulio šalis?“ – ji teiraujasi.
„Išties, kaip įdomu. Atrodo, kad apklausos nuolat skelbia Daniją tokia esant“, – pastebiu.
„Na, tos apklausos neįvertina svarbaus faktoriaus“, – ji sako.
„Kokio?“ – smalsauju.
„Kad danai pasaulyje pirmauja pagal benzodiazepinų (raminamųjų ir migdomųjų vaistų) suvartojimą“, – žinoma gydytoja šypteli.
Susijuokiau: „O, danų laimės paslaptį man netikėtai atskleidėte!“
„O Butano gyventojai – natūraliai laimingi. Meditacijos, gyvenimo būdo dėka daugiausia“, – daktarė sakė šypsodamasi.
„Nežinau, kieno dėka aš esu toks laimingas“, – jai sakiau krizendamas jau beveik atsisveikinant.
Derinant interviu apie jos įstaigą, pacientų labai vertinamą, sulaukiu daktarės elektroninio laiško.
„Ar galėtumėte interviu pabaigoje ir klausimą apie keliones bei laimingiausią šalį įrašyti?“ – ji pasiteiravo.
„Žinoma“, – atsakiau.
94-erių metų žurnalistės reikalavimas „spausti“
„Palangos tiltui“ paskelbus vienos senjorės, buvusios žurnalistės, vasarą atostogaujančios Palangoje, savo dukros bute, laišką-straipsnį apie vieno daugiabučių administratoriaus iškirstus medžius prie jos rezidencijos Palangoje, sulaukiau pačios autorės skambučio.
„Tai informuokite, koks yra rezultatas pasirodžius straipsniui“, – ji paklausė mandagiai, bet itin reikliai.
„Toks, kad atlikome viešinimą – informavome apie galimai nederamą medžių iškirtimą“, – atsakiau nedaugžodžiaudamas, bet pajutau, kad ji – nelengva pašnekovė.
„Ir viskas?“ – senjorė paklausė su neslepiama pašaipėle.
„Kai bus papildomos informacijos dėl įvykio, ir ją paskelbsiu“, – pasakiau.
„Man tai – keista. Mano laikais taip nebuvo. Nepakako vien parašyti. Buvo atskaitomybė ir atsakomybė – netinkamai pasielgę valdininkai turėjo būti nubausti, o redakcijos „spausdavo“, kad prasikaltusieji būtų nubausti – net iki komsekretorių reikalai nueidavo“, – ji dėstė.
„Ponia, apie kokius „mano“ laikus jūs kalbate?“ – jos paklausiau atsargiai. Juk man pačiam 55-eri!
„Tarybinius. Man 94 metai, aš visą gyvenimą pradirbau žurnaliste. Tais laikais žurnalistai buvo reali valdžia“, – senjorės balsas skambėjo su nostalgija ir neslepiamu priekaištu.
Jos amžius, gyvybingumas ir pilietiškumas – straipsnį su manimi pirmiausia aptarė jos dukra – man padarė įspūdį, bet į diskusijas veltis nenorėjau.
„Spausti galima sultis, o mano smetoninė močiutė sūrį viename Dzūkijos kaime spausdavo. Esu redaktorius, o ne spaudėjas. Be to, ir žurnalistika per paskutinius 75 metus pasikeitė“, – jai pasakiau mandagiai.
„Vadinasi, jūs gamtos inspekcijai ar prokuratūrai dėl iškirstų medžių neskambinsite?“ – senjorė mane grąžino prie skambučio tikslo.
„Aš – ne. Tačiau jeigu jūs tai padarysite ir turėsite papildomos informacijos, būtinai su mūsų redakcija pasidalykite“, – paprašiau ir pagražbyliavau apie jos pilietiškumą, net padėkojau už jį.
Su senjore išsiskyrėme maloniai – ji žarstė komplimentus Palangai. Būdama joje, visada nusiperka ir „Palangos tiltą“.
Nelengva pašnekovė!
Apie sriubą, vokietes ir vokiečių brigadą Lietuvoje
Spalį dalyvavau ES regionų ir miestų savaitėje. Per vieną kavos pertraukėlę, pasigriebęs kuklų sumuštinuką ir sriubos dubenėlį (keista, buvo padėti tik jie, o lėkštučių jiems nebuvo), prieinu prie tyliausio staliuko, kur tarp trijų jaunų merginų ir vaikino kaip tik man yra vietos.
„Hello“, – pasisveikinu ir atsargiai žongliruoju sriubos dubenėliu, laikydamas jį delne. Akies krašteliu pastebiu, kad viena iš mano jaunų kolegių, su vokiška pavarde, taip pat rūpestingai savąjį kilnoja. Kaip ir aš – tylomis.
Kitos dvi merginos, akies krašteliu pastebiu, taip pat vokiškomis pavardėmis – ant jų kortelių parašyta „Deutsche Presse-Agentur“ (DPA), viena didžiausių Vokietijos naujienų agentūrų – siurbčioja kavą.
Įnikusios į savo „Handy“ (vokiškai – mobilusis telefonas), jos retsykiais tyliai pasikeisdavo keliais sakinukais – bet kažkodėl angliškai, o ne vokiškai.
Kai sriubą pagaliau baigiau ir dubenėlį pergalingai nuleidau (visi stovėjome), viena DPA žurnalisčių manęs paklausė angliškai: „How was it?“ (Ar buvo skani?)
„Die Suppe schmeckte gut“ (Sriuba buvo skani), – jai atsakiau vokiškai.
„Iš kur jūs esate?“ – ji paklausė susidomėjusi vokiškai.
„Ich bin Litauer, und dies ist wahrscheinlich das fünfzehnte Mal, dass ich an dieser Veranstaltung teilnehme“ (Esu lietuvis ir dalyvauju šiame renginyje bene 15-ąjį kartą), – jai atsakiau.
Vokietės atrodė nustebusios.
„Ar jūs buvote Vilniuje?“ – pakeičiau pokalbio temą. Nemėgstu apie save kalbėti.
„Ne, nebuvome“, – abi DPA žurnalistės susižvalgė.
„Jūs turėtumėte Vilniuje apsilankyti. Fantastiškas miestas. Be to, Vokietijos karių brigada Lietuvoje kuriama“, – pasakiau.
„O, nieko apie tai negirdėjome“, – abi vokietės prisipažino, ir tai mane nustebino.
„Man kartais apmaudu, kad apie Lietuvą rašo tik BILD (Vokietijos tabloidas). Pagal jį, tik pusė iš 5 tūkstančių vokiečių karių brigados užpildyta. Vokiečiai nenoriai vyksta į Lietuvą. Kai kurie jų lieja ašaras į „YouTube“ sukeltuose filmukuose, atsisveikindami su savo artimaisiais. Toks įspūdis, kad jų čia, net taikos metu, laukia mirtinas pavojus“, – pasakiau.
„Manau, kad tai yra gera tema bet kuriam vokiečiui žurnalistui“, – pasakiau.
Jos tylomis susižvalgė, ir viena vokiečių pasakė: „Panašu, kad ši tema nepasiekė Vokietijos žiniasklaidos.“
O vakare viešbučio sporto salėje 25-ajame aukšte mane užšnekino jauna mergina. Nedažnai mane dabar jaunos merginos užšnekina.
„Jūs sriubą šiandien per pietus kartu su mumis prie vieno staliuko valgėte“, – ji pasakė ironiškai šyptelėdama.
Susijuokiau – štai kaip galima žmogų įsiminti.
„Nuoširdžiai prisipažinsiu: bijojau dubenėlį be lėkštutės paleisti iš rankų. O jūs apie Vokietijos brigadą Lietuvoje nieko nežinojote“, – jai pasakiau juokdamasis.
Mielai Ingrid (toks jos vardas) Vilniuje pasitikčiau ir daugiau apie jį papasakočiau. Gal net vokiečių karius kartu pakalbintume.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentuodami portale www.palangostiltas.lt, gerbkite kitus diskusijos dalyvius. Draudžiama skelbti grasinimus, neapykantą kurstančius ar šmeižikiškus teiginius, viešinti kitų asmenų duomenis ir platinti reklamą. Redakcija turi teisę pašalinti netinkamus komentarus ir apriboti taisykles pažeidžiančių vartotojų galimybę komentuoti. Už komentaro turinį atsako jį paskelbęs asmuo.
Komentarų kol kas nėra.