Ar ieškotume bendros kalbos su rusais?

Ar visi lietuviai yra tokie skystablauzdžiai ir prisitaikėliai kaip tie, dalyvavę „Palangos tilto“ internetinio puslapio www.palangostiltas.lt apklausoje, kurioje klausėme, ką darytumėte, jeigu Rusijos kariuomenė įsiveržtų į Lietuvą?

Žinoma, tokia apklausa anaiptol nėra reprezentatyvi, bet apie 60 atsakymų, kurių sulaukėme, verčia gerai pasvarstyti, ar tikrai esame patriotiški, mylintys savo šalį ir norintys ją, agresijos atveju, ginti. Net su šakėmis – toks buvo vienas iš balsavimo apklausoje pasirinkimų.

Kai iš 59 respondentų net 15 teigia, jog rastų „bendrą kalbą su rusais“, jeigu pastarieji desantininkų batais imtų trypti pajūrį, toks noras „draugauti“ yra mažų mažiausiai keistokas.

Beje, minėtoje apklausoje 13 nurodė „pridėsią į kelnes, nes neturį jokio plano“, ką veikti tokiu atveju, dar 9 respondentai nurodė, kad, rusų agresijos atveju, „skuostų iš Lietuvos“, 8 „viltingai žiūrėtų į dangų NATO lėktuvų“, 9 teigė, kad tokiu atveju „slapstytųsi saugioje vietoje“ ir tik 5 tvirtino „griebsią šakes ir lėksią paskui rusų kareivius“.

Ko gero, tarp pastarųjų – ir Palangos šauliai, jau ne vienas perkopęs ir septyniasdešimtmetį, bet kurių patriotizmas, siekis visiems priminti skaudžią tautos praeitį – pavyzdys visiems, ko gero, jau primiršusiems, kad laisvė krauju buvo iškovota vos šiek tiek daugiau nei prieš 20 metų.

Taip, apklausos formuluotė – nebe geros porcijos ironijos, tad belieka guostis, kad ir atsakymai neatspindi tautiečių – ir palangiškių – tikro nusiteikimo prieš okupantus.

Bet Lietuvos – ir Palangos – gynyba Rusijos agresijos atveju – toks rimtas klausimas, kad rimtesnio ir būti negali.

Man atrodo, kad tik du Lietuvos pareigūnai – šalies prezidentė Dalia Grybauskaitė ir užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius – garsiausiai, kartais gal net gerokai patampydami Rusiją už lokės „ūsų“ (vien ko vertas prezidentės prezidento Vladimiro Putino vadinimas „teroristu“, nors, ko gero, buvęs Amerikos prezidentas Džordžas W. Bušas, suklaidintas Amerikos žvalgybos neva turimų „įrodymų“ dėl Irako cheminio ginklo, ir pražudęs daugiau kaip 10 tūkstančių JAV karių (įskaičiuojant ir tuos gyvybės netekusius Afganistane) bei daugiau kaip 90 tūkstančių irakiečių per Amerikos invaziją Irake, yra pats didžiausias „teroristas“ ar kvailys, kurio vieta už „apsižioplinimą“ – Hagos tribunole; bet niekada negirdėjau, kad kuris nors Lietuvos diplomatijos vadas, premjeras ar prezidentas Valdas Adamkus, pavyzdžiui, dėl to būtų sukritikavę didžiąją partnerę – JAV) „trimituoja“ pavojaus signalais.

Ir jie, kol Rusija, nesvarbu kokia – tokia, kokia yra, demokratinė, suskilusi į atskiras „valstybėles“ – bus šalia Lietuvos, Lietuva – šalia Rusijos, visada bus realūs.

Bet didžioji dalis Lietuvos politinio avangardo – su socialdemokratu premjeru Algirdu Butkevičium priekyje – sutikite, yra konformistai, lietuviškai tariant, prisitaikėliai, kuriems svarbiau Lietuvos – o, pavyzdžiui, „darbiečių“ lyderio Viktoro Uspaskicho atveju, ir savo! – verslo interesai Rusijoje.

Norėjimas balansuoti ir žongliruoti keblioje situacijoje – pagirtinas noras. Bet vien viltis, kad NATO mus gelbės nuo rusų, jeigu šiems kada nors kiltų pagunda, pasiųsti savo koloną iš Kaliningrado į Klaipėdą, nederėtų.

Geriausias mūsų patriotizmo lakmuso popierėlis – Ukraina.

Taip, vyksta dalies Ukrainos okupacija, sankcijos skaudžiai kerta ne tik Rusijai, bet, deja, ir Europai, Lietuvai – visam verslo pasauliui.

Bet be kelių piketėlių prie Rusijos ambasados ir viešų pareiškimų, negirdėjau, kad, pavyzdžiui, mūsų nacionalinis transliuotojas – ką jau kalbėti apie komercinius TV kanalus – būtų organizavę didelį koncertą su galimybe aukoti, palaikyti ukrainiečius.

Palangoje padėti ukrainiečiams ėmėsi iniciatyvos Ukrainos garbės konsulas Genius Vygantas, kuris kartu su Lietuvos Caritu ir kurorto Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų Palangos skyriumi pakvietė paremti ukrainiečius daiktine ar pinigine parama.

Sunku čia neįtarti konservatorių politinių taškų prieš ateinančius savivaldos Tarybos rinkimus rinkimu, bet jeigu jie nusprendė taip „sužaisti“ Ukrainos korta, padarė tai pajūrio regione pirmieji ir sėkmingai.

Neabejoju, nė vienas be rusų dujų šąlantis ukrainietis neatsisakys kurios nors Palangos močiutės megztų pirštinių ar kojinių, kaip ir karo žaizdas „Line“ besigydantys Ukrainos kariai neatsisako Seimo nario Prano Žeimio iš savo kišenės pirktų cigarečių ar žieminių rūbų.

Tai, kalbant politologų terminais, – „minkšta“ pagalba.

Rimtas, „kietas“ Palangos atsakas prieš rusų invaziją į Ukrainą būtų, pavyzdžiui, kapų ir paminko sovietiniams karams miesto centre iškėlimas kur nors prie cerkvės. Bet, lažinuosi, tai – neįmanoma, nes tie patys rusai Palangai ir konservatorių merui – itin brangūs.

Kai vieną ranką niežti vožti Rusijai, o kita – ją draugiškai glostai ar kitaip remi, siunčiamos toli gražu ne vienareikšmės žinutės apie patriotiškumą.

Ir Rusijai, ir Ukrainai, ir galop sau. Ar tikrai esame patriotiški? Ar mieliau ieškotume „bendros kalbos“ su rusais? Net jiems žygiuojant Vytauto gatve Palangoje?