Ar Vytauto Didžiojo motinos vardas buvo Birutė?

Atrodytų, jog klausimas visai ne retorinis. Nuo pat Birutės, XV amžiuje didžiausios Europos valstybės – Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės – valdovo Vytauto motinos, vardo paminėjimo XVI a. pradžioje Vilniaus vyskupo Povilo Alšėniškio parašytoje „Bychovco kronikoje“ iki šių dienų toks klausimas nekėlė jokių abejonių ne tik eiliniams Lietuvos piliečiams, bet ir istorikams. Birutės, kunigaikščio Kęstučio paskutinės žmonos ir Vytauto motinos, vardą mini ir pirmasis Lietuvos istorikas Motiejus Strijkovskis.
Abejones sukėlė 2013 metų vasario 22 dienos „Lietuvos žiniose“ publikuotas filosofijos daktaro, 2018–2012 metais ėjusio Nepaprastojo ir įgaliotojo ambasadoriaus pareigas prie Šventojo Sosto, Vytauto Ališausko straipsnis „Kulto tradicija lokalioje religinėje bendruomenėje: Birutės atvejis“.
Publikacijoje filosofas teigia, jog dirbdamas Vatikane detaliai išstudijavo tenykščiuose archyvuose saugomus jėzuitų ordino dokumentus. Jėzuitų archyvuose esą neradęs, kad kunigaikštis Kęstutis būtų turėjęs žmoną, kurios vardas Birutė, nors Kęstučio ir Vytauto vardai ten minimi. Savo išmąstymuose prelegentas daro kategorišką išvadą: „Kęstutis jokios Birutės nepažinojo“. V. Ališauskas teigia, jog Birutė nėra asmenvardis, o kuršių pagonybės tikėjime šiuo vardu galėjo būti vadinama deivė, smulkių gyvūnų – kačių, šunų, ožkų, veršelių – globėja.
Autorius cituoja Vytauto, Jogailos ir kryžiuočių ordino magistro Melno taikos sutarties derybų dialogus. Pagal derybų metu vykusius pokalbius galima daryti prielaidas, kad Vytautui nelabai rūpėjo Palangos priklausomumas Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei. Vytautas pareiškęs, kad ši teritorija valstybei nėra itin reikšminga, tuo tarpu Jogaila aršiai kovojo dėl Žemaitijos pajūrio priskyrimo Lietuvai. V. Ališauskas daro išvadą, kad Vytautas iš paskutiniųjų būtų kovęsis dėl savo motinos gimtinės atgavimo, o jo atsainus požiūris reiškia, jog jo giminę su Palanga jokie ryšiai nesaisto. Tam tikrų netikslumų galėjo atsirasti ir viduramžių dokumente, nes vis tik derybų rezultate Palanga buvo priskirta Lietuvai. Jeigu Vytautui šis klausimas būtų buvęs mažareikšmis, tai juo labiau Jogailos ir Lenkijos valstybės interesams Palangos priklausomumas neturėjo didelės reikšmės.
Man, diletantui istorijos mokslų tankumynuose, nesuprantama, kaip galima kategoriškai neigti kunigaikščio motina buvus Birutę, jei tose kronikose nėra nuorodų į kitokį Vytauto motinos vardą. Juk Vytautas tikrai negimė iš šventosios dvasios. Tikriausiai, viduramžiais valdovų motinos nebuvo laikomos itin reikšmingomis politinėmis figūromis, tad ir jų vardų įamžinimą analuose nelaikė būtinu.
Filosofo V. Ališausko hipotezes sukritikavo istorikai Inga ir Tomas Baranauskai. I. Baranauskienė tinklalapyje Alkas.lt patalpino straipsnį „Birutė – tikrai Vytauto motina“, kuriame paneigia pastarąjį tvirtinimą, jog „jokios Birutės Kęstutis nepažinojo“.
I. Baranauskienė, vadovaudamasi logika, gretindama istorinius įvykius ir datas, įrodo, jog kunigaikščio Kęstučio žmonos ir Vytauto motinos vardas buvo Birutė ir ji gimusi Palangos apylinkių didiko šeimoje. Vytautas turėjo seserį, kurią tėvai ištekino už Mozūrų kunigaikščio Jonušo.
Teiginys, kad Vytautas nesiekė Palangą priskirti Lietuvos teritorijai, galėjo būti diplomatinis vaidinimas, nes ir kryžiuočių derybininkai ne itin troško Palangos, jiems svarbiausia buvo išsaugoti Klaipėdą ir Karaliaučių.
I. Baranauskienė hipotezę, kad Birutė nebuvo asmenvardis, o pagonių kuršių deivės vardas, paneigia iki dabar su Birutės vardu sietinų pavardžių paplitimu. Daugelio Lietuvos, ypač Žemaitijoje, vardai perėjo į asmenų pavardes. Su Birutės vardu susijusios tokios pavardės: Birmantas, Birulis, Birutis ir pan. Pasak istorikės, pagonių dievybių vardai žmonėms nebūdavo suteikiami.
Kęstučio ir Birutės vestuvės įvyko 1348 metų rudenį. Tą datą patvirtina kryžiuočių metraštininkas Konradas Byčinas, rašęs, kad 1370 metais dar nesulaukęs 20-ties metų Vytautas dalyvavo Rūdavos mūšyje. Istorikas Janas Dlugašas, Žalgirio mūšio dalyvio Jono Dlugašo sūnus nurodo, kad 80-metis Vytautas dalyvavo žygyje į Novgorodą. Tai vyko 1428 metais, vadinasi, Vytautas turėjo gimti 1348-iais, tai sutampa su Kęstučio ir Birutės vedybų laiku.
Pagal tų laikų papročius ir tradicijas vargiai Birutė galėjo būti vaidilute. Tai tikriausiai jau XVIII amžiuje sukurta legenda, nes net ir valstybės vadovas nebūtų drįsęs laužyti pagoniškojo tikėjimo dogmų.
Birutė buvo įkalinta Krėvos pilyje tuo pat metu, kaip ir kunigaikštis Kęstutis, tačiau nebuvo nužudyta kartu su savo vyru. Spėjama, kad Birutė žuvo (nuskandinta) 1382 metais. Kai Vytautas slėpėsi pas kryžiuočius ir neturėjo teisės apleisti Marienburgo, Birutei teko ginti Gardiną nuo savo žento Mozūrų kunigaikščio Jonušo, o vėliau derėtis su juo dėl paliaubų ir pasirašyti taikos sutartį. Susitarus ir susitaikius, Vytautas pabėgo iš kryžiuočių priežiūros ir Jonušas jį priglaudė. Tuo metu Kęstutis jau buvo nužudytas.
Vykstant deryboms su ordinu dėl sienų, kryžiuočiai prikišo Vytautui, kad jis draugauja su Jogaila, o lenkai juk nužudė jo motiną. Jogaila atkirto, kad Birutės nenužudė, ji mirė sava mirtimi, sulaukusi gilios senatvės bei garbingai, su iškilmėmis sudeginta ir palaidota.
Baranauskai tvirtina, jog Birutė palaidota tikrai ne Palangoje, tai tik graži legenda, sukurta Teodoro Narbuto. Tikėtina, kad Birutės kūnas sudegintas Ariogaloje, dalyvaujant Vytautui. Ir tai buvo paskutinis palaidojimas pagal pagonystės tradicijas Lietuvoje.
Tai, kad Birutė turėjo didžiulį autoritetą bei įtaką Žemaitijoje, rodo ir tai, jog kovai su savo žentu Jonušu per labai trumpą laiką sutelkė per 5000 žemaičių karių. Tokią akciją suorganizuoti buvo įmanoma tik labai autoritetingam karvedžiui.
Apskritai Birutė buvo charizmatiška asmenybė, tauta ėmė ją gerbti tiek, kad sukūrė jos asmens kultą.
Mūsų, palangiškių, pirmaeilė pareiga ir garbės reikalas yra įamžinti pačią žymiausią Lietuvos moterį – kunigaikštienę Birutę ir kunigaikštį Kęstutį, pastatant menišką paminklą.