Autobusu – iki Anaičių į Vokietijos imperijos liuteronų kapinaites ir kitur

 Pasiilgai tikrumo? Pavargai nuo kai kurių išsidievinusių, agresyvių kranto bendrapiliečių, „supalaitėjusių“ televizijų laidų, nori „susišukuoti“ savo mintis ir sveikatingai, ekologiškai gyventi be, atsiprašant, jokių „gliutvaitmatų“?

Čia, Palangoje, mes visi – ne tik lietuviai – ponai visais laikais. Bangų bendraminčiai. Mus visus vienija bendras „narkotikas“ – Jūra. Jūros magija. „Jūros Šiluva“. Erdvės. Kosmologija. Akistata su amžinumo egzistencija ir... savo sąžine. Iškartojimai. Prasmių garsai. Štai, todėl reikia kiekvienam ir nedvejojant atrasti kuo dažniau link jūros vedančius takus. Net nieko nesitikint eiti tikint. Kiekvienai asmenybei – savas dievas, savas žodis ir sava „Kepenio mokykla“.

Prie jūros – laimingumo hormonai, kuriuos dosniai žarsto, dalija motulė gamta, visi pagonių ir savo susikurtieji dievai.

 Atrandu autobuso bilietui

Aš neturiu automobilio, bet visada atrandu 1,70 (vieną litą 70 centų) bilietui „Vlasavos“ autobusu, nuo Palangos „Statoilo“ sankryžos, 8.50 val. nuvažiuoti iki sustojimo „Anaičiai“. Čia yra du pasirinkimai. Vienas keliukas žemyno pusėje nuveda į unikalias buvusios Vokietijos imperijos teritorijoje evangelikų-liuteronų kapinaites. Kitas keliukas – Klaipėdos rajono – Palangos miesto riba – per dešimt-penkiolika minučių romantiška „Žibos Alėja“ įveda žmogaus sielą ir širdį, ir emociškai stipriai – stipriai (a`la elektros kėdė?) sukrečia – pakylėja niekad nepamirštamais gyvojo pasaulio vaizdais: žali miškeliai, gelsvi smėlynai, linažiedis dangus ir tamsiai mėlyna jūra. Alkanos gelmės, kur slypi pasakiška paslaptis. Dar: orchidėjos, įspūdingi erškėtrožynai, putlios uogos rugpjūtyje, tik virk vitaminų uogienes. Smalsu. Rūpi viską atrasti. Pažinti. Šie pasakiški peizažai, tolstantys horizonte peizažai yra ir sapnų papildai. O kam, žmogau, gyveni? Tikrai ne pilvui.

 Savaip jaučiame jūrą

Ilgokai ir spalvingai, pasak broliškų rašytojų Viktoro Brazausko, Jurgio Kunčino, Vlado Vaitkevičiaus studijavus šį „velniškai dievišką, aistrų kryžium karūnuotą“ gyvenimą žemyne, Lietuvos miesteliukuose Čekiškėje, Gelgaudiškyje, Šaukėnuose, Kulautuvoje, Kelmėje, sostinėje Vilniuje ir pasaulio „Laivų sostinėje“ Klaipėdoje per 40 metų sukauptus eilėraščius suguldžiau į knygą „...tęsinys jūros pusėj“. Neatsitiktinai. Nes...

Kiekvienas žmogus savaip jaučiame Jūrą. Kiekvienas pats sau – unikalus Vydūnas. Visi kartu „Žemės laivu“ „irkluojame“ Pasauliniu vandenynu, tad mums visiems sava yra egzistenciniame Horizonte sielos akimis ir ne literatui pastebima, jaučiama gyvoji Pasaulio širdis, vis prisimenant pagrindinę žmoniškosios tarnystės žemėje Kodekso eilutę: „Pats sau gyveni, Paukšti, visiems“.

Aš irgi krauju pasirašyčiau, jog įspūdingesnės Šventovės už Baltijos jūrą per savo trumpąją 64 metų atkarpėlę šiame krante nemačiau. Čia, Palangoje, nedvejojant, viešai ir balsiai, bet nesigiriant man drąsu paliudyti: aš esu labai laimingas prie tikros Jūros, kuri yra mano visaverčio, vasariško dvasinio gyvenimo, „sąžinės kodekso“, humanistikos, meilės, tikėjimo ir pasitikėjimo, jausmų kalnų ir nuokalnių, švelnių jausmų, kūrybinių ieškojimų kraujas ir priekin vedančioji jėga, aistra. Čia praleista diena įlieja visokeriopos stiprybės mėnesiui: „Mano dieve, ačiū tau, kad aš visa tai matau ir... noriu tuo dalintis su visais. Visagale, geroji Jūra, sušvelnink mus, lietuvius, kad negirdėtume frazės – „Kaip mes nekenčiam vienas kito“

 Branginkime vienas kitą

Žmogiškojo Chaoso ir internetinio nepasitikėjimo vienas kitu amžiuje gamta, jūros štilis parodo, kaip galima įveikti net štormą. Tyla skatina mąstymą ir egzaminuoja išmintį. O aš Palangoje, Senjorų sankryžoje, kur „susikniaukia“ viso pasaulio vėjai, kas antrą savaitę laukiu autobuso į Anaičius, į „Jūros Šiluvą“. Laukiu, galvodamas, kad „Jūra gyva tavyje, žmogau. Svaigus yra Gyvenimo dienų ir metų, aistrų ir minčių, dvejonių ir sprendimų, kautynių ir kraujo, keršto ir atlaidumo, džiazo ir šizofrenijos, ašarų ir dainų, rudens ir vėl žiedų bangavimas tarp Štormo ekstazės ir Amžinojo štilio. Branginkim tai ir vienas kitą, nepameskim gerų žodžių, visų Laiko bangų bendraminčiai. Nes kiekviena sekundė, lyg stirniuko akies mirksnis gali būti mano ar tavo lemties Anapusybės slenkstis. Kai šito Horizonto linija nematomai ištirpsta... ne tik vakarėjant“. ...Jūrą, kaip save jaučiant... Gyvenam.