Skelbimai
Palangos tiltas
Palangos miesto laikraštisJūsų miesto balsas
SkelbimaiĮdėti skelbimą
Miestas

Bokso treneris Algirdas Rasimas: „Per savo darbo metus supratau vieną labai svarbų dalyką: negalima iš anksto vaiko „nurašyti“ ir nuspręsti, kad šitas – gabus, anas – negabus, vienas – stiprus, o tas – silpnas“

Algirdas Rasimas su kolega treneriu Sauliumi Sime ir Lietuvos bokso čempione svorio kategorijoje iki 60 kg Karolina Radžiūnaite. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Algirdas Rasimas su kolega treneriu Sauliumi Sime ir Lietuvos bokso čempione svorio kategorijoje iki 60 kg Karolina Radžiūnaite. Nuotrauka iš asmeninio albumo
Agnetė Benetytė

Palangiškis Algirdas Rasimas – Palangos sporto centro bokso treneris, sporto klubo „Gintarinis ringas“ treneris, miesto Sporto tarybos narys ir bendruomenės „Palangos santarvė“ pirmininkės pavaduotojas. Gimtojoje Palangoje užaugęs, sportininko kelią pasirinkęs ir treneriu tapęs vyras įsitikinęs, kad svarbiausia užauginti ne čempioną, o dorą žmogų. „Negalima nė vieno vaiko nurašyti“, –„Palangos tiltui“ sakė A. Rasimas, su kuriuo kalbėjome apie boksą, šiuolaikinį jaunimą, bendruomeniškumą, tikėjimą ir gyvenimo vertybes. Laisvalaikiu jis mėgsta skaityti Šventąjį Raštą, o ramybės ieško ir Bažnyčioje.

– Esate bokso treneris, dirbate su jaunimu, aktyviai dalyvaujate Palangos bendruomenės gyvenime. Nuo ko viskas prasidėjo? 

– Augau sovietmečiu. Tuo metu Palangos sporto mokykloje iš kovinių sporto šakų buvo tik boksas. Karatė ir kai kurios kitos kovinės sporto šakos buvo uždraustos. O mes, aktyvesni berniukai, galbūt šiek tiek individualistai, labai ieškojome aktyvaus sporto. Taip atradome boksą.

Man labai pasisekė, kad patekau pas nuostabų trenerį Sigitą Petkų, kuris yra puikus žmogus, pedagogas, savo srities žinovas. Manau, būtent jo pavyzdys turėjo didelės įtakos mano apsisprendimui pačiam tapti treneriu ir perduoti savo žinias vaikams.

Norėjosi parodyti, kad boksas nėra muštynės ar brutalumas. Priešingai – tai džentelmeniškas sportas, turintis gilias tradicijas. Juk boksas į senovės olimpinių žaidynių programą buvo įtrauktas dar 688 metais prieš Kristų. O pirmasis Lietuvos olimpinis čempionas Danas Pozniakas taip pat buvo boksininkas. 1968 metais Meksiko olimpinėse žaidynėse jis iškovojo aukso medalį, tuomet atstovaudamas Sovietų Sąjungai.

Visa tai mane žavėjo. Sportavau, treniravausi, vėliau Klaipėdos universitete baigiau fizinio aktyvumo ir sporto pedagogikos magistrantūros studijas. Norėjau tobulėti, įgyti daugiau žinių ir jomis dalytis su jaunimu.

– Boksas daugeliui pirmiausia asocijuojasi su jėga, smūgiais, kartais net žiaurumu, o Jūs jį vadinate džentelmenišku sportu. Ko iš tiesų mokote vaikus, ateinančius į bokso salę?

– Pirmiausia mokome pagarbos ir disciplinos. Boksininkas turi mokėti ne tik smūgiuoti, bet ir mąstyti, greitai priimti sprendimus, numatyti varžovo veiksmus, jį suklaidinti. Tai sportas, kuriame labai svarbus protas. Tačiau yra vienas dalykas, kurį vaikams nuolat kartojame: visa tai, ko mokomės treniruotėse, galima naudoti tik sporto salėje, varžybose, kovojant su lygiaverčiu, taip pat pasirengusiu varžovu. Jokiu būdu negalima savo įgūdžių demonstruoti gatvėje ar už sporto salės ribų. Šiuo klausimu esame kategoriški. Kartais sakau, kad mūsų sportininkai yra tarsi šaltieji ginklai, todėl ypač svarbu, kad jie suprastų atsakomybę už savo veiksmus. Mes juk ugdome ne vien sportininką, bet pirmiausia žmogų. Ar jis taps čempionu, dar nežinia. Man daug svarbiau, kad sportuodamas užaugtų doras, kultūringas. Kad gerbtų tėvus, draugus, aplinkinius, savo tėvynę.

Ir pats treneris turi rodyti pavyzdį. Negali reikalauti pagarbos, jeigu pats jos nerodai. Į savo auklėtinius žiūriu kaip į savus vaikus. Beje, dabar boksą renkasi ne tik berniukai. Į treniruotes ateina vis daugiau mergaičių. Ir joms šis sportas gali labai daug duoti.

– Ar dirbant treneriu teko matyti, kaip nedrąsus, savimi nepasitikintis vaikas sportuodamas pasikeičia?

– Žinoma. Per savo darbo metus supratau vieną labai svarbų dalyką: negalima nė vieno vaiko nurašyti. Negalima iš anksto nuspręsti, kad šitas – gabus, šitas - negabus, vienas – stiprus, o kitas – silpnas.

Būna, ateina toks nedrąsus, silpnesnis berniukas, iš pradžių gal net atrodo, kad jam bus sunku. O praeina laikas ir jis aplenkia tuos, kurie iš pradžių atrodė tikri lyderiai. Pasitaiko ir atvirkščiai. Vaikas labai aktyvus, gabus, išsiskiria iš kitų, o vėliau kažkas pasikeičia – gal branda, gal psichologiniai dalykai – ir jis staiga pasitraukia iš sporto. Todėl niekada neskubu spręsti apie vaiką pagal pirmą įspūdį.

Su auklėtiniais daug kalbamės. Kartais paklausiu, kodėl pasirinko boksą. Vienas pasako, kad patyrė patyčių, kitas - nori numesti svorio, trečias - tiesiog ieško savęs. Ir matai, kaip ilgainiui jie keičiasi, kaip atsiranda pasitikėjimas savimi. 

Tokių istorijų per mano darbo metus buvo tikrai nemažai. Ne visas dabar galėčiau papasakoti, bet išgyvenimų, stiprių emocijų tikrai netrūksta.

– Šiandien daug kalbama apie jaunimo priklausomybę nuo telefonų, socialinių tinklų. Ar treneriui tenka su tuo kovoti?

– Apie tai daug diskutuoju su jaunimu. Vaikai man papasakoja labai įdomių dalykų (juokiasi). Su telefonais kovoti gal ir sunku, bet gal reikėtų daugiau dėmesio skirti tam, ką vaikai juose žiūri? Kai važiuojame į varžybas, kartais matau, kad visi sulindę į telefonus. Tada juokaudamas sakau: leidžiu žiūrėti tik boksą arba ką nors apie boksą! Visi pasijuokiame. Bet kartą vaikai man atsakė: „Treneri, juk šiais laikais telefone galime rasti pačias geriausias knygas, geriausią muziką, geriausius filmus.“ Ir jie teisūs. Jeigu jaunas žmogus naudojasi telefonu prasmingai, žiūri gerą, naudingą turinį, galbūt čia nieko blogo? Svarbu ne pats telefonas, o tai, kam jis naudojamas.

– Ar sunku šiandien sudominti jaunimą sportu? Ar labai skiriasi dabartiniai vaikai nuo tų, kuriuos treniravote prieš dešimtmetį?

– Man atrodo, kad mūsų jaunimas tikrai šaunus. Nesu iš tų, kurie nuolat kartoja, kad dabartiniai vaikai blogesni už ankstesnes kartas. Vaikai ateina į treniruotes, nori sportuoti, bendrauti. Svarbiausia parodyti jiems nuoširdžią pagarbą, mokėti išklausyti. Aš apskritai manau, kad blogų vaikų nėra. Tiesiog kiekvienas turi savo gyslelę, kurią reikia atrasti. Žinoma, jaunimas keičiasi. Bet kartu su jais turime keistis ir mes, treneriai. Negalime norėti, kad dabartiniai vaikai būtų tokie patys, kokie mes buvome prieš keliasdešimt metų. Pasikeitė aplinka, gyvenimo būdas, visas pasaulis. Kaip sakoma, nieko nėra pastovesnio už nepastovumą. Turime stengtis jaunimą suprasti, išgirsti. O pagrindinės žmogiškosios vertybės juk nesikeičia. Pagarba, gerumas, meilė –  tai išlieka svarbu visais laikais.

Ir pats iš vaikų labai daug išmokstu. Jie neleidžia treneriui stovėti vietoje, užmigti ant laurų. 

– Esate ir bendruomenės „Palangos santarvė“ pirmininkės pavaduotojas. Kas paskatino įsitraukti į bendruomeninę veiklą?

– Visada domėjausi, kaip gyvena kitos šalys, ypač Skandinavijos valstybės. Pastebėjau, kad ten, kur stiprios bendruomenės, stiprūs ir miestai, ir šeimos. Stipresni žmonių tarpusavio ryšiai, aktyvus socialinis gyvenimas. Man atrodo, kad bendruomenė yra labai svarbi kiekvieno miesto gyvenimo dalis.

Džiaugiuosi, kad patekau į „Palangos santarvę“. Didelį įspūdį man padarė jos pirmininkė Daina Eimanavičienė. Jos charizma, nuoširdumas, tikrumas. Tai žmogus, kuriam bendruomenės reikalai iš tiesų rūpi. 

Mūsų veiklos labai įvairios. Bendraujame su senjorais, jaunimu, dalyvaujame Palangos miesto renginiuose, kultūriniame gyvenime. Darbų tikrai netrūksta. Man svarbiausia, kad visa tai būtų daroma dėl žmonių.

– Kaip manote, ko šiandien žmonėms labiausiai trūksta – materialinių dalykų ar paprasto nuoširdumo, bendravimo, dėmesio vienas kitam?

– Manau, kad labai trūksta tikrų žmogiškų santykių. Kartais pagalvoju, kad mums visiems, o ypač jaunimui, reikėtų labiau atsigręžti į pamatines vertybes, tradicijas, savo šaknis. Esu tikintis žmogus, todėl apie šiuos dalykus nemažai mąstau. Man atrodo, kad žmogui labai svarbu turėti tvirtą vertybinį pagrindą. Tą patį stengiuosi perduoti ir savo auklėtiniams. 

– Esate gimęs ir užaugęs Palangoje. Kokia ji buvo Jūsų vaikystėje? 

– Esu tikras palangiškis. Čia gimiau, baigiau mokyklą. Palangoje palaidoti mano proseneliai, proproseneliai, tad mano šeimos šaknys šiame mieste labai gilios. Mačiau, kaip Palanga augo ir keitėsi. Labai gerai prisimenu vaikystę ir jaunystę, kai laukdavome rugsėjo. Vasarą miestas būdavo pilnas poilsiautojų, o atėjus rudeniui Palanga vėl tapdavo „mūsų“. Prasidėdavo mokslo metai, gatvės ištuštėdavo, mieste įsivyraudavo ramybė. Atrodydavo, kad visus pažįsti, beveik kiekvienas sutiktas žmogus savas. Žinoma, ir sovietmečiu veikė sanatorijos, atvykdavo žmonių, bet skirtumas tarp vasaros ir rudens buvo labai ryškus. Tas jausmas, kad rugsėjį miestas vėl priklauso mums, palangiškiams, iki šiol išlikęs atmintyje.

– Turite tiek daug veiklos. Ar lieka laiko sau, artimiesiems? Kur randate ramybę?

– Žinoma, lieka. Man labai svarbūs artimi žmonės, šeima. Taip pat mėgstu skaityti Šventąjį Raštą. Ramybę randu bažnyčioje. Tai man yra vieta, kur galiu pabūti su savo mintimis, nusiraminti. Tikėjimas mano gyvenime užima svarbią vietą. Mane traukia tradicijos, senoji bažnytinė muzika, vargonų skambesys. 

– Kas Jums pačiam gyvenime svarbiausia? Ar esate atradęs atsakymą į klausimą, dėl ko verta gyventi?

– Man atrodo, kad nereikia ieškoti kažkokių labai sudėtingų atsakymų. Svarbiausia gražiai nugyventi gyvenimą. Esu tikintis žmogus, todėl man svarbu gyventi pagal Dievo valią. Būti padoriam, gerbti kitus, stengtis elgtis teisingai. Nereikia ieškoti kažkokių stebuklų ar dalykų, kurių patys nesuprantame. Juk paprastume ir slypi genialumas.

– Ko palinkėtumėte palangiškiams?

– Norėčiau palinkėti ne tik palangiškiams, bet ir visiems žmonėms - taikos. Taikos pasaulyje, šeimose, bendruomenėse. Ir, žinoma, taikos su pačiu savimi. Tai labai svarbu.

Komentarai 0

Parašykite komentarą

Komentuodami portale www.palangostiltas.lt, gerbkite kitus diskusijos dalyvius. Draudžiama skelbti grasinimus, neapykantą kurstančius ar šmeižikiškus teiginius, viešinti kitų asmenų duomenis ir platinti reklamą. Redakcija turi teisę pašalinti netinkamus komentarus ir apriboti taisykles pažeidžiančių vartotojų galimybę komentuoti. Už komentaro turinį atsako jį paskelbęs asmuo.

Pateikus komentarą, įrašytas vardas arba slapyvardis, tekstas ir jūsų IP adresas bus išsaugoti bei paskelbti viešai. Kaip tvarkome duomenis.

Komentarų kol kas nėra.

Taip pat skaitykite