Bonifacijaus atostogos

O vis dėlto gera buvo tam Bonifacijui... Ką reiškia vien saulė ir smėlis! Pastarojo Palangoje yra, bet va saulės – kur ji, po galais? Net šypsena sprogsta lūpose, kai saulei nušvitus tenka eiti per miestą – tada atrodo, lyg koks geros nuotaikos virusas būtų pasklidęs. Žmonės grakštūs, energingi, smagiau nusiteikę. O jei ne – tenka tik užsidarančias įmones, užkalamus langus, daugėjančias bedarbių gretas skaičiuoti. „Dukart du – keturi, tryskart trys – devyni“, - kaip tie kurmiai iš multiplikacinio (gražus žodis) filmuko „Coliukė“ – vos spėji savo akyse skaitliukų burbuliukus stumdyt, tokiu pašėlusiu tempu viskas keičiasi. Jau spėjau išlydėti visus savo draugus – išvažiavo laimės svetur ieškoti, kur niekas nesmaugia tavęs nesuvokiamais šuoliais didinamų mokesčių našta, kur ne pagalį į girgždančius ratus kaišioja, o meta šiaudą, kad išplauktum. Su tokia mintimi visi išsibarstė po pasaulį. Sunku, bet tikisi išgyventi, kol Lietuvoje gyvenantiems tai atrodo nerealu. Mat kalbos apie krizę ir vaizdas akyse, kai dūžta net galingais laikyti verslo planai, man ne tik šiurpą kelia, bet ir verčia naktimis sapnuoti baisiausius košmarus. Nykstančios įmonės ir įstaigos, skolos ir baimė dėl rytojaus... Tikiuosi, šviesą tunelio gale pamatys tiek iškeliavę, tiek aš – dar likusi čia.

O kol kas svajoju. Apie Bahamus, Kubą ar Meksikos pakrantę. Svajoju, kad sėdėdama po kokoso palme, kaip ir tenykščiai, sakyčiau „manjana“ (rytoj) ir kvėpuočiau saulės pritvinkusiu oru. „Manjana“ mums sako tik valdininkai, kai paprašom duonos kąsnio, nes nevalgėm jau tris savaites, o gal jau ir kelis mėnesius. „Manjana“ sako ir tie, kurie turėtų galvas sukti, kad tauta nenuskurstų ir nepradėtų vogti šiferio nuo kaimyno stogo. „Manjana“ – puikus žodis. Kai kam.

Sakoma, jog negalima atsisakyti gyvenime „tiurmos“, lazdos ir ubago „terbos“. Nenorėdama nei pirmo, nei antro, verčiau rinkčiausi trečią – ir patraukčiau ten, kur saulė ištisus metus šviečia. Ir už kurią dar niekas neįvedė mokesčio.

Juokas juokais. Ironija ir humoras tapo pagrindiniais palydovais gyvenime – kitaip seniai gyvenčiau tarp baltų ir minkštų sienų, už durų be rankenų. Nepasiduoti panikai ir depresijai – man vis kartoja, manau, ir jums. Bet... kasdien vis pagalvoju, kad jau ir šis pasakymas veda į neviltį.

Tad šįkart pasvajokime apie Bonifacijaus atostogas. Juk greitai sušils, greitai pavasaris. Palangiškiai jau ėmė skersti dar negimusį veršį (tai skambus daugiareikšmis posakis iš mano gimtinės viename Aukštaitijos miestelyje) – skaičiuoja, kiek pelno atneš vasaros „biznis“. O ar jis bus? Ar užplūs tie Bonifacijaus draugai ir bendraminčiai šį smėlėtą kampelį? Norėčiau tikėti, bet... Kas turėjo ir turi pinigų, juos mielai išleis minėtuose Bahamuose ar Mozambike, o kas neturi – atsimins užžėlusius takelius pas močiutes į kaimą. Kur rytais žadina gaidžio giesmė, kur geriamas dar šiltas ir su tvirta balta puta karvutės pienas.

Norėčiau pasakos bent vienai dienai. Ir esu šventai įsitikinusi, kad net trumputė dienelė saulės nutviekstame kampelyje man padėtų – atsigauti, pailsėti ir susikaupti. Ir toliau arti Lietuvos dirvonus, tikintis šviesios ateities. Keista, kad net ironizuodama sugebu likti optimiste. Jaunystė kalta? „Ech, vaikeli, sulauksi tu mano metų, pamatysi, kitaip kalbėsi...“, - tramdė mane vieno draugo močiutė, kai pradėjau nesuvokiamai šūkauti, kad gyvenimas gražus. Gerai, kad kiti negirdėjo – už nepagrįstą tikėjimą ateitimi būtų akmenimis apmėtę...

Tad kol kai kurie maudosi Viduržiemio jūros pursluose, kiti – karšto vandens vonioje, drįstu užmesti akį į meteorologų prognozes ir tikėtis, kad saulė, kuri ir pas mus kol kas (bent kol kas) nemokama, išlys bent valandėlei kitai jau netrukus. Organizmas, kaip siurblys, susiurbs saulės energiją ir dar bent šiek tiek bus atsparus gyvenimo negandoms. Tikiuosi, nes tiek Bonifacijus, tiek saulėti kraštai, nauji smagūs potyriai ir pažinimo džiaugsmas – beprotiškai toli.

Vakarais ėmiau kurti džiaugsmą kitiems – iš spalvotų akmenukų raitau papuošalus niekad nenustojančioms puoštis draugėms, sesėms, mamai, artimiesiems. Ir įsivaizduoju, kad tai kriauklelės iš nepaprasto rojaus kampelio, įsivaizduoju, kad 100 vatų lemputė – tai kepinanti Maldyvų salų saulė, besibarantys kaimynai iš tiesų šoka salsą, čia čia čia ar rumbą, o keptos „Brolio“ aliejaus prisigėrusios bulvės – ką tik iš jūros sužvejota riebi gelmynų žuvis avokadų padaže...

Tikros Bonifacijaus atostogos... Ačiū motinai gamtai už lakią vaizduotę.