Dailininko paslaptis: iš kasdienybės gimstantis menas

Palangoje liepos mėnesį pristatęs savo personalinę parodą dailininkas Pranas Griušys nepraleido progos pasidžiaugti ir ilgesnėmis atostogomis kurorte, nors pats kaip teigė, ne itin daug laiko šiame, vasaros sostine vadinamame mieste ir praleido. Sugebantis įžvelgti aplinkoje vaizduotę žadinančias detales, menininkas pasidžiaugė aplinkos grožiu ir kaip pats paminėjo, tiesiog visa tai „siurbė“ į save. Įkvėpimo šaltinio specialiai neieškantis dailininkas, pats neretai nustemba, kuomet jis „apsilanko“ netikėčiausiu momentu.

Nėra klasiinis poilsiautojas

„Aš nesu klasikinis poilsiautojas“, - pripažino P.Griušys, patikindamas, jog visgi prie jūros nueiti niekuomet neatsisako. Nors daugeliui poilsiautojų jūra neatsiejama nuo saulėlydžio palydėtuvių, kas vakarą vasaros šiltuoju metu suviliojančių būrius žmonių, menininko atžvilgiu, pasak P.Griušio, saulėlydis yra nedėkingas. „Jį nutapyti taip, kad nebūtų per saldu – labai sudėtinga“, - dažnai pasirenkantis kur kas buitiškesnes detales įvertino menininkas. Nors, kaip jis prisiminė, daugelis meno studijas pasirinkusių studentų traukia į Nidą, kur ir ten ypatingai sunku perteikti vaizdą, pernelyg „švaru“. Pasak jo, kai kuriems visgi pavyksta, tačiau šiukšlyną tapyti kur kas lengviau.

Sugrįžęs į studentavimo laikus, prisiminė ir savuosius: „Turiu ir aš su Palanga susijusių prisiminimų – nutapytą J.Basanavičiaus gatvėje buvusią kirpyklą“. Tuomet ruošęsis diplominiam darbui, jis pasirinko būtent šį objektą, tačiau jį įvertinus kaip netinkamą, teko griebtis kito darbo. „Ilgai prašiausi įleidžiamas į lėktuvo vidų, o tai tuomet buvo didžiulė problema. Galiausiai pavyko – visi buvo išvaryti, man reikėjo interjero vaizdo – pabėgo ir stiuardesė, nors ir jos man reikėjo“, - linksmus gyvenimo nuotykius prisiminė dailininkas.

Individualus vertinimas

„Mane vadina žemininku“, - savo stilių įvardino P.Griušys, atspindintis labai artimus kiekvienam objektus, tačiau jo darbuose įgavusius tam tikrą prasmę. Vieno žvilgsnio nepakanka, jog išvystum visą supantį vaizdą. „Kiekvienas žvelgdamas į vieną ar kitą paveikslą, jį gali aiškinti visai kitaip, nei kitas žmogus. Kiekvienas supranta individualiai“, - atskleidė P.Griušys. Kartais, pasak jo, vien tapybos nepakanka. Tai įrodė ir vienas į Palangą atvežtas darbas, kuriame atspindėtos ilgakasės undinėlės, jų kasos atrado savo vietą ir šalia paveikslo išdėliotose skardinėse. Taip iš tokių paprastų, kasdieniškų detalių gimsta nepaprasti kūriniai.

Pagalbininkas – ir šuo

Kaune gyvenantis ir dirbantis menininkas Palangoje puikiai atranda savąją vietą. Tai patvirtino ir pirmą kartą atvežta jo personalinė paroda. Jau sulaukė pasiūlymo eksponuoti savo darbus ir netolimoje ateityje. „Galiu atvežti tik tuos paveikslus, kurie telpa automobilyje, tai didžiulė problema“, - žemiškais rūpesčiais pasidalino menininkas, užsiminęs, jog galbūt palangiškiai bus nustebinti ir naujais jo darbais. Nežinia, kada kokia geniali mintis „stuktelės“. „Man daug temų pasiūlo ir šuo. Gaila, jog šįkart neatsivežiau į Palangą“, - išdavė savo gražią paslaptį menininkas. Rodydamas į nutapytą žaislinį arkliuką, jis papasakojo, jog būtent vaikštant su augintiniu, žolėje buvo aptiktas šis eksponatas. Nestokojantis nei meninės išminties, nei kūrybiškumo, juo labiau entuziazmo, dailininkas, savo paveiksluose tiesiog pasakodamas visą istoriją, pripažino, jog jam pasidaro neramu, kuomet ima nebepastebėti aplink jį supančių įkvepiančių detalių, tačiau, kaip įrodo ir jo gimstantys darbai, tokių „krizių“ pasitaiko labai retai.