Dar kartą apie Meilės alėją

Rugpjūčio 20 d. „ Palangos tilto“ rubrikoje „Tiškevičių bulvaras“ skaitytojams bei Palangos praeities gerbėjams pateikta jaukaus prieškopio tako, vadinto Meilės alėja, „biografija“. Naudodamasis kai kuriais man žinomais šaltiniais, galėčiau šį bei tą papildyti ir patikslinti.
Tako pavadinimui „Meilės alėja“ naudoju kabutes, nes pavadinimas sąlyginis. Oficialiai šio vardo alėja niekada neturėjo, tačiau palangiškių bei vasarotojų populiariai taip buvo vadinta tarpukario Lietuvos laikais.
Negaliu sutikti su teiginiu, kad prieš 100 metų takas nebuvo įvardintas jokiuose planuose. Tiškevičių lenkų kalba dar prieš I-ąjį pasaulinį karą sudarytame Palangos miesto plane takas pavadintas „Palangos mylėtojų alėja“ (Aleja Milosnikow Pologi“). Kas buvo tie Palangos mylėtojai?
Vakarų Lietuvos dvarininkai, akcijos iniciatoriai Tiškevičiai, paskelbė politinę manifestaciją: Palanga turi tapti Lietuvos – Lenkijos dominuojančiu kurortu ir nukonkuruoti prūsiškąjį Soboto  (Sopoto) kurortą. Susikūrė bendrija, pasivadinusi „Palangos mylėtojų draugija“. Ši visuomeninė organizacija finansavo reklaminių prospektų lenkų ir rusų kalbomis leidybą, užsakė knygelę apie Palangą ir Kretingą, ją parašė dr. Stanislavas Karvovskis (Stanislaw Karwowski, „Poląga i Kretynga“, Poznan, 1913 m.). Palangos mylėtojai įkūrė meteorologinę stotį, inicijavo progimnazijos reorganizavimą į gimnaziją, ruošėsi steigti Palangos krašto muziejų. Šios organizacijos iniciatyva ir lėšomis sudarytas pirmasis mums žinomas miesto planas (šiame plane pažymėta Palangos mylėtojų alėja), plano kopija yra miesto bibliotekoje. Apie draugiją ir jos veiklą žinios ganėtinai skurdžios, žinoma, kad ji gyvavo iki pirmojo pasaulinio karo, po karo savo veiklos neatnaujino.
1918 m. Palangą užgrobusi Latvija jokių geografinių pakeitimų nedarė, gatvių pavadinimai palikę lenkiški bei rusiški.
Atgavus kurortą po ginčų su „braliukais“, 1922 metais sudarytas lietuviškas kurorto planas, jame gatvėms suteikti jau lietuviški vardai, Palangos mylėtojų alėja pervadinta Laisvės alėja (žiūr. „Palangos istorija“, 270 psl.).
Po S. Dariaus ir S. Girėno skrydžio ir žūties Laisvės alėja pavadinama legendinių lakūnų vardais. Šis vardas paliktas ir po 1939 metų gaisro, architektui Vadimui Lvovui vadovaujant sudarytame naujame miesto bendrajame plane.
Sovietmečiu, apie 1948 metus, valdžia nutarė, kad lakūnai neverti gatvelės vardo ir alėją pervadino Taikos alėja. Jau nepriklausomybės laikais gatvelė oficialiai pavadinta Meilės alėja, manant, kad atstatomas buvęs tikrasis jos vardas.
Kodėl taip giliai įsišaknijo žmonių sąmonėje Meilės alėjos vardas?
Manau, pirmiausiai dėl asociacijos su buvusiu Palangos mylėtojų alėjos vardu, antra – tarpukario Palangoje šiame take buvo įprasta pasimatymų, susitikimų bei pasivaikščiojimų vieta ir visi populiariai dėl to ją vadino „Meilės alėja“. Alėjoje nebuvo beveik jokių statinių išskyrus Tiškevičių vilų. Tas vardas, matyti, buvo taip įaugęs į žmonių mąstyseną, kad ir atvirukai buvo išleisti su tuo netikru alėjos vardu.
Mano asmeninė nuomonė apie tolesnę Meilės alėjos ateitį: jei jau nutarta šį vardą įteisinti, tegul taip ir palieka, tačiau galbūt būtų sąžininga alėją pasidalinti su Tiškevičių vardu? Alėjos atkarpai nuo S. Dariaus ir S. Girėno gatvės iki Birutės kalno suteikti Tiškevičių alėjos vardą. Žinoma, reikėtų nugriauti parko prieigų šmėklą – buvusią „Vaidilutę“, jos vietoje įrengti skverą, o ateityje jame pastatyti paminklą visai Tiškevičių dinastijai.
Tiškevičių alėjos pradžioje, prie S. Dariaus ir S.Girėno gatvės, jau iškart derėtų įrengti meninę žymą su Tiškevičių herbu, šeimos devizu ir labai lakonišku Palangos kūrėjų pristatymu. Tokiam kūriniui vietos ten pakankamai.