Džiaugiuosi sugrįžusi į gimtąją Palangą

Kaskart sustoję prie Naujųjų metų slenksčio mąstome: kažin kokie jie bus mums, mūsų artimiesiems,vaikams?.. Ir kiekvieną sykį, tartum plaktuku į širdįsau prikalame pačias slapčiausias mintis ir svajones. Manome, bėdos,kurios metų tėkmėje vienaip ar kitaip neaplenks nė vieno,–prabėgs pro šalį,mūsų sveikata,kaip tas Bekingemo rūmų sargybinis,–nejudės nė iš vietos – tarnaus iki galo. Vaikaidžiugins mus geromis žiniomis, o mes trokšime vieno vienintelio–būti laimingais.

Į namus
Tada, prieš keturiolika metų negalėjau numanyti,kadmūsų mašina, įveikusi tūkstančius kilometrų Europos miestais ir,nei vienoje pasienio užkardoje nesustojusipasų kontrolei,sėkmingai užkopsant kelto Kalė uosto terminale Prancūzijoje,o atgal sugrįš tik po ilgų gyvenimo metų praleistų emigracijoje. Tada,pamenu, buvo vasara. Saulėtas Kalė uosto krantas,tarsi per pusę padalintas duonos kepalas, sparčiai tolo nuo kranto,širdyje palikdamas didžiulę sumaištį.Vienoje pusėje liko namai, kitoje – tikėjimas greitai sugrįžti.
Šį sykį, vėjuotą ir tamsią naktį, Doverio uostas Anglijoje mus pasitiko įprastu uostui darbiniu režimu. Didžiulis srautas transporto priemoniųtvarkingai viena po kitos kilo į kelto triumus,o vairuotojaiskubėjo kuo greičiau įsitaisyti ant minkštasuolių,kad galėtų nors porą valandų nusnūsti prieš ilgą kelionę Europos keliais. Keltas, dydžiu primenantis sporto areną, pajudėjęs iš Doveriouosto ir įplaukęs į atvirus vandenis, keleivius pasitiko nemenku laivo supavimu, tačiau žmonės, kuriems nerūpėjo miegas,skubėjo į laivo denį pasigrožėtinaktinio uosto margaspalviais žiburiais. Gal kai kai kam iš jųtolstantis Anglijos krantas palikopačius gražiausius atsiminimus, o kitiems, pagal seną jūreivišką tradiciją – palydomis norimasugrįžti dar kartą.

Nauji metai–naujas gyvenimo etapas
Planuotą mudviejų su vyru sugrįžimą į Lietuvą draugai bei pažįstami vertino dviprasmiškai. Vieni vardijo seniai žinomą tiesą: namai – ten,kur tavo gimtinė,kiti,žinant nepergeriausią politinę ir ekonominę šalies padėtį,netinkamu laiku sugrįžti.Ir tik patys nuoširdžiausi bičiuliai,su kuriais emigracijoje teko suvalgyti ne vieną pūdą druskos, guodė:„Naujųjų metų pradžia –tai lyg švarus popieriaus lapas. Tai – naujas gyvenimo etapas“.
Aglijoje,sulaukus pensinio amžiaus, žmogus gauna daug privilegijų: nemokamas miesto transportas,dirbantiems žmonėms nebeatskaičiuojami valstybės pajamų mokesčiai, suteikiamoslengvatos gauti valstybės išlaikomus butus. Nuomoti tokius butus apsimoka. Nuomos kainamaža,arba žymiai mažesnėnei nuomojamame privačiame sektoriuje. Tokius butus žmonės dažniausiai išsiperka ir jie tampa jų nuosavybe. Taigi,kai susiruošėme palikti šį krantą, Anglija,tarsi išbandydama mūsų pasirinkimą, viliojo ir mus geresniogyvenimo joje perspektyvomis.
Negaliu žinoti, kas mūsų laukia Lietuvoje, tačiau šiandien aš džiaugiuosi,jog laimingai sugrįžome į namus. Naujųjų metų sandūroje praūžęs uraganas „Eleonora“ Anglijos miestų pakrantėms ir kitiems Europos miestams pridarė daug žalos. Uraganas siautėjo ir Lamanšo sąsiauryje.

Fejerverkų naktis
Naujametinė Palanga,kaip ir kiekvienais metais, pasitikomus pasidabinusi. Tad visai nenuostabu, jog Naujųjų metų naktį ir žmonėms,ir transporto priemonėmsPalangoje buvo ankštoka. Stebėjausi S.Daukanto gatvėje prieš pat dvyliktą nakties gatvėje įstrigusiomis mašinomis netoli pajūrio.Žmonės,matydami,kad gali į fejerverkų šou nesuspėti, bėgo prie jūros visai nekreipdami dėmesio įnetvarkingai gatvėje paliktas mašinas. Pasigedau policijos pareigūnų paslaugų, kurios turėjo užtikrinti mašinų judėjimo srautą miesto gatvėse. Kita,kas akivaizdžiai šokiravo,tai gaivališkas, gyvybei pavojingas fejerverkų paleidimas (sprogdinimas) arti stovinčių žmonių.
Esu ne kartą stebėjusi fejerverkų fiestas Anglijoje. Jos visos buvo atokiau nuo pagrindinės žmonių masės(prie vandens telkinių, aukštuose pastatuose ir t.t.). Maži vaikai, atėję su tėveliais į šventę, laksto rankose laikydami įvairiausius neoninius žiburėlius, kuriuos įsigyja iš prekeivių miesto gatvėse. Saugu,ir visiems linksma.
Nesuprantu, kas Lietuvoje leidžia „vaikigaliams“ar neblaiviems žmonėms degti sprogstamąjį užtaisą – raketą masinėse žmonių susitelkimo vietose? Akivaizdu, kad tokių „linksmybių“ pasekmės būna baisios: Naujųjų metų naktįbe rankos pirštų liko, ar kitokių kūno sužalojimų Lietuvoje neišvengė daugiau nei trisdešimt žmonių, dešimt iš jų buvo vaikai. Ačiū Dievui, Palanga didelių bėdų išvengė, bet aš daugiau niekada su savo anūkais į tokią „šventę“ neisiu. Mažamečiams vaikams –didžiulis stresas, o ir man pačiai–jokio malonumo.

Žmogus – saulės vaikas
Palangiškiai skundėsi,jog ruduo kurorte buvęs labai niūrus. Iki gyvo kaulo įgrisusios darganos ir nesibaigiantys lietūs.Taip jau sutapo, jog po Trijų karalių (sausio 6 d.)palangiškiai pagaliau išvydo saulę giedrame danguje. J.Basanavičiaus gatvė kaip mat prisipildė žmonių šurmulio.Rodos, į miestą sugrįžo šventė, o su ja vaikų juokas, žmonių šypsenos ir tikėjimas rytdiena. Liaudyje šį laikotarpį žmonės vadina saulėgrįža (sakoma, jog nuo Kalėdų iki Trijų karalių diena pailgėja per vieną gaidžio žingsnį).Saulė– Žemės maitintoja. Jos šviesoje keičiamės ir mes.
Vaikščiodama saulėtu pajūriu širdyje džiaugiausi sugrįžusi į namus, į savo gimtą miestą – Palangą,į uostą, kuriame šviečia saulė.

Irena VALUŽĖ
https://irenavaluze.wordpress.com/