Egidijus Šalkauskis: „Geriausia pamoka – su kuprine ant pečių“

 Laivų įgulos jūroje teisingoms kelių kryptims suvokti atidžiai seka, žvalgosi ne tik elektrinių kompasų parodymų, bet ir per amžių amžius patikimo tradicinio švyturio mirksnių. Kranto bendruomenių gyventojai visais laikais ir santvarkose pasitiki, didžiuojasi, remiasi autoritetingomis asmenybėmis, žmonėmis, kalbos žodynų liudijimu, „su ryškiais teigiamais vidiniais bruožais“. Asmenybė visada – lyderis, kad ir kokia kukli būtų.

Toks yra Palangos V.Jurgučio pagrindinėje, taip pat ir Šventojoje dirbantis geografijos mokytojas Egidijus Šalkauskis. Praėjusį antradienį pamokos metu išdrįsau pasibelsti į klasės duris.

„Aš nevertas apybraižų, – šyptelėjo atviras, kaip pavasario dangus geografas. – Tikriausiai priklausau blogųjų mokytojų grupei, kad mokiniai net pravardžių neprilipdo...“

„Jis gimęs su mokytojo marškinėliais. Neginčytinas vaikų lyderis ir autoritetas“, – negailėjo epitetų kolegos adresu gerbiami mūsų Palangos mokyklų pedagogai Angelina Komarova, Algirdas Benetis, Antanas Kalanta. O svarbiausia – vaikai. Girdėjau: „Egidijau, ar jau eisim į žygį?“ Su mokytoju Egidijum Šalkauskiu į žygį išėjęs nešinas viena kuprine, o grįši tris turėjęs. Pažinimo medžio vaisiais daugybę metų mokytojas Egidijus širdingai dalijasi ne tik su moksleivija, todėl visiems savas ir mylimas, visų laukiamas.

Eiti, plaukti, skristi, važiuoti... pažinti.

Mokytojas E. Šalkauskis kaip reta sąžiningai sprendžia savo ir auklėtinių gyvenimo kryžiažodžius. Beje, šio žemaičio, 1968 metais Telšių rajone, Mitkaičiuose gimusio vyro sukauptų žinių arsenalas, fenomenali atmintis, o svarbiausia – altruistiškas noras dalintis dvasiniais turtais su kiekvienu, greta esančiuoju atsispindi ir Vakarų Lietuvos spaudoje daug metų spausdinamuose kryžiažodžiuose. Ant intelektualiojo turisto Egidijaus, kuris gal ir sapnuose – žygiuose, kelionėse nugaros – talpi kuprinė, o ant krūtinės visad fotoaparatas. Nesuskaičiuosi fotoparodų, nuotraukų, kuriose kaip ant delno regima Palangos aktyviausios moksleivijos dalies popamokinė kasdienybė. Prie Baltijos ir juodosios jūros, Karpatuose ir, žinoma, Lietuvoje. 2002-ųjų gegužę jis buvo pirmuoju gidu į Nemirsetą, Pajūrio regioninį parką. E. Šalkauskis žaibiškai „nuginkluoja“ žiniomis ne tik jo „genetinėje“ geografijoje, bet ir astronomijoje, fizikoje, istorijoje, gimtojoje literatūroje. Tada geografijos mokytojas metodininkas labai šiltai prisiminė ir toli už Lietuvos ribų žinomoje Palangos Dainiaus Kepenio sveikatos mokykloje įgytą patirtį, šiltai minėjo bendraminčius kolegas Eligijų Razmų, Joną Laurinavičių. Pasak bičiuliškojo turisto Egidijaus, „sveikuolių tarpe visada gausu generatorių“, kuriuos vienija nenusakomas geismas pažinti mus supantį pasaulį, visa esybe jaustis gyva lygiaverte visatos dalele, suvokiant artimo jausmus, poreikius ir jam geranoriškai padedant 1998 metais mūsų mokyklos turistai ypač suaktyvėjome, nes įsijungėme į Sveikuolių sąjungos vykdomą programą „Laimės žiburys“. Tada ne tik daug sužinota, ne tik sustiprėjo dešimčių palangiškių moksleivių jėgos, valia, sveikata, jie įgijo pasitikėjimo savimi, pažinę dar labiau pamilo Lietuvos valstybę.

„Minimalus gyvenimo maksimalizmas“, patirtas estafetiniuose bėgimuose Palanga – Anykščiai mokyklai padovanojo pagrindinį prizą ir subrandino mūsų visų „sparnus“ dar aktyvesnei turistinei-pažintinei veiklai. Dviračiais 2006 metais per tris dienas nuvažiavome 170 kilometrų Žemaitijoje. Kretinga – Gondinga – Plungė – Plateliai – Mosėdis – Lenkimai – Darbėnai. Dviračiais su palangiškiais mokiniais nesyk keliavome per Kuršių neriją, maršrutu Palanga – Rucava – Papė – Nida – Šventoji – Palanga“. 2005 metais pėsčiomis dalyvavome respublikinėje turiadoje „Ten, kur Venta“, savaitę žydėjo įvairių Lietuvos miesteliukų žygeivių palapinės Žemaitijoje. Palangiškiai moksleiviai ir mes, mokytojai, noriai dalyvaujame ir respublikinėse jaunųjų turistų rudens, žiemos, pavasario stovyklose. Vis prisimename stovyklas Visagine, Daugpilyje, Šiauliuose, Kėdainiuose, Širvintose. Pabuvota jau ir Estijos Saaremos saloje. Rūpėjo, rūpi ir rūpės Lietuvos – Latvijos pajūris tarp dviejų – lietuviškosios ir latviškosios Nidų. Šiuo metu vis kirba mintis įvykdyti su Šventosios aktyviausiais žygeiviais nedidelį „projektuką“ pėsčiomis – „Tarp  dviejų švyturių“. Jei „kirba – kirbukai“, tai yra verda mintys, tai neabejoju, kad būriu senųjų kuršių takais palei pat Baltijos jūrą nueisim iki Papės. Aptapšnosim ten stovinčio Žvejų švyturio šonus, o grįžę su šypsenomis aptapšnosim ir savo mielos Šventosios švyturio šonus“, – mintimis dalijasi Palangos žygeivių vadovas E. Šalkauskis. „O kaip kilo mintys su jaunaisiais Palangos turistais „išsiveržti“ iš naujųjų laikų Lietuvos valstybės teritorijos?“ – klausiau žinomą mūsų geografą – keliautoją.

„Grįžtant iš karinės tarnybos Anapoje rūpėjo kada nors sugrįžti“

Mokytojas E. Šalkauskis jau ne kartą yra minėjęs, kad tarnauti kariuomenėje teko labai vaizdingoje Anapos kurortavietėje, kuri yra Krasnodaro srityje prie Juodosios jūros. Jis ilgai brandino mintis unikalių pietietiškų kraštų vaizdus „padovanoti“ savo jauniesiems auklėtiniams – Palangos turistams. E. Šalkauskis: „Su jurgutiškiais, kaip sakoma, „na ura“ prieš penkmetį Jaltoje žydint magnolijoms, ėjome „Saulės taku“ („Solnečnaja tropa“) Krymo pusiasalyje – iš Aluštos į Jaltą. „Fantastika! Pakartot! Kalnai yra kalnai. Jie, kaip ir jūra, užburia žmones. Bet kalnuose reikia būti protingai. Pabandyk pabėgti – nepavyks. O kalnuose – bėgioti į viršų – ne-ga-li-ma. „Superinis“ antisveikatinis krūvis. Nepaisant nieko, esame Naujuosius metus sutikę Karpatų kalnuose, Makovicos ir Javerniko viršukalnėse, o 2010 metų vasarą vėl „varėm“ su palangiškiais į Vakarų Ukrainą – įkopėme į aukščiausią 2061 metrų Karpatų viršukalnę, garsiąją Goverlą“, akys žėri, kai mokytojas – vėl ir vėl irkluoja prisiminimų valtele“.

Beje, apie plaukimus... baidarėmis, valtimis, kanojomis. „2005 metais dalyvavome bendrame Lietuvos – Latvijos projekte „Bartos upe žemyn“. Baidarėmis plaukėme Kupiškio rajoną puošiančia Lėvens upe, o valtimis perplaukėme dešimt Aukštaitijos ežerų, palangiškių įveiktos abi ir mūsiškė, ir Aukštaitijos Šventosios upės. Aš labai populiarinu plaukimus mūsų Šventosios Šventąja – tik pamanykit, gyvenvietės prieigomis ir per buvusį senovėje uostamiestį Šventoji šventai gyvačiuke raitosi... 15 kilometrų“, – susižavėjęs nuoširdusis gamtos ir ekologijos draugas, „Homo naturale“ E. Šalkauskis. Jis pagarbiai, poetiškai atsiliepia apie savąją šeimą, abiejų vaikučių vardų vedinius: „Dukrelė Vaiva, kuriai dabar aštuoneri... toks gražus mano drugelis!... O Vytenis, kuriam penkiolika – „Vynmedinis“, – smagus šypsosi pertraukos metu V.Jurgučio pagrindinėje mokykloje palangiškių gerbiamas E. Šalkauskis.

Smagus ir gyvenu Palangoje, nes „per Esperanto kalbos renginius „seniai seniai“ likimas suvedė su labai miela palangiške Rima Daugnoraite“. Dabar lietuvių kalbos mokytoja metodininkė Rima Šalkauskienė yra mokyklos direktorės Laimutės Benetienės pavaduotoja ugdymui.

Laukia naujos kelionės ir žygiai

Didžiausia praktine profesionalaus geografo patirtimi Palangoje turtingas E. Šalkauskis „Palangos tiltui“ atskleidė artimiausius mūsų žygeivių planus: „V. Jurgučio mokykla bičiuliaujamės su kolegomis ir bendraminčiais iš Kupiškio rajono Alizavos pagrindinės mokyklos. Birželio 25-ąją LISCO keltu plauksime į Kylį Vokietijoje. O toliau? Neabejokime, kad ten, kur yra bent vienas kelelis, bent mažas takelis – lygumoje, prie jūros ar kalnuose jais einant su kuprine ant pečių sutikti ir palangiškį“.

Straipsnis skelbiamas „Palangos tiltui" vykdant Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondo (SRTRF) projektą „Jūros mūšos aidai kurorto kūrėjų meninėje raiškoje ir gyvenime".