Einu, kur ėjusi – apie šunio „keksą“ paplūdimyje, Paryžių ir nugalėtą baimės barjerą

Saulėta diena prie jūros. Pajūriu vaikšto vienas kitas žmogus. Einu ir aš. Priešais mane – jauna pora su savo augintiniu. Ant vyro striukės ryškiomis raidėmis puikuojasi užrašas „Paris“. 

Rodos nieko ypatingo tame nėra . Žmonės vaikšto, vilki firminiais drabužiais, mėgaujasi gamtos duota nuostabia diena prie jūros. 

 Vienu metu jų šuo, atsilikęs nuo savo šeimininkų, palieka nedidelį gabalėlį š... ant balto smėlio. Atsisukęs vyras į šunį konstatuoja faktą, ir, lyg nieko nebūtų įvykę, keliauja toliau. 

Einu iš paskos ir galvoju: ar verta man kištis dėl netinkamo jaunos poros elgesio. Galvojau tiek, kiek susilygindama su jaunuoliais, ištariau:

• Jūsų šuo kažką ten (rodau ranka) paliko.

Jaunas vyras įkandin mano žodžių ištarė:

• Ai, ten nedaug.

Aš:

• Ar maišelio neturite (žvilgt, ant moters rankos kabo celofaninis maišelis), ar gyvenate tokiu principu: kur š..., ten ir palieka? Kažin, ar Paryžiuje jūs taip pat pasielgtumėte?

Jauna moteris:

• Kažin, ar ten dar esate buvusi?
• Buvusi, ir ne tik ...

–    Eikite ten, kur ėjusi,– pavaro ji mane.

Dar bandau jauną damą sugėdinti lietuvišku mentalitetu, o nueidama  širdyje save pagiriu: šaunuolė, išdrįsai pasakyti tai, ką norėjai pasakyti.

Ir aš einu. Tai – mano kelias: be veidmainystės, be noro pasipuikuoti, be sąžinės graužaties, juk  galėjau kitaip. Ne, kitaip negalėjau, nes su metais pradedi klausytis tik savo širdies balso, nugalėjusi baimės (ką žmonės pasakys) barjerą, tampi atviru ne tik sau, bet ir aplinkai, kurioje tau duota gyventi. Kitaip tariant, pradedi kvėpuoti abiem plaučiais.

Lietuvoje pasibaigė merų rinkimai Savivaldybėse. Palangiškiai išsirinko tą patį merą – Šarūną Vaitkų su puikia jo komanda. Jie atstovaus Palangą, bei visą pajūrio regioną dar ketvertą metų. Linkėčiau visai darbo grupei sėkmės ir įsiklausymo į kiekvieną žmogų (jo bėdas ir rūpesčius), o visiems Palangos gyventojams – drąsos sakyti tai, ką norite pasakyti, nes tik bendravime, nuomonių skirtumuose, adekvačioje kritikoje  gimsta tiesa. Ji – tarsi pavasario sėkla,– iškelia želmenį kartu su žemėta kepure į dangų turėdama tikslą –  užaugti  ir džiuginti žmogų.

Irena Valužė