– Neringa, kuo Jus taip užbūrė Palangos J. Basanavičiaus gatvė, kad nusprendėte joje įjungti kamerą?
– Mane visada įkvepia žmonės, ypač tie, kurie yra saviti, autentiški, galbūt kiek kitokie, gyvenantys pagal savo taisykles, o ne visuomenėje nusistovėjusius stereotipus. Mėgstu leisti laisvalaikį prie jūros, todėl vaikštinėdama Palangos J. Basanavičiaus gatve ne kartą pastebėjau žmones, kurie kasdien sugrįžta į tas pačias vietas ir tampa neatsiejama šios gatvės gyvenimo dalimi. Tai portretus piešianti dailininkė Anna, fotografas, kviečiantis nusifotografuoti su papūga, gatvės šokėjas ir daugelis kitų.
Esu smalsi iš prigimties. Mane visada domina žmonės, jų pasirinkimai, savitas gyvenimo būdas, santykis su aplinka. Stebėdama šiuos gatvės personažus vis susimąstydavau, kokie jie iš tiesų yra, ką jiems reiškia ši gatvė, kas juos skatina kasdien čia sugrįžti. Ilgainiui tas smalsumas virto noru pažvelgti į juos atidžiau, per kameros objektyvą.
Man norėjosi ne tik pačiai geriau juos pažinti, bet ir pakviesti žiūrovą stabtelėti, įsižiūrėti į tuos, pro kuriuos dažnai praeiname, ir galbūt pamatyti juos šiek tiek kitaip.
– Ar Jūsų vaikystė prabėgo pajūryje?
– Vaikystėje vasaros atostogas su šeima leisdavome prie jūros, tiesa, ne Palangoje, o Neringoje – Nidoje ir Juodkrantėje. Šių atostogų laukdavau ištisus metus. Jūra ir kurortinis gyvenimas nuo vaikystės mane traukia. Ne veltui tėvai išrinko Neringos vardą. Beje, jį sugalvojo būtent atostogaudami Nidoje. Kartais pagalvoju, gal tame varde kažkas užkoduota, kad mane taip stipriai žavi jūra, smėlis, pajūrio atmosfera ir žmonės.
Į Palangą savarankiškai atostogauti pradėjau jau bakalauro studijų metais. Vėliau čia sugrįždavau vis dažniau. Net pandemijos laikotarpiu, kai atsirado galimybė dirbti nuotoliniu būdu, vieną žiemą praleidau Palangoje.
Tuomet J. Basanavičiaus gatvė buvo neįprastai tuščia, tačiau net ir tokia ji turėjo savito žavesio. Pamenu, vaikščiodavau žiemą ištuštėjusia gatve, kurioje vis dar šviesdavo atrakcionų lemputės, o priėjus arčiau pasigirsdavo įrašytas balsas, kviečiantis išbandyti pramogas. Aplink – nė gyvos dvasios. Tame vaizde buvo kažkokios vienatvės, bet kartu ir nepaprasto grožio.
Man patinka tas kontrastas. Žiemą eini tylia gatve ir žinai, kad netrukus ateis vasara ir viskas čia pasikeis – sugrįš šurmulys, juokas, muzika ir žmonių minios. Atrodo, kad kurorte laikas teka visai kitaip.
Man Palanga žavi ne tik vasarą. Kiekvienas metų laikas čia turi savo nuotaiką, ritmą ir istoriją. Smagu matyti, kad vis daugiau žmonių atranda šį kurortą ir ne sezono metu.
– Kas pirmasis krito į akį – šokėjas Mindaugas, vyras su papūga ar kas nors visai netikėtas?
– Pirmiausia užkalbinau astrologą ir numerologą Valentiną. Jis juokaudamas save vadina „beveik psichologu, neurologu“. Tą karštą vasaros dieną jis sėdėjo ne savo įprastame slėnyje, o ant J. Basanavičiaus gatvės suoliuko. Mano dėmesį patraukė medinė lazda, kurios anksčiau nebuvau mačiusi. Nuo jos ir prasidėjo mūsų pokalbis.
Pasirodo, lazdą Valentinas pasigamino pats, išraižė joje įvairius ornamentus ir archetipinius simbolius. Papasakojo, kad namuose turi dar penkias tokias lazdas – po kojos operacijos jam tapo sunkiau vaikščioti.
Netrukus mūsų pokalbis pakrypo visai kita linkme. Valentinas pažvelgė į mano delną ir ėmė pasakoti, ką jame įžvelgia apie mano likimą.
Tačiau įdomiausia tai, kad būtent šis, pats pirmasis mano interviu, į filmą taip ir nepateko. Kartais taip nutinka montuojant – ne visos įdomios istorijos atranda savo vietą galutiniame pasakojime.
– Ar filmuodama atradote tokią Palangą, kurios net patys palangiškiai nepažįsta?
– Manau, kad taip. Tačiau galbūt atradau ne tiek kitokią Palangą, kiek kitokį būdą pažvelgti į jos žmones. Būtent tai ir yra pagrindinė mano dokumentinio filmo „(NE)MATYTI ŽMONĖS“ mintis. Ką iš tiesų reiškia pamatyti žmogų?
Mes kasdien prasilenkiame su daugybe žmonių. Kai kuriuos matome metų metus, tačiau ar iš tiesų juos pažįstame? Kaip dažnai sustojame ir paklausiame: „Kaip tau sekasi?“ Šiandien, technologijų apsuptyje, tikram žmogiškam bendravimui neretai lieka vis mažiau vietos.
Galbūt nustebinsiu, bet filme nėra išsamių personažų biografijų. Tai sąmoningas pasirinkimas. Vieni atsiskleidžia per įsimintiniausią gyvenimo istoriją, kiti – per kasdienį darbą, svajones ar tiesiog buvimą. Man svarbu ne papasakoti apie žmogų viską, o leisti žiūrovui jį pajausti.
Norėčiau, kad po filmo liktų ne tik prisiminimas apie Palangos gatvės personažus, bet ir klausimas: kiek žmonių savo kasdienybėje mes matome, bet iš tiesų taip ir nepastebime?
– Kuris filmo herojus Jus labiausiai nustebino, o gal net pravirkdė?
– Man kiekvienas herojus be galo svarbus, todėl negalėčiau nė vieno išskirti ar palyginti. Visi jie skirtingi, tačiau kiekvienam buvau paruošusi du vienodus klausimus: „Kas jūsų gyvenime buvo gražiausia?“ ir „Jeigu laimėtumėte milijoną, kaip pasikeistų jūsų gyvenimas?“
Labiausiai mane nustebino tai, kad dauguma atsakė esantys laimingi ir milijono jiems visai nereikia. Jiems pakanka to, ką turi. Tuomet supratau, kad daugeliui jų veikla J. Basanavičiaus gatvėje yra ne vien pragyvenimo šaltinis, o gyvenimo būdas, suteikiantis galimybę save realizuoti, bendrauti su žmonėmis ir mėgautis gyvenimu.
Galbūt tai ir buvo vienas gražiausių mano atradimų – supratimas, kad laimė ne visada matuojama tuo, kiek turime, o tuo, kaip jaučiamės gyvendami savo gyvenimą.
– Ar J. Basanavičiaus gatvės personažai lengvai atvėrė širdis, ar teko juos ilgai „jaukintis“?
– Man atrodo, žmonių nereikia „jaukintis“, svarbiau atrasti kelią į nuoširdų bendravimą. Didžiausias iššūkis buvo prisitaikyti prie jų darbo ritmo. Kartais tekdavo tiesiogine prasme brautis pro klientų būrį, ieškant tinkamos akimirkos pokalbiui. Viskas priklausydavo ir nuo oro – lietingomis dienomis ne tik mano herojams, bet ir man būdavo išeiginė. Vieniems karšta diena reikšdavo daugiau klientų, kitiems – ramybę, nes poilsiautojai traukdavo į paplūdimį.
Pamažu išmokau gyventi savo herojų ritmu. Žinojau, kada ir pas ką geriausia užsukti. Manau, juos labiausiai stebino tai, kad nuolat sugrįždavau. Per daugelį metų jie buvo įpratę prie trumpų žiniasklaidos interviu ar fotografavimų, po kurių žurnalistai dažniausiai nebegrįždavo.
– Kokių linksmų, keistų ar net absurdiškų nuotykių patyrėte filmuodama?
– Vienas įsimintiniausių nutikimų įvyko filmuojant fotografą Feliksą, kuris prie Palangos tilto fotografuoja poilsiautojus šalia dekoratyvinio laivelio. Mums besikalbant priėjo moteris su vasarine suknele ir skrybėle. Ji papasakojo, kad neseniai vartydama šeimos albumą rado savo vaikystės nuotrauką prie to paties laivelio, ant kurio buvo užrašyti 1986-ieji. Ir štai po keturiasdešimties metų ji sugrįžo čia jau su savo paaugle dukra. Tą akimirką supratome, kiek metų Feliksas čia dirba. Jis net susiėmė už galvos, tarsi visas gyvenimas būtų prabėgęs prieš akis. Motina su dukra nusifotografavo ir nuėjo, o Feliksas liko giliai susimąstęs. Tai buvo labai jautri, netikėta akimirka.
Kitas nuotykis – filmavimas per stiprią vasaros audrą, kai visoje Lietuvoje virto medžiai. Užuot likusi namuose, griebiau kamerą ir išskubėjau į J. Basanavičiaus gatvę. Dangus su žeme maišėsi, tačiau keli suvenyrų kioskai vis dar dirbo, o žmonės, kovodami su vėju ir skėčiais, mėgino pasiekti jūrą. Vaizdai buvo nepaprasti! Tik grįždama namo, pamačiusi išvirtusius medžius ir nulaužytas šakas, suvokiau, kaip stipriai rizikavau. Kūrybinis entuziazmas kartais taip užvaldo, kad apie pavojų susimąstai tik vėliau.
– Kas Jums yra tikroji Palanga – jūra, tiltas, Basanavičiaus gatvė ar jos žmonės?
– Jūra, tiltas ir J. Basanavičiaus gatvė – tai Palangos veidas, tačiau jos žmonės – tikroji miesto siela. Juk ne vietos kuria istorijas, o žmonės, kurie jose gyvena. Be jų net ir gražiausia gatvė būtų tik gatvė. Man tikroji Palanga slypi ne tik tame, ką matome, bet ir tuose, kurių dažnai nepastebime. Galbūt todėl ir gimė mano filmas „(NE)MATYTI ŽMONĖS“.
– Kodėl filmo premjera vyks Kaune, o ne Palangoje? Ar palangiškiams numatėte ypatingą seansą?
– Esu kaunietė, o „Romuvos“ kino teatras – viena artimiausių mano širdžiai kultūrinių erdvių. Todėl lapkričio 14 d. čia ir įvyks filmo „(NE)MATYTI ŽMONĖS“ premjera.
Norisi, kad tai būtų daugiau nei filmo peržiūra. Žiūrovus pasitiks interaktyvi fotosienelė su menine instaliacija, kurią kuria scenografė, tarpdisciplininio meno kūrėja ir dizainerė Barbora Skaburskė. Po seanso vyks kino terapijos užsiėmimas, kurį ves viena iš šios metodikos kūrėjų Lietuvoje, psichologė Giedrė Starkevičiūtė, beje, mano sesuo.
Filme taip pat skamba instrumentinio dueto „Perfect Nemesis“ – akordeonistės Girmantės Bubelytės ir gitaristo Manto Ralo – autentiška muzika iš debiutinio albumo „From Trance to Dance“.
O Palanga tikrai neliks pamiršta! Vasarą planuojama filmo premjera Palangos „Oldman“ parke, įgyvendinant projektą „Pasaulio kinas ir muzika Palangoje“.
– Kiek kainavo filmo pastatymas?
– Kino produkcija – išties prabangus procesas. Kai kurias išlaidas galima suskaičiuoti pinigais, tačiau kiek laiko, emocijų ir savęs atiduodi dokumentiniam kinui – neįkainojama. Šį filmą kūriau su didžiuliu entuziazmu, finansuodama jį savo ir šeimos lėšomis.
Tai kartu ir mano baigiamasis magistrantūros meno projektas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Po premjeros atliksiu meninį tyrimą „Miesto scena ir jos aktoriai: urbanistinio performanso veikėjų reprezentacija dokumentiniame kine“.
Man šio filmo vertė slypi ne biudžeto skaičiuose, o žmonėse, jų istorijose ir galimybėje jas įamžinti.
– O, beje, kaip pelnotės duonai? Ar tik kurdama filmus?
– Ne, dokumentinis kinas – tik viena iš mano kūrybinės veiklos sričių. Bendradarbiauju su įvairiomis prodiuserinėmis kompanijomis, kurios organizuoja renginių tiesiogines transliacijas ir vaizdo įrašus. Dirbu vaizdo pulto režisiere kilnojamojoje televizijos stotyje (KTS) arba televizijos studijoje.
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentuodami portale www.palangostiltas.lt, gerbkite kitus diskusijos dalyvius. Draudžiama skelbti grasinimus, neapykantą kurstančius ar šmeižikiškus teiginius, viešinti kitų asmenų duomenis ir platinti reklamą. Redakcija turi teisę pašalinti netinkamus komentarus ir apriboti taisykles pažeidžiančių vartotojų galimybę komentuoti. Už komentaro turinį atsako jį paskelbęs asmuo.
Komentarų kol kas nėra.