Gamtos bičiulė – Gailutė

Po pirmojo atodrėkio – vėl gili, šalta žiema. Gausiai iškritęs sniegas nutinkavo miegančių medžių kamienus. Silpnam vėjeliui nupurčius dalį sniego, liko lyg primėtytų baltų gniūžčių medžių šakelėse ir gyvatvorių viršūnėse. Nakties speigas stingdo visa, kas gyva.
Virš miesto skridęs žiemojančių varnėnų pulkelis nutūpia į obelis Vaineikio g. Apsidairę paukščiai nusileidžia kieme ant žemės. Čia jie randa įrengtą sparnuočiams palapinę, kur vėjas neužpučia ir maisto gausu. Išbadėję godžiai lesa kruopas, suvilgytas aliejumi, snapu kapoja obuolius. Šį lesalą mėgsta ir juodieji bei smilginiai strazdai. Zylėms paskirta erdvi pavėsinė – paukščių „restoranas“. Kad rastų kelią į jį, pro orlaidę prakištas pagalys, ant kurio kabo lašinių gabaliukai. Viduje ant stalų – vaišės sparnuočiams. Pavėsinėje kai kurie paukščiai apsinakvoja. Apie tai sužinome iš paliktų baltų „vizitinių kortelių“. Kelis kartus per dieną savo globotinius lesina namo šeimininkė Gailutė Talalienė. Paukščiai ją pažįsta ir laukia, kol bus papildyta ištuštėjusi lesyklėlė. O tų „valgyklėlių“ kieme suskaičiavau net septynias. Gailutė prasitarė, kad sparnuotoji šeimyna kasmet gausėja. Palesę varnėnai naktį praleidžia inkiluose. Temstant į namelius sulenda po 5-6 paukščius. Susiglaudus būna šilčiau. Kaip vienas paskui kitą paukščiai skrenda į inkilą, nufilmavo Gailutės brolis Artūras Dubauskas – gamtos reiškinių fiksuotojas ir mėgėjiškų filmukų kūrėjas. Jų kadruose – naktį į kiemą atėjusi kiaunių šeimyna, tipenantis ežiukas, lesyklėlių lankytojai karklažvirbliai ir didžiosios zylės, Birutės parko stirnaitės. Paukščiais Gailutė rūpinasi ne tik žiemą. Pavasarį į lesyklas atskrenda varnėnai su jaunikliais. Seniai paukščiai vaikus maitina varške. Šalia lesyklų įrengtos girdyklos ir maudyklos ne tik jiems, bet ir strazdams, zylėms, žvirbliams.
Kyla klausimas, iš kur ta meilė gamtai? Mieste retai kur medyje pamatysim pakabintą lašinių bryzelį ar įrengtą lesyklėlę. Gailutė sako, kad išėjus į lauką jauti, kaip veidą gnybia šaltis. Apsirengi šiltai, o basakojį paukštelį dengia tik menki pūkeliai ir plunksnelės. Sparnuotis toks mažas ir alkanas. Gailestis užlieja širdį ir negali gurkšnelio kavos išgerti viena, nepasidalijusi trupinėliu su sparnuotu draugu. Todėl eini, perki lesalą ir daliniesi su tuo, kuris šąla už lango. G. Talalienė prisimena savo vaikystę prie gražiosios, Maironio apdainuotos Dubysos. Mokėsi Čekiškės vidurinėje mokykloje, vėliau gyveno Kaune. Iš tėvo, medžio drožėjo, paveldėjo meilę menui. Būdama maža mergaite, anksti pradėjo tapyti gamtoje, prie plunksnakočio prisirišusi kėkšto plunksną. Parodoje Vilkijoje tapo prizininke. Nors, susiklosčius aplinkybėms, teko krimsti buhalterijos mokslus, dirbti finansininke, bet meilė grožiui, menui išliko visam gyvenimui. Svarbu, pasak pašnekovės, sukurti apie save gražią aplinką, kad medžiai žaliuotų, gėlės žydėtų, paukščiai čiulbėtų. Gailutės sodinti kadagiai jau daugiau kaip du kartus praaugo šeimininkę. Ūgiu juos vejasi šermukšnis. Uždarame kiemelyje – žalia veja, o aplink nubaltintus obelų kamienus pavasarį „ratelį šoka“ raudonžiedės tulpės. Darželyje žydi įvairiaspalvės kosmėjos, narcizai, geltonuoja medetkos, serenčiai. Pirmosios mėlynom akelėm į saulę atsigręžia žibutės. Patvoryje vaisius nokina aktinidijos, juodieji serbentai. Visada linksma, jaunatviška Gailutė jau planuoja, kokias naujas gėles pavasarį sodins. Juk paukščiai ir gėlės labiausiai žavi žmogų.