Gebėjimas suteikti pirmąją pagalbą – būdas pagelbėti kitiems

Nuo ligų, kaip ir kitų bėdų nesame nei vienas apsaugotas, visi esame pažeidžiami ir kartais gyvenimas nežėri gražiausiomis spalvomis. Tačiau mes turime didžiulę galią – ištiesti pagalbos ranką vienas kitam. Šiuo tikslu buvo sukurta ir Raudonojo kryžiaus draugija, prigijusi ir visoje Lietuvoje. Palangoje savo veiklą Raudonojo kryžiaus skyrius taip pat efektingai vykdė, ypatingai jo vedle buvus Liucijai Kniukštienei. „Visas mano gyvenimas buvo susietas su Raudonojo kryžiaus veikla, tarsi įaugusi manyje“, - atskleidė ponia Liucija, jau senokai šią veiklą patikėjusi kitoms rankoms.

Jaunuoliai rūpinasi nuskriaustaisiais

Lietuvos Raudonojo kryžiaus draugija įkurta 1919 metais sausio 12 dieną Roko Šliūpo ir kitų medikų pastangomis. Jos veikloje aktyviai reiškėsi daugelis žymių Lietuvos gydytojų, sveikatos apsaugos darbuotojų. L.Kniukštienė taip pat medikė – felčerė, tad noriai ėmė vystyti Palangoje jai nesvetimą Raudonojo kryžiaus veiklą. „Jau net nebegaliu pasakyti, kiek metų aš sukuosi Raudonajame kryžiuje, atrodo, kad visą gyvenimą“, - nuoširdžiai pradėjo pasakoti ponia Liucija.

Pasak jos, šioje veikloje ypatingai aktyviai sukasi jaunimas. Jaunuolių dėka pavyksta įgyvendinti daug svarbių akcijų, platinti naudingą informaciją, iš kurios ir jie patys semiasi daug žinių. Lietuvos Raudonojo kryžiaus jaunimas – sudedamoji draugijos dalis, jungianti jaunus žmones trokštančius padėti kitiems. Nariai rūpinasi našlaičiais, neįgaliais vaikais, vienišais seneliais. Jie propaguoja sveiką gyvenimą, mokosi jo, nagrinėja AIDS, narkomanijos, vaikų teisių klausimus.

„Rengdavom daug seminarų aktualiomis temomis, labai daug aktyvių jaunuolių įsitraukdavo, noriai padėdavo“, - apie entuziastingą jaunimą ėmė pasakoti L.Kniukštienė, pastebėjusi, jog nors ir sunku sudominti jaunuolius, visgi tai padaryti pavyksta, šiuo metu tokių entuziastų sumažėję, bet gal dėl to, jog ne itin stengiamasi sudominti.

Lėšų ieško patys

„Finansavimo Raudonasis kryžius nesulaukia, patys stengdavomės gauti lėšų savo reikmėms, reikia ir kurui, visgi važiuodavom lankyti ir senelių, ir į Šventąją tekdavo nuvažiuoti. Pamenu, kaip prašydavau žmonių, jog paaukotų savo du procentus pajamų mokesčio Raudonajam kryžiui, man puikiai sekėsi, Respublikoj buvom geriausiai surinkę paramos“, - prisiminė L.Kniukštienė, pabrėžusi, jog tam, kad veikla tęstųsi ir sėkmingai gyvuotų būtina pagalba ir šiuo metu, tad Raudonasis kryžius visuomet tikisi jos sulaukti iš geranoriškų gyventojų ir miesto savivaldybės.

Kreipiasi įvairiais klausimais

„Raudonojo kryžiaus jaunieji nariai nebegalėdavo gyventi be šios draugijos, buvo tokių gerų vaikų. Net į kitą miestą išvažiavę, jie realizuodavo save būtent Raudonajame kryžiuje, nesvarbu, kur bebūtų. Kiek įvairiausių akcijų vykdydavom, lankstinukus nešiodavo, patys medžiagas rinkdavo, spektaklius vaidindavom“, - pasakojo pašnekovė, atskleisdama, jog Raudonojo kryžiaus geriausia dovana yra gerumo mokymas. Čia jie išmoksta padėti kitiems, o tai itin svarbu gyvenant šalia vienas kito.

Kaip papasakojo palangiškė, žmonių besikreipiančių į Raudonąjį kryžių niekuomet nestinga. „Pas mus kreipdavosi įvairių bėdų ištikti žmonės, taip pat ateidavo ir vairuotojai, norintys prisiminti, kaip suteikti pirmąją pagalbą, o tai iš tikro juk turi žinoti kiekvienas, tiek vaikas, tiek suaugęs. Pavyzdžiui, draugijos nariai eidavo pas mažuosius mokinukus, pasakodavo elementariausius dalykus, kaip elgtis atsitikus nelaimei ir jie jau žinodavo. Juk ne kiekvienas ir suaugęs žino, kaip elgtis užsiliepsnojus patalpai, o gi, kristi ant kelių ir šliaužti link išėjimo, tai mažieji jau žinodavo“, - pasidalino savo patirtimi ponia Liucija. Pasak aktyvios miestelėnės, pirmosios pagalbos taisyklės taip pat keičiasi, tad jas reiktų ir atnaujinti.

Globoja vienišus

Raudonojo kryžiaus draugijos nariai nelikdavo abejingi ir vienišiems žmonėms. Tokių, kaip papasakojo L.Kniukštienė, apstu tarp senesnių žmonių. „Važiuodavom į senelių namus, lankydavau žmones ir jų namuose. Jiems tiesiog trūksta bendravimo, jaučiasi vieniši, jei neturi su kuo pasidalinti savo mintimis. Pamenu, kaip viena moteris man vis paskambindavo ir prašydavo, kad jau ateičiau, nes pasiilgusi. Kartais ir namie esantys namiškiai neužgožia vienatvės jausmo, jei vienas su kitu nebendrauja, o ir tokių atvejų esu mačiusi“, - gyvenimo detalėmis dalinosi miestelėnė.

Raudonojo kryžiaus veikla neabejotinai yra reikalinga, tačiau jokiu būdu jos negalima apleisti. Tą suprato ir ilgametė Palangos skyriaus vadovė. Reikalingas geras, entuziastingas vedlys, galintis vesti savo suburtą komandą. O susibūrę gali daug gero nuveikti žmonių labui, tereikia ryžto. „Vaikai auga, aktyviai įsitraukia į veiklą, tačiau vėliau ar anksčiau jie išvažiuoja, tad tenka burti naują komandą“, - reziumavo L.Kniukštienė, pabrėžusi, jog užduotis nors ir nėra lengva, tačiau teikianti didžiulio malonumo.