Gintautas Mieleika: „Išgyvenimai suguldyti eilėmis“

„Dienos šviesą“ išvydo jau antroji palangiškio, ilgamečio prodiuserio Gintauto Mieleikos poezijos knyga „Tarp šou ir realybės“, kurioje eilėmis atspindėti jausmingiausi poeto išgyvenimai. Kūrybos polėkiais, jos atsiradimu G.Mieleika sutiko pasidalinti su „Palangos tiltu“.

Iš kur atsirado toks pavadinimas – „Tarp šou ir realybės“?

Dirbu prodiuseriu, todėl mano gyvenime daug šou elementų. Matau, koks ten netikras pasaulis, kaip viskas sugalvota, nes paprasčiausiai tingima dirbti – ieškoti įdomių žmonių, kurių apstu aplinkui, užtenka paimti bet kurį ir padaryti iš jo „dirbtinę žvaigždę“. Tuomet pamatai, kaip viskas skiriasi nuo realybės.

Koks gyvenimas realybėje, ištrūkus iš šou pasaulio?

Man ne tas pats, kas vyksta aplinkui, todėl į viską reaguoju. Kasdienybėje surandama daug svarbių, įdomių detalių. Gyvenimas apskritai yra mokykla, kurios pamokas tenka labai gerai įsisavinti.

Ar kuriat tik poeziją, ar neatsisakote ir prozos?

Kuriu ne tik poeziją, neapsiriboju vien ja. Šiuo metu kuriamas miuziklas pagal mano tekstą.

Apie ką rašot, kas slypi už jūsų eilių?

Tai tiesiog visi mano išgyvenimai, suguldyti eilėmis. Atskleisti visi jautriausi jausmai, didžiausios emocijos, netikėtai užklupusios, išsilaikiusios.

Kuomet dažniausiai aplanko mūza?

Geriausiai rašosi naktį, tuomet viskas nurimsta, tyla visur, tačiau po to tenka kompensuoti miego stygių dienos metu. Jau daug esu sukūręs, galėčiau tuoj pat išleisti ir trečią knygą.

Kuriu eilėraščius ir vaikams, juose ypatingai atsispindi tyrumas ir noras pažvelgti į pasaulį kitomis akimis.

Iš kur pas jus toji „kūrybiška gyslelė“?

Aš net nelabai žinau. Tiesiog prisimenu, kad viskas prasidėjo dar mokyklos suole. Visuomet buvau didžiulis nenuorama, todėl mokytoja mane už bausmę pasodindavo viename suole su mergaitėmis, tačiau su jomis aš labai greitai susidraugaudavau ir niekas nuo to nepasikeisdavo. Kartą vienai mergaitei parašiau eilėraštį sąsiuvinyje, jį paėmusi mokytoja perskaitė ir dar nusistebėjo, kad meilei dar esu per jaunas. Taip ir prasidėjo mano kūrybinis kelias – nuo vaikiškos meilės, eilėraščio dedikuoto patikusiai mergaitei.

Kokių atsiliepimų sulaukiat iš aplinkinių, draugų, artimųjų?

Labiausiai pamalonino literatūros kritikės Nijolės Kezienės atsiliepimas. Ji labai pajautė mano kūrybą (N.Kezienė: „Eilėraščiuose vaizduojamos kasdieniškos situacijos, kuriose išryškėja slepiamos nuotaikos, jausmai, iš pirmo žvilgsnio tarsi nereikšmingos detalės. Vaizdas, dialogas, vidinis monologas, autorinė charakteristika, taikli metafora teigia gėrį ir grožį“).

Šiuo metu kuriančių ir „kepančių“ knygas autorių labai daug, kaip jūs vertinat tokią situaciją?

Manau, kad kurti bet kas ir bet kaip negalima, visgi turi būti viskas giliau.

Koks jūsų, kaip prodiuserio, darbas?

Šou versle sukuosi jau aštuonerius metus. Šiame krašte esu vienintelis prodiuseris, tačiau jau įgavom pasitikėjimą, gebam padaryti viską. Nors esu palangiškis, Vilniuje praleidžiu daugiau laiko, darbas priverčia. Šiuo metu sumanėm kurti dokumentinį filmą apie Kazachstaną, Baikonuro kosmodromą, esantį Kazachstano teritorijoje (tai pirmas ir didžiausias kosmodromas  pasaulyje). Tai būtų pirmasis tokio pobūdžio darbas, dar niekas šito daryti nebandė. Veiklos užtenka.