Ir 2015-ųjų vasara Palangoje pakartojo: „Skruzdėliuk, galiūne mažas...“

Žurnalistika yra smalsi ir smalsiųjų tenkintoja, kaip povandeninė enciklopedija, o žurnalisto galva („smegeninė“) – tarsi nukritusio lėktuvo (bet nebūtinai!) „juodoji dėžė“, kurioje, sprendžiant iš pilotų, stiuardesių ir keleivių dialogų, garsų, mechanizmų rodmenų gali spręsti ir apie skrydžio tėkmę ir, – jeigu taip trapios Lemties, skirta! – netikėtos avarijos priežastis.
Štai todėl ir kiekvienam susitikimui su visais šio Pasaulio bendrakeleiviais, su dvikojais ir keturkojais, net „žuviškai tyliais“ žurnalistas save užprogramuoja dar gerokai prieš užduoties vykdymą, prieš susitikimą, interviu stengiasi savo „Juodojoje dėžėje“ – atmintyje užfiksuoti menkiausią smulkmeną, balso tembrą, žvilgsnio ir pasakojimų tikrumą, nes, – žinau jau nuo 1961 metų „gagariniškojo“ pavasario, Šakių rajone, Gelgaudiškyje, – nevalia apgaudinėti nei pašnekovų, nei skaitytojų, ir faktus atskleisti minimaliai tiksliai. Nes „balto lapo tiesa“ yra mūs dvasinio gyvenimo kraujas, istorijos atspindžiai. Ne „makulatūrinė veikla“, ne atrakcija. Keičiasi santvarkos, valdininkų snukeliai, o žurnalistas gyvenime įsikirtęs kaip medinis molas jūroje, kol pats sutręšta. Jei nori, žurnaliste, kad pasaulis būtų patikimas, jo gyventojai pasitikėtų vienas kitu, stenkis kuo labiau būti objektyviu. Pasaulis yra patikimas. Gamta tikrai nemeluoja. Gamta ir žmogų priverčia nusilenkti, elgtis jautriai, „sielaunai“. Štai todėl gili tiesa užkoduota linksmesnių žurnalistikos vyrų sentencijoje: „Žemė, moteris, mašina ir mintys dieną – naktį privalo būti judinamos“. Kad išvengtum korozijos. Pelėsių. Sklerozės. Senatvės. Dvasinės mirties. Gyvenimas yra mirties repeticijos – „ARBA – ARBA“. O be minties – nėr Išminties. Atminties.
Todėl kiekvienas Palangos rytmetis iškelia naują užduotį – „Eik, vaike, eik, pasaulis mielas ir puikus, eik, vaike, eik ir kelias vaikiškai šnekus...“
Beje, žygių dainų žodžius susikuriu savus, svarbu – ritmiška melodija. „Džiazuojant“ žygiuose nejauti nei kuprinės svorio, nei padus, kulnis draskančių akmenėlių aštrumo. „Negalvok, kad skauda ir neskaudės“, – kartoju sau. Palangos krašto takai tarp „Rusijos ir Prūsijos“ yra „skaidrūs, smagūs eiti, čia jaukūs ir smėlynai, ir samanynai“. Oras gaivus. Čia derėtų įterpti rugpjūčio pirmoje pusėje senokai prie jūros buvusį ir vėl su jam visad sava žmona Birute Palangą pagerbusio, Kūrybos varpą vis aidžiau, brandžiau įsiūbuojančio ignaliniečio-kauniečio poeto kelių premijų laureato Vlado Vaitkevičiaus ketureilį. Jį čia spausdiname neeiline proga: poetas V. V. lygiai 20 metų gyvena blaivybėje.
„Vaikai lazdynuos ieško riešutų,
O aš – lyg iš dangaus iškritęs –
Ilgėdamasis debesų aukštų,
Nepastebiu, kad baigias rytas...“
Ir aš, Vladai, „ilgėdamasis debesų aukštų“, jūra nustraksėčiau iki Gotlando salos. Pradžiai. Gera „straksėti“, kol „straksisi“. Kol negalavimai – minimalūs. Tada ir nuotaiką gali dauginti „iš dviejų“. Tada visai rimtai pasikartoju „Ego – maldelę“:
Dieve, duok man dar
bent dešimt metų,
O po to paprašysiu...
Dvidešimt.
Žmogus visada pilnas „Fiks – idėjų“, kurios, kaip mielės duoną prisodrina, paspalvina fantaziją ir todėl takai bei prieštakiai, net nakties tamsumos ir plėšikai šunkeliuose neišgąsdina. Stebuklinės pasakos atskleidžia, kaip mes žmogiškai norime būti milžinais, karžygiais, visažiniais.
O svarbiausia – nepraraskime geismo mylėti, kurti ir būti mylimiems. Štai 2015-08-18 penkiametės anūkės Beatričės, „Pasakos“ ugdytinės, ištarti žodžiai: „SUPRANTU TAVE IŠ MEILĖS“.
Tatai ir yra vaikutės lūpomis išsakytas visuotinio Žmogiškumo kodas. Nes be meilės nieko nesukursi, nieko neišmoksi, nesuprasi, nesusikalbėsi, be meilės net Sau, Savo gyvenimui tu neatrasi motyvacijos, norų ir galių eiti, veržtis pažinimo, savo vietos, savivokos, savęs turtinimo keliu į priekį. Pasikartokime Saulėtekio taku Palangoje vaikštančios mielosios Beatričės spontaniškai seneliui pažertus žodžius, kuriuose telpa visa esminė, pati vertingiausia Gyvenimo pasaka: „SUPRANTU TAVE IŠ MEILĖS“. Vaikas niekada nepasakys: „Suprantu tave iš pinigų“. Aš, senelis, pradedu papildyti: „Suprantu tave iš meilės“... Suprantu Mamą, draugę, vaikus, anūkus, kiekvieną Palangos takelį, kuris vedasi mus Kūrybai, o ji gimsta iš meilės viskam kas gyva. Dažniau kasdienybėje derėtų pasikartoti ir kitą Maldos eilutę:
„...Bet gelbėk mus nuo PIKTO. Amen“.
Godūs piktumai, pavydas atitolina bendruomenės narius vieną nuo kito ir veda į susvetimėjimą. Bepozicinis egoizmas – tai „sraigės būvis“. Dar liūdniau – „kurmio būvis“. Pripažinkime, jog susitinkame gyvenime VISKĄ neigiančių „Ginčų“, tokį prisimenu iš anų laikų kelmiškį Milašauską: „Sakai, Saulė jau kyla virš beržyno? Nėr tos Saulės – ir nebus. Ką, Butkui gimė sūnus? Kas anam „dūs tą sūnų? Tik duktė“.
Gali gyvenime atrasti, pažinti kalnus ir jūras, miestus ir miškus, ir miškų gyventojus, bet sunkiausia suprasti ir prognozuoti, net priešais kalbančio pašnekovo psichiką. Pati painiausia planeta – Centrinė nervų sistema. Nemažai laiko praeina, kol žmogus suvaldo pats save. Kol atranda savą tvirtą nuomonę, įsitikinimus, stilių, pažiūras, trumpai tariant, „dvasinį stuburą“.
Man ir šiandien menasi 2006 metais pasakyti vienos palangiškės – „partinės ir valstybinės veikėjos“, o konkrečiai, savanaudės, „ledabriaunės“ karjeristės žodžiai: „Aš galvosiu taip, kaip jūs parašysit“. Rėžė, kaip tas „Raitelis be galvos“. Nei verkt, nei gailėt, nei pasiųst velniop. Žurnalistiniai takai, keliukai suveda su tūkstančiais, masėm žmonių. O po kelių dešimtmečių tampi savotišku psichologu, diplomatu ir atskiri „tikrą“ nuo artisto. Savanaudžiai griebiasi visokiausios „režisūros“, jiems nesvetima net klasta. Suglumina. Nustebina. Nuliūdina. Bet... „Tu manęs neįskaudinai. Aš pažinau tave. Taip praturtėjau“. Palangiškių garbei nuodugniau per tris dešimtmečius čia (nuo 1985 m. spalio) pažinus kurortamiesčio kasdienybę, reikėtų nuoširdžiai dėkoti už kantrybę ir pastangas su meile priimti tokią gausybę svečių – vasarotojų ne tik iš Lietuvos, bet ir viso pasaulio. Mano „Juodai – baltoje“ žurnalistinėje „dėžėje“ – šimtai spalvingų prisiminimų. Palanga – didžiausia Lietuvos valgykla. Viešbutis. Atrakcija. „Ponai tarp žmonių ir „pridėtinių vertės“. Vieni ilsisi, o kiti, t.y. Palangos „aptarnaujantis personalas“, verda, skalbia, plauna, šluoja, superka produktus... Ir šypsosi. Ir kviečia į Palangą 2016 metams.
Ačiū, „skruzdėliuk, galiūne mažas“.