Ir laibakojėumėdė sugeba stovėt išdidžiai kaip baravykienė

„Lokatoryno“ garažų kiemuose-celėse dažnai susibūriuoja vyrai. Jie visais laikais turi bendrų temų „Pasaulinio kompaso“ kryptimis. Pasaulėžiūra, nauji automobilių modeliai, valstybės valdymas, naujausi anekdotai(rusiški anekdotai ir keiksmažodžiai madoje ir dabar), „mergotyra“, futbolas ir krepšinis, vakarykščių išgertuvių ir uošvienių aptarimai, vaistai ir daktarų kompetencija arba „ne“...
Visi visur visaip visokie. Visi visur visaip vertingi. Parodyk, ką geriausiai moki, ir neišgirsi žodžio „tingi“. Rugpjūčio pabaigoje tokio vieno Palangos žvejų sambūrio metu vienas grūdintas Kuršis, pašėlusiai gardžiai „išvendzijantis“ savo susikonstruotoje metalinėje rūkykloje jūroje sugautas žuvis, pakiliai, net arogantiškai visiems „stebėtojų tarybos“ su alumi nariams mostelėjo: „Prašau nesiginčyt! Jokio dievo čia nėra. Velnio daugiau. Gamta. Žmogus toks pat gyvis, kurio protas yra pilve ir jam rūpi išlikti bet kokia kaina, nesiskaitant su niekuo. Yra stipriojo teisė. Stiprus valdo pinigus. Aš netikiu jokiu dievu“, – kartojo Kuršis. „O aš tikiu dievu, – netikėtai įsiterpęs prabilau ir aš, nuo 1988-ųjų žiemos garažo kaimynas. – Mano dievas yra sąžinė“.
Staiga šlamesys „chebros“ tarpe nutilo. Aš lūkuriavau – kas „išmekens“ kvailiau? Nes alumi atskiedžiami plepalai man seniai pažįstami, kaip visa, kas susiję su Tarybų valdžia.
„Įdomiai, kaimyne, čia pats mus užvedei: „Dievas yra sąžinė...“ Tai, po velnių, ir aš ją jaučiu. Kad nejausčiau, kad man nepriekaištautų mano „griekų“ aš ją„užpilu“. Taip išeina, kad aš „užpilu“ akis Dievui, pats tildau jo balsą? Aš ir neužuodžiau, kad Sąžinė yra ir mano dievas. Ne bažnyčioj, ne tarp šventikų. Ten, kaip ir politikoj – savi „Verslų centrai“, savi išskaičiavimai. „Rubljmolčit, rubljgovorit (rublis tyli, rublis kalba)“, – sakydavom sovietų Palangoj. Daug kam Rublis, Litas, Euras, Doleris ir yra Dievas. Ikona. Todėl, kaip kartodavo Prezidentas, savas „bičas“ Algis Brazauskas, „vsiozakonno“ (viskas galima).Aistra nėra nuodėmė. Nuodėmė, kai meluoji pats sau, savo sąžinei. Dievas yra Sąžinė ir ją pateriojus – amen. O mums dar reikia eiti. Eiti be Taško. Ir plaukti į jūrą. Rūkyti žuvis, kad nepataptum „žiurke“, maisto besižvalgančia konteineriuose“, – savo „garažinę prakalbą“ užbaigė dar neprasigastroliavęs, nes mąstantis ir dviratį minantis, tik santuokinius santykius jau besapnuojantis Kuršis.
Dievo jauta. Dievoklausa. Savibara. Savivertė. Ir – susivokimai, nušvitimai – panašiai kaip šviesų pliūpsnių kelyje, į kurį netikėtai įšoka zuikis. Ar stirna.
Sąžinė sugeba atšviesti ir slapčiausius sielos užkaborius, kurių žmogus nedrįsta rodyti jokiam nuodėmių klausytojui – kunigui ar klebonui, kurie, žiūrėk, kitus pabardami, patys paslapčiukais alimentus mergaitei iš „tolimo sodžiaus“ moka.
Žmonių kėslai. Žmogaus klasta. Savanaudystė. Kleptomanija. ... nes kiekvieno pirštai lenkti į save.
Bet tu, žmoguti. Nedaryk blogo kitam, neapvaginėk, nemeluok, neskriausk maistu ir išsaugosi žmogiškąją savivertę, švarią sąžinę, kuri ir yra Dievo balsas tavyje, kuris ramina ir suneramina, jei primena, ką esi padaręs „ne taip“, kur neveiksnios etika nei logika.
Aš asmeniškai nesaugiai jaučiuosi tarp tų, kuriuos vadinu „blaiviais girtuokliais“. Botagu kitus geidžiančius valdyti moralistus spekuliantus. Artistus, kurie vienas nuo kito skiriasi tik amžium. Čia prisiminiau atvejį, kaip 2006-ųjų gruodį Palangos bažnyčioje prieš šventas Kalėdas, Kūčias gavęs šešetą plotkelių, švytinčiom, „radiacinėm“ akim nuvežiau per vieną dieną į Kauną, tą voką išdidžiai įteikiau naujajam, kilniadvasiškam pagal visus pažadus ir iškalbas – menui neabejingam, „dievočiausiam tarp dievočiausių“ Darbdaviui, šis žvilgsniu „permetė“ voko turinį ir ... švystelėjo link knygų ant stipriai apdulkėjusios sekcijos.
Ne tokio lauknešėlio tikėjosi. Surūgo akyse. Susierzinimo nesugebėjo paslėpti, matyt, budo dieviškoji Sąžinė.
Tačiau velniškumas į šio „glazūruoto“ sūrelio, o tikrumoj – godaus Ašigalio gatvės fariziejaus pasaulį buvo stipriau įaugęs, tad mudu po metų ir 8 mėnesių be skausmo atsisveikinome. Meluojantis sau žmogus nėra laimingas. Ir laibakojėUmėdė sugeba stovėt kaip Baravykienė, bet juk tai nėra Tiesa.