Irena Valužė: „Etažerė tyliai kampe lindėdama visa tai matė. Už tai ji buvo nubausta“ (esė)

Laikas atėjo. Jis ištraukė Etažerę iš šiukšlyno, išvadavo ją nuo begalės varžtų, varžtelių, palaidų vinių ir begalės butelių su visokiais degiais ir lipniais skysčiais.

Laikas švelniai, kaip tik jis moka, iškėlė Etažerę iš garažo. Sename pastate ši vieta jau seniai buvo virtusi šiukšlynu nuo ten sumestų pusiau gerų ar visai nebenaudojamų daiktų. Ištraukęs iš tos kupetos Etažerę į dienos šviesą, jis nuprausė jos šonus, veidą, rankas ir numazgojo pavargusias jos kojas. Laikas išvaikė ir visus vorus. Šie Etažerės kertėse buvo susukę gana patogius miegamuosius sau ir savo vaikams.

„Gana“, – nutarė Laikas. Pasidžiaugęs atjaunėjusia savo drauge, jis prisėdo šalia.

Juodu tapo vieniu. Laikas, paglostęs savo draugę, gailiai pravirko. Taip verkia žmonės, kuriuos kažkas ėmė ir nelauktai paliko. Jie pamiršo patį Laiką.

Jie pamiršo pirmąjį bučinį mažoje tėvų palėpėje tada, kai pro mažą trikampį langelį švietė tik jaunas mėnulis... Jie pamiršo savo vaikus tada, kai juos reikėjo tik apkabinti... Jie pamiršo Meilę, kurioje jie augo. Jie pamiršo saulę, žvaigždes, mėnulį, žemės kvapus, spalvas ir rugius lauko arimuose. Jie užmiršo paprasčiausiai mylėti taip, kaip juos mokė Motina – Žemė.

Žmonės kaupė daiktus. Senus keitė naujais, naujus – senais, ir vėl viskas iš naujo...

Etažerė tyliai kampe lindėdama visa tai matė. Už tai ji buvo nubausta – išmesta kartu su visais tokiais pat nelaimėliais į šiukšlyną. Skirtas laikas pasirodymui – baigtas. Karaliauja tamsa.

Springdama dulkėse, Etažerė vis dėlto retkarčiais išdrįsdavo pajudinti savo apsunkusius pečius ir, įsmeigusi akis į tamsą, sau ir kitiems garsiai ištarti: „Praeis, taip kaip viskas praeina pro šalį.“

...

Šiandien Etažerė gimė iš naujo. Graži, lyg nuotaka, gal šiek tiek pavėlavusi, bet spindinti saulėje šviesa, kurios ji taip seniai ilgėjosi. Ji parėjo namo.