Irena Valužė: kodėl aš pasirinkau Kretingos ligoninę?

Esu palangiškė. Mano gyvenime visada svarbios buvo trys netoli namų esančios ligoninės. Jose pagimdžiau tris vaikus. Kiekviena paliko prisiminimų, kurių niekas negali ištrinti iš moters atminties. Vaiko gimimas – tai moters gimimas iš naujo.

Nuo to laiko prabėgo visa amžinybė, todėl šiandien noriu kalbėti ne apie tai. Sulaukęs brandaus amžiaus, nori ar nenori, kartais esi priverstas rinktis, kuriai medicinos įstaigai patikėti savo sveikatą. Apie privačias klinikas nekalbėsiu. Jų paslaugomis naudojasi palyginti nedidelė žmonių dalis.

Kai man pačiai teko rinktis, į kieno rankas patikėti savo sveikatą, iš karto sau pasakiau, jog Klaipėdos ligoninių nesirinksiu. Dvejų metų patirtis slaugant sunkiai sergantį sutuoktinį atgrasė mane ne tik nuo medicinos įstaigų, kuriose jis buvo gydomas, bet ir nuo paties miesto. Praėjo treji metai, kai sutuoktinis iškeliavo, o į miestą, kuriame lankydavausi beveik kiekvieną dieną, nevažiuoju.

Šiandien žinau, jog pasikeitė Klaipėdos miesto ligoninės vadovas, reorganizuotas ligoninių tinklas. Norėčiau tikėti, jog pasikeitė ir pacientus prižiūrinčio medicinos personalo požiūris – kalbu apie savo patirtį bendraujant su vyresnio amžiaus slaugytojomis. Prarasti žmogiškumą galime labai greitai. Tam yra daug pagundų. Ir visai nesvarbu, jog ant kiekvieno medicinos įstaigos kampo kabo užrašas: „Geriausia dovana medikui – jūsų nuoširdus ačiū.“

Ilgus metus gyvendama Didžiojoje Britanijoje naudojausi šios šalies sveikatos priežiūros paslaugomis. Teko ir ligoninėje pabuvoti, o pastaruosius kelerius gyvenimo ten metus – joje dirbti. Joje gydėsi ir mano sutuoktinis. Mano rašinio tikslas – nei menkinti, nei girti medikų darbą. Noriu atsakyti į klausimą, kodėl pasirinkau Kretingos ligoninę, kurioje man buvo atlikta planinė operacija.

Meluoju – praeitis, kaip tas sulytas šunelis, prašosi į vidų, nors ir kaip nenorėtum jo įsileisti. Prieš akis iškyla vaizdas, kurio niekada nepamiršiu. Mano atmintyje vėl ir vėl suskamba vyro telefono skambutis. Jis maldaute maldauja kuo greičiau pasiimti jį iš ligoninės. Matau jo skruostu riedančią ašarą, kai ryte atvykusi į ligoninę bandau išsiaiškinti, kas čia vyksta.

Tai, ką išgyvenai, lieka tarsi amžiams išdeginta kūne. Randų taip paprastai neištrinsi. Juos paliko žmonės, kurie, užsivilkę uniformą, pamiršo žmogiškumą. Hipokrato priesaika, siejama su IV amžiumi prieš Kristų, iki šiol primena etinius ir moralinius gydytojo darbo su pacientais principus.

Neįsivaizduoju, ar ligoninėje, kurioje dirbau, būtų galėjęs nutikti toks atvejis: ligonį kas vakarą pririša vien tam, kad jis negalėtų naktimis valgyti, nes, pasak slaugytojų, jos nespėja jo sutvarkyti. Žmogus grumiasi, negali susitaikyti su tokiu šiurkščiu elgesiu. Priešindamasis sulaužo net geležinę lovos atramą. Kas vakarą leidžiami vaistai padaro savo darbą, o žmogaus šauksmas, jog jis jų nenori, nuplaukia į dangų.

Tuomet, ką tik grįžusi iš užsienio, kur gyvenau beveik du dešimtmečius, negalėjau patikėti, kad šitaip galima elgtis su žmogumi. Apie tai rašiau vietinėje spaudoje. Remdamasi savo darbo patirtimi Didžiojoje Britanijoje, manau, kad toks elgesys ten būtų turėjęs labai rimtų pasekmių medikams – galbūt net kainavęs darbą ir galimybę toliau dirbti sveikatos priežiūros srityje.

Užsiregistravusi į gydytojos konsultaciją, atvažiavau į ligoninę. Ji man šiek tiek pažįstama: čia beveik prieš keturis dešimtmečius pagimdžiau savo trečią vaiką. Laukdama eilės pas medikę, vienu metu pagalvojau, kad gal vis dėlto geriau išeiti. Nežinau kodėl, bet man čia dvelktelėjo provincialumu. Šalia sėdėjusi anūkė mane sulaikė sakydama, jog, jei jau atvažiavome, palaukime gydytojos rekomendacijų.

Mane priėmusi gydytoja D. Opulskienė atsiprašė, kad teko palaukti, ir, beveik nežiūrėdama į mane, ėmė kompiuteryje registruoti mano nusiskundimus. Atvirai sakant, ši pražilusi ir skubanti atlikti savo darbą medikė sukėlė man šypseną. Nežinau kodėl, bet pajutau jai pagarbą.

Kiek vėliau, įsikalbėjusios, tapome artimesnės. Šioje ligoninėje medikei teko dirbti su mano vyro broliu, puikiu chirurgu Česlovu Česnavičiumi, kurį kretingiškiai iki šiol mini geru žodžiu. Gydytoja apgailestavo, jog jauni medikai nelabai noriai lanko mirusių kolegų kapus, bet juokdamasi pridūrė, kad juk ir ji kažkada buvo jauna…

Iš medikės kabineto išėjau jausdamasi tvirčiau nei prieš apsilankymą. Netrukus, jau būdama namuose, sulaukiau D. Opulskienės skambučio. Ji paprašė pakartoti vieną tyrimą ir papasakojo, jog dėl manęs kalbėjosi su akušeriu ginekologu Mariumi Diržausku. Nudžiugau išgirdusi tokią gerą naujieną, nes žinojau, kad šis puikus gydytojas Kretingos ligoninėje lankosi nedažnai.

Nepasakosiu apie savo operacijos eigą. Ji, kaip ir visos operacijos, pareikalavo daug fizinių ir emocinių jėgų. Šiandien esu dėkinga D. Opulskienei, kuri, pravėrusi palatos duris, palinkėjo man sėkmės, o mane operavusiam gydytojui – už darbą ir rankos paspaudimą, kai po operacijos išvykau namo. Šis rankų susilietimas yra tai, ko žmogui labai reikia. Jam reikia vilties ir tikėjimo, jog viskas bus gerai.

Noriu išreikšti ypatingą pagarbą visiems Chirurgijos skyriaus medikams. Ypač – maloniai mane prižiūrėjusiai slaugytojai poniai Ingridai. Šiame skyriuje ji dirba tik kelis mėnesius, o kitu metu – ligoninės priėmimo skyriuje. Ingridai patinka darbas skyriuje, nes ji nori tobulėti.

Kretingos ligoninė – palangiškių pamėgta gydymo įstaiga. Kiek teko girdėti, žmonės patenkinti viso personalo darbu. Čia jie jaučiasi tarsi atvažiavę į namus.

O man, tikrai palangiškei, tenka apgailestauti, kad kasmet augančiame kurorte puikus buvusios ligoninės pastatas išnaudojamas tik iš dalies. Juk sumažinus uostamiesčio gydymo įstaigoms tenkantį didžiulį krūvį laimėtų abi pusės. Tačiau į klausimą, ar tai įmanoma, gali atsakyti miesto vadovai.

Pamenu, kartą mama pasikvietė mane, norėdama perduoti dvi maldeles, kurias buvo paveldėjusi iš savo mamos ir močiutės. Abi senolės nugyveno ilgą gyvenimą, tad šiandien galvoju, jog šios maldelės yra tarsi palikimas, kurį dera perduoti iš kartos į kartą.

Rytmetinėje maldelėje yra trys išskirtiniai žodžiai: padėka, sveikata, tarnystė. Tai padėka, kad Aukščiausiasis leido žmogui sveikam pabusti ir per amžius Jam tarnauti. Ši maldelė man primena ir medicinos tėvo Hipokrato priesaiką – nenusižengti žmogiškumui ir sunkiu momentu ištiesti žmogui pagalbos ranką.