Išliūdėdami save, džiaugsmui jaučiame realaus gyvenimo prasmyną

Gyveni žmogus svajingai ir spalvingai, tad ir prasmingai – kai nenusigyveni dvasiškai. Kai siela jauti mus mylinčią gegužę spinduliuojantį gyvenimą. Lauki. Tikies. Liūdi. Pralaimi... Ir pralaimėdamas – laimi. Visada yra gerbtinas galutinis rezultatas. „Arba – arba“.
Dvasinis skausmas – kai Likimo kompasas pameta kryptį, o žodžiai – prasmę ir vertę: „Kur čia aš jau benueisiu, jei... Eisiu. Griūsiu. Mirsiu“.
Jei ką nors suskausta kūne – tai tik užsiėmimas. Bėris Dobilo nemins. „Kaip tau pavyko nenumirti?“ Stebėk save. Kantriai mintimis naikink tai, ką daręs ne taip, dar Gamta pamėtės „vaistų“.
Išminties mokomės mąstydami. Gaila, ne kiekvienam, net greta vienodas, mums skirtas Likimo ir santvarkų „slides išbandydami“ skirtingai suprantame sąvokas „etika“, „logika“, „artimo interesai ir meilė“, „sąžiningumas“. Jos gyvos nuo tada, kai aistrų obuolio žvalgėsi Ievutė su Adomu.
„Mano ašaros sūrios man vienai“, – dažnai kartodavo šiltaširdė ir šviesių Atminties žodžių verta buvusi kurso draugė ir bendradarbė, publicistė, literatė, psichologė Janina Irnastaitė (1947–1996) – ją dar prisimena Kretingos ir Klaipėdos redakcijų žurnalistai, bet labiausiai – skaitytojai. Už gebėjimą žmogiškai susikalbėti su žmonėmis.
Nors absoliučiai nuoširdžių žmonių nė su žiburiu nerasi. Ypač dabar – chaoso ir rėksmingų prekeivių laikais.
„Anamalija“, – vienu žodžiu apibūdina spausdintą žodį tebergerbianti palangiškė kaimynė. – Kur atjauta, gailestis, mandagumas? Vyrai gali pasakyti tik „labas“, o visa kita, kas po „labas“ – jau „priekabiavimas“.
Šitaip daugumoje vietų yra dabar iš sotumo, godumo ir perpirkų iš prekių gausos. Svetimėjam. Turtingųjų tyla. Štai todėl gausėja keturkojų gerbėjų, o Nemirsetoj, – valio! – yra net legalus šunų pliažas.
Savo širdimi ir liesu kūneliu esu stebėjęs, išjautęs, išliūdėjęs sykiu su lietuviais LTSR jų gyvensenos ir nuotaikų pokyčius ir drąsiai tvirtinu, jog tokių materialiai turtingų dešimtmečių Lietuvoje dar nėra buvę. Peržvelk Palangą, ankstų rugsėjo rytą Sodų-Taikos gatves, o ir tą automobilinę upę, kuri nenutrūkstamu srautu kiaurą parą dabar atiteka į Palangą – amo neteksi: mes turime visa, ką geriausio turi pasaulio civilizacija.
Juokai – visos verksenos. Reikia žaboti apetitus, pavydo priepuolius, išmokti valdyti savo centrinę nervų sistemą, džiaugtis mažu trupiniu, kuris spinduliuku puošia viso gyvenimo „pyragą“. O jokiame aukcione antro gyvenimo nenusipirksi. Nors materija formuoja sąmonę pagal K. Marksą, turtų irgi neišsineši.
Visko buvo, yra ir bus. Vertinkime pagarbiau savųjų ir kaimynų šypsenas, ir jų kiekvieną kūrybišką uostą bendruomenės labui, nepraraskime savigarbos ir orumo.
Nepasimetę sibiruose, sykiu augę lietuviukai, nepasimeskim, nenusigyvenkim prekybos centruose.
Daug metų įspūdingai, ilgai ir nuoširdžiai vadovavusi Žemaitijoje sava kūrybine energija žinomam Šaukėnų kultūros centrui, juos stiprinusi, meno saviveiklos dalyvių, muziejininkų, literatų optimizmą gaivinusi, ir poetiškam idealizmui dabar ištikima Sofija Blažienė neseniai į Palangą atsiuntė ne tik širviškai prasmingą laišką, bet ir eilėraštį „Mus raminantys angelai“.

Danguj paukščiai,
Jūroj – žuvys,
Sodai – žemės vidury –
Mūsų Angelai čia supas...
Ir suprasti negali –
Kurti grožį ima ūpas,
Skęsti meilės sūkury...

Kai bijome jauni pasenti,
Kai vis dar norime gyventi,
Kai tirpstame iš laimės...
Ar kai be galo neramu,
Mes ieškome pagalbos Angelų –
O jie į sodus protėvių sutūpę,
Nes mūsų bėdos Jiems dar rūpi...

Rūpėkime vieni kitiems. Paskutinį žodį, lyg kibirkštį, išsaugokime rytojaus santarvei. Nederėtų užgauti. Tavo brolis – jaunesnis, o jau nėra. Širdies klausykim. „Gedai, o kaip tau pavyko iki šiol nenumirti?“ Betgi tai – antietiški, sergančios arba ateistinės, girtos sielos klausimas.