Jaunieji akordeonistai rengiasi tarptautiniams konkursams

Talentingieji Palangos vaikai garsina miesto vardą Lietuvoje ir užsienyje

Didįjį penktadienį „Palangos tilto“ redakcijoje skambėjo akordeonu atliekami kūriniai. Mūsų skaitytojams prieš Šv. Velykas puikų koncertą dovanojo S. Vainiūno meno mokyklos mokytojos metodininkės Nijolės Daukšienės talentingieji auklėtiniai – respublikinių ir tarptautinių konkursų laureatas Algirdas Benetis ir jo pėdomis sekantis Mantas Leonardas Lizzi.

Prieš akis – keli konkursai
„Visiems atostogos, tik ne Algirdui ir Mantui, – prieš koncertą juokavo mokytoja N. Daukšienė. – Visas penkias dienas, nuo pat pirmadienio, mes kasdien repetuojame ir grojame koncertuose. Nusprendėme pagroti ir jums. Tačiau tai nebus visiškai įprastas koncertas: jūs išgirsite programą, kurią muzikantai rengia dviems konkursams: respublikiniam, vyksiančiam balandžio 4 d. Vilniuje, ir tarptautiniam, kuris vyks birželio 6-10 dienomis Kaune“.
Vilniuje vyksiantis konkursas bus itin sudėtingas. Jeigu palangiškiai jame užims aukštas vietas, iškart, jau kitą dieną jie pateks į tarptautinį akordeonistų konkursą Vilnius 2013. Tad laukia labai įtemptos dienos. Tiesa, A. Benečiui tai būtų ne naujiena: 2011-aisiais talentingasis atlikėjas iš Palangos irgi iškart po respublikinio turo pateko į tarptautinį.
„Mes jau ir savo akordeoną buvome atidavę, kai sužinojome, kad Algirdas pateko į tarptautinį turą. Atgrojo jį ne savo instrumentu, ir užėmė ketvirtąją vietą, – prisimena mokytoja, paminėjusi, jog „Vilnius 2013“ tinklapio pagrindinį puslapį, be kitų atlikėjų, puošia ir Algirdo nuotrauka: ne su savuoju juodos spalvos instrumentu, bet su raudonu. – Tad viliamės, kad ir šie metai mums bus sėkmingi. Galų gale, kaip patys pajuokaujame, kas gi gros, jei ne mes?“
A. Benečio planuose – dar vienas konkursas: balandžio 22 dieną jis išvyksta į Kroatijoje rengiamą dar vieną tarptautinį konkursą, kuris jo karjeroje bus jau dvidešimt antrasis.

Sudėtingos programos
Pirmasis savo parengtą konkursinę programą dar nelabai įprastu tarp Lietuvos muzikantų, tačiau labai populiariu Europoje mygtukiniu akordeonu atliko M. L. Lizzi. Antrus metus besimokantis groti akordeonu aštuonmetis tik trečias mėnuo gilinasi į grojimo mygtukiniu instrumentu subtilybes. Tačiau besiklausant jo atliekamų kūrinių tikrai neatrodo, jog Mantas – tik pradedantysis.
Jaunasis atlikėjas grojo H. Purcell „Ariją“, H. Rauch „Mažąjį kaubojų“ ir V. Scotto „Po Paryžiaus tiltais“.
Antrus metus išplėstinio ugdymo klasėje savo atlikimą tobulinantis akordeonistas A. Benetis atliko itin sudėtingą programą, kurioje – D. Scarlatti „Sonata“, labai techniška ir sunkiai atlikėjams „įkandama“ V. Gruševskij „Toccata“, M. Larcange „Valsas“ ir kūrinys, kurį išdrįsta pasirinkti retas muzikantas, mat jis reikalauja tiesiog idealios grojimo technikos – N. Rimskij-Korsakov „Kamanės skrydis“.
O užsigardžiavimui A. Benetis sugrojo H. Rebane „Portugal“.

Pasirinko akordeoną
Po koncerto pakalbinome ir jaunuosius talentus, ir jų mokytoją, kuri juokavo, kad Algirdas savo technika ją seniai pralenkęs: pati mokytoja jo atliktą programą vargiai sugrotų. O kas dėl Manto – N. Daukšienė kartu su juo mokosi groti neįprastu mygtukiniu akordeonu, kuris savo išvaizda kiek primena rusiškąjį bajaną, tačiau skiriasi ir mygtukų, ir registrų išdėstymu, ir skambesiu.
„Ačiū Manto tėveliams, nes mokykla kažin ar būtų galėjusi tokį instrumentą įpirkti. Tačiau dabar mokomės abu: išsitraukiame schemas ir studijuojame, kaip reikia kūrinius sugroti“, – šypsojosi mokytoja, Manto ir Algirdo padedama demonstravusi, kuo skiriasi abu instrumentai.
Klausiame Manto: ar jis pats pasirinko groti akordeonu, ar jam šį instrumentą pasiūlė tėveliai? „Aš pats“, – labai rimtai atsako Mantas. O kodėl akordeoną – ne smuiką, ne kokį pučiamąjį instrumentą – kad ir visą tokį gražų raitytą saksofoną? „Nežinau. Jis man labai patiko“, – šypsosi jaunasis muzikantas. Jam į pagalbą ateina tėveliai, papasakoję, kad jiems labai patikdavę žiūrėti ir klausytis, kaip akordeonu groja prieš keletą metų geriausio pasaulio akordeonisto titulą pelnęs Martynas Levickis, kurį, beje, pirmųjų akordų mokė N. Daukšienė. „Mantas tiesiog susižavėjo Martyno Levickio grojimu, tad kai prakalbome apie muzikos mokymąsi, joks kitas instrumentas net aptariamas nebuvo“, – sakė M. L. Lizzi mama.
Iš trijų konkursinių kūrinių – kurį labiausiai pačiam Mantui patinka groti? „Po Paryžiaus tiltais“, – nušvinta augančio talento akys.

Į kitą instrumentą nekeistų
Devynioliktam, dvidešimtam ir dvidešimt pirmam konkursui besirengiančio nuo šešerių metų – kaip ir Mantas – groti pradėjusio A. Benečio klausiame: kurie iš jau pasiektųjų titulų jam brangiausi ir kurių laurų sunkiausia buvo siekti?
„Visus laurus pasiekti sunku, kiekvienam konkursui reikia atskirai ruoštis ir dirbti iš naujo, tad kažką išskirti būtų sunku“, – atsako Lietuvoje ir už jos ribų Palangos vardą garsinantis akordeonistas.
O ar turi jaunasis atlikėjas mylimus kompozitorius ar kūrinius, kuriuos jam itin smagu groti? „Mylimų kompozitorių neturiu. O kūriniai – vienus maloniau groti, kitus ne taip malonu. Ką groju „dėl dūšios?“ Tuos pačius konkursinius. Man labai patinka „Kamanės skridimas“. Nors jis, kaip jūs sakote, velniškai sudėtingas, bet man jis patogus groti. Paprastesniuose, dažnai lyriškesniuose kūriniuose man pritrūksta veiksmo, pritrūksta nuotaikos. Mieliau man groti judresnius, greitesnius, techniškai sudėtingesnius kūrinius“.
Ar netrukdo muzikavimas – repeticijos, koncertai, konkursai – mokslui mokykloje, o gal priešingai – bendrojo lavinimo programa trukdo groti? Ir kiek Algirdas dar žada mokytis muzikos, nes meno mokyklos privalomoji programa jau baigta, dabar – mokslai pagal išplėstinio ugdymo programą?
„Ne, vieni kitiems mokslai netrukdo. Spėju ir į meno mokyklą, ir namų darbus iš jos grįžęs atlieku. O kiek mokysiuos muzikos? Kiek leis, tiek ir mokysiuos, – kartu su mokytoja nusijuokia Algirdas. – Apie ateitį – ar siesiu ją su muzika, ar ne, - dar negalvoju. Nežinau. Groju, ir tiek“.
Paklaustas, kodėl jis pasirinko akordeoną, Algirdas kuriam laikui susimąsto. „Ko gero, tuo metu akordeonas man buvo vienas iš žinomesnių instrumentų, ir namuose vieną turėjome. Tad ir pasirinkau, ir nesigaliu. Tiesiog norėjau išmokti groti. Tiesa, nuo trečiosios klasės pradėjau groti antruoju vadinamu privalomu instrumentu – pianinu. Tačiau noro keisti akordeoną į pianiną neturėjau. Juolab ir neverta, kai jau esi pradėjęs groti vienu instrumentu, kai esi įvaldęs daug jo galimybių. Galiu pasakyti tiek: jeigu grosiu ir toliau, tai tik akordeonu, nekeisiu jo į jokį kitą instrumentą“, – patikino A. Benetis.

„Palangos tiltas” vykdo Spaudos, Radijo ir Televizijos rėmimo fondo projektą „Mes – Baltijos jūros vaikai”.