Jelena Zacharova: „Piešinys – kaip sielos atspindys“

Jei gyventume juodai baltame pasaulyje, ar būtumėm laimingi? Tikriausiai, kad ne, nes kaip pasakojo dailės terapeutė Jelena Zacharova, spalvos geba atskleisti žmogaus savijautą, tampa savotišku būsenos „šaukliu“. Dar ne visiems žinomos terapijos specialistė atskleidė, jog bendravimas per meną parodo žmogaus viduje glūdinčias problemas, apie kurias galbūt jam pasakyti sunku.

Terapija – kūrybinė veikla

Dailės terapija, kurios atsiradimą nulėmė medicininiai, pedagoginiai ir socialiniai poreikiai, atsirado XX a. trečiame dešimtmetyje. Šias kryptis apjungė meninė veikla, kuri naudojama kaip gydomoji, harmonizuojanti bei atpalaiduojanti priemonė. Dailės terapiją galima taikyti tiek sveikiems, tiek ir negalią turintiems žmonėms. Kaip papasakojo terapeutė J.Zacharova, šios metodikos metu žmonės atsiveria per keletą seansų, net patys nustebdami dėl savo rezultatų. Dailės terapija – kliento kūrybinė veikla, kuri remiasi psichoterapiniais santykiais. Jos metu vyksta socialinis-psichologinis gydymas, elgesio stereotipų kitimas, stiprinami sugebėjimai adaptuotis. Kitaip sakant, žmogui teikiama parama, stimuliuojamas asmenybės augimas, vystymasis ir galiausiai pasveikimas.

Pozityvūs pokyčiai

Dalyviai, kaip papasakojo J.Zacharova, gali būti įvairaus amžiaus, sveiki arba turintys negalią, svarbiausia, kad kiekvienas suvoktų save kaip besikeičiantį subjektą ir priimtų atsakomybę už vykstantį pasikeitimą. Dailės terapijos metu dalyvis gauna pozityvių pokyčių vertybinį patyrimą. Tai tiesioginis savirealizacijos, saviaktualizacijos kelias. „Žmonės kartais piešia popieriaus lape tai, ką vėliau daro gyvenime“, - teigė J.Zacharova, puikiai pažįstanti žmogaus tam tikrus poelgius ir atskleidžianti jų priežastis.

Specialistų nedaug

„Dažnai dirbama grupėse, tačiau, pacientui norint, galima dirbti ir individualiai. Kartais padiktuoju žmonėms temą, tačiau dažniau pasiūloma piešti tai, kas šauna tuo metu į galvą“, - keletą savo darbo detalių apibūdino terapeutė. Šią specialybę įgijusi Sankt Peterburge J.Zacharova papasakojo, jog Lietuvoje šios specialybės žmonių nėra daug, keletas su diplomais, dar keletas – savamoksliai. Važinėjanti dažnai į seminarus, vykstančius užsienyje, specialistė ten pasisemia naudingų žinių. „Mačiau, kaip buvo taikoma terapija su lėlėmis, žmonėms tenka pasirinkti savo išvaizdą, rūbus, per vaidybą išreiškia savo jausmus. Kiti atsiskleisti geba per muziką, dar kitiems pavyksta kalbant“, - kitas specializacijas vardino J.Zacharova.

Jos siūloma – dailės terapija leidžia atsikratyti neigiamų emocijų, suteikia progą stebėti įprastus elgesio modelius.

Harmonizuojama psichika

„Pavyzdžiui, žmogus nupiešė raudonos spalvos namą, savo namus, į kuriuos jis mielai grįžta, o šalia nupiešė mėlyną žmogeliuką – paaiškėjo, jog tai jis, o mėlyna spalva kelia žmogui neigiamas emocijas, taip pamažu išaiškėja, kokios spalvos yra mėgstamos, o kokios ne, nes jomis išreiškiamos emocijos“, - pasakojo specialistė.

Piešiant vaikams, galima nagrinėti net jų vystymąsi. Piešimas vaiką atitraukia nuo nemalonių, sunkių pergyvenimų į malonų, emocionalų užsiėmimą, kuris reikalauja visų emocinių ir intelektinių jėgų sąnaudos. Pasak dailės terapeutės, tokių būdu harmonizuojama vaiko psichika.

Suteikti laisvę kurti

„Svarbus būna pats darbo rezultatas, daugeliui vaikų gali būti maloni staigmena, jog sugebėjo nupiešti kažką, kas sukelia aplinkinių vaikų susidomėjimą“, - teigė terapeutė, pažymėjusi, jog kūrybos procesas gali pažadinti vaike glūdintį polinkį menui. Pasak Jelenos, vaikams reikia leisti daryti su dažais viską, ką jie nori, suteikti laisvę kurti.

Kaip papasakojo dailės terapeutė, apie žmones galima spręsti net iš to, kokias  priemones jie naudoja piešimui. Pavyzdžiui, vaikai dažniausiai pasiima flomasterius, kurie ryškiausiai piešia, jei naudojama akvarelė, ji būna perlieta, tai tarsi ašaros, - aiškino specialistė.

Rezultatai išryškėja ne iškart

Žinoma, gauti rezultatai svarbūs ir tarp suaugusiųjų. „Grupėse dirbant, galima daugiau vienas iš kito pasimokyti. Liepus ką nors nupiešti ir parodžius rezultatą visi drauge jį aptariam, nes parodžius piešinį kitiems, galima sulaukti daug hipotezių, kas gi jame pavaizduota“, - pasakojo terapeutė. Pasak jos, kartais žmonėms „persilaužti“ reikia keletos seansų, tad piešinys įgauna formas ne iškart. „Teko dirbti su abortą turėjusiomis moterimis. Po keletos seansų moteris savo neramumą nupiešė dar negimusio kūdikio formos pavidale“, - rezultatus apibūdino terapeutė.

Nemoka išsakyti žodžiais

Išties, kaip teisingai pastebėjo specialistė, reikia tiesiog įsiklausyti, ką nori pasakyti sąmonė. Kaip teigė J.Zacharova, kartais žmonės nežino, kas jiems yra, kas neramina, nemoka to išsakyti žodžiu, tad piešimas – puiki išeitis. „Piešinys – kaip piršto antspaudas – sielos atspindys, jame galima įžvelgti daug žmogaus pasąmonės dalykų“, - atskleidė terapeutė, pabrėžusi, jog kiekvienas simbolis žmogaus gyvenime kažką reiškia.