Ką vyrams apie „pasibarškinimą“ pasakytų Griša Rasputinas?

Prisipažinsiu, vaikiai ir visi mieli palangiškiai, aš, Gediminas, aš esu labai nelaimingas, kai pamatau „zgrabnesnę“ moteriškę, aš tuoj pat, nors man greit 67 metai, pasijuntu „Joje esantis“. Seksas vyrą ramina, kaip jūros horizontas. Oi, aš dabar daug moterikių pamylėčiau, pavoliočiau kaip tešlą šližikams.

                     Ką mačiau gelbėjimo stoties postuose...

Dabar, paskutiniųjų savo jaunystės metų – 66-ojo savo birželio 20-ąją dieną bandau drąsiau apibendrinti kai kuriuos esminių žmogiškųjų jausmų skalės gyvenimiškus stebėjimus, lyčių skirtumus, panašums ir pranašumus... Štai bandydavau suvokti, 2002-2004-2005 – vasaromis budėdamas Palangos gelbėjimo stoties postuose. Žvelgi į pliažus, smėlėtus paplūdimius, kur, kiek akys užmato, žmonių kūnai – kūnai – kūnai, lyg ruonių ar pingvinų gulykose, ir nejučiomis pagalvoji: „Nieko nauja. Kaip 1964 metais, taip ir 2014-ais. Pimpaliukai ir smagios įkirptės. Geidulių tenkinimai. Kovos dėl lovos. Lovų energija. Ne lovų – širdžių. Atrodo frikcijom žemę suki, o tai tokia nereikšminga problema, žvelgiant globaliau – va, lyg driežas smėlio kopa perbėgtų. Tuštybė yra žmogaus susireikšminimas, savo apatinių „girnų“ išaukštinimas, o dar viešas apgarsinimas, net televizijose, laikraščiuose. Smagu žinoma, bet tai – privatu! Visi žmonės savo kūnais visais laikais vienodi. Skiriasi tik protu, intelektualine veikla. Kelnes nusimati – nėra svarbiausia žmogiškoji funkcija...

„Aš-ne moralistas...“

Dabar matau Povilo Barkaus iš 1966 metų šypseną: „Chebra, žiūrėkit, koks Gedka – teigiamas“. O, ne, aš – ne moralistas, nes pats mėgau „šokinėti iš lėktuvo“ į erdves, kai kada pamiršdamas pasiimt parašiutą, ir visos „hipermaksimalijos“ gyvenime baigėsi įspūdingai, nuotykingai – nuotaikingai, emocingai ir prisimintinai. Blogai gyventi nepavyko. Argi galima ko nors gailėtis, jeigu pats gyvenimas – spalvingas NUOTYKIS? Vienkartinis. Dievuliau, juk jau iš anų ANO 2005 metų sausio baliaus Palangos centre pašnekovų jau visų nesurinktum.

Jūros Menininkas Ruonis jau Anos Pilies „žvaigždes“ skaičiuoja. Bet tuos jo gaivinančius dialogus prisimenu labiau, negu septynias „Trejų devynerių“ taures.

Nuo Didžiojo Mergišiaus prisiminimų apie grakščiai, švelniai, elegantiškai, etiškai pamylėtas moteris, merginas nubustų net Reanimacijos palatos Homo naturalis! Pabudau ir aš. Ir Viktoras – Šūds tas Rasputins prieš mane. Rasputino – 28, o mano – 32 centrimetrai, a girdat? Vos nešvilptelėjau. Legendinis Grigorijus Rasputinas (1869 – 1916), kaip Volfas Mesingas, garsėjo ne tik Tobolsko gubernijoje. Ir Peterburge, visoje Rusijoje. Tarp varguolių ir caro rūmuose. Piligrimas, mistikas, žiniuonis ar tik įspūdingo, muziejinio „dvarpenio“ savininkas?

Kieno didesnis?..

        Pasak amžininkų ir daugybę straipsnių rusų bei verstinėje spaudoje, Griša Rasptinas, nepralenktas Optimistas, valdė pačios carienės nesupeiktą Holoturijos – jūros agurko lygio, 28 – 30 cm ilgio penį ir tas jo „smuikelis“ veikė pavyzdingai, atverdamas duris į rūmų svetaines ir miegamuosius. Neveltui rusų žymiausi kinematografininkai ir dabar ruošiasi 8 serijų filmuko „Rasputinas“ premjerai. Anam Rusijos galiūnui ir „dvarpeniui“ simpatizavo ir studijų tarybiniais laikais kurso draugai. Manęs pagal pavardės šaknį Vilniuje Viktoras Brazauskas, o Klaipėdos dienraščio redakcijoje – Valerijus Bucykas irgi teiraudavosi „Nu, Griša Rasputinai, kur pavakary baliavosim? „Žemai uoga, žemai uoga, ten, kur griūna ponia nuoga“. Ne man lygintis su kosminiu Rasputinu! Aš tik įsiminiau ekstrasensiškas Grigorijaus Rasputino įžvalgas, gydant depresiją, ilgalaikį liūdesį sielvartą: „tsistok, liūdintis žmogau, ant jūros kranto, kad bangos plaktų kojas ir žvelk bangomis įsauliui, kur žaižaruoja tūkstančiai auksinių skeveldrų, gerk akimis, kol akių obuoliai įskaus, ateik čia savaitę, dvi ir tavo sapnai vėl bus saulėti, ir tu vėl nusišypsosi, ir karštai norėsi gyvenimo, girdėsi jo muziką, mylėsi paukščius ir neskirsi moterų amžiaus. Tu būsi jaunas“. Kas nenori būti jaunas? Kam dar neaišku, kas seksas, pinigai ir dujos valdo pasaulio žmones.

       Palangiškis menininkas lygiavosi į Rasputiną...

Palangiškis Jūros Menininkas irgi lygiavosi į Rasputiną. Čia yra ir daugiau „sekso trenerių“. Teisybės vardan, paskui tą jaunatviškos seksdūšios vyrą, moterys „ciūgliais“ ėjo. Paskui „mazginius“neina. O kiek ten tų centimetrų turėjo kelnėse.. gal 32, o gal ir 40? Faktas toks, kad Viktoras Palangos centro valgykloje išsitraukė iš kišenės siuvėjo centimetrą ir rėžė: „Nu, bičiuli, rodyk ką turi, klok ant šito stalo. Matuosim mes su Gediminu, o tada nuspręsim ar tu pralenkei Rasputiną“. Ūmai šakninio palangiškio „Dvarpenio“ akys – stulpu, pakilo iš užstalės ir žaibu pro duris! Bėgt net pro šventorių. Vos pavijom ties buvusia „Mėguva“. O sugrįžti „primierkai“... nebeįkalbinom. Lyg išgirdę paties Grišos Rasputino patarimą: „Nereikia, vyrai nieko prievartauti. Moteriai visai nesvarbus JO ilgis. Svarbu, kad funikulierius nesustotų įkalnėje. Viskas – savo valia. Neužgaunant sielos. Glostant ir glaustant. Tada mylėtis malonu. Arba: „Guliai, Vasia, boga niet“.

Šioje vietoje, aiškumo dėlei „Palangos tilto“ 2014-ųjų vasaros skaitytojų dėmesiui pateikiamežinomo Vilnijos krašto žurnalisto, nuo Tverečiaus kilusio, o buvusio Kauno dienraščio „XX amžius“ korespondento Lenkijoje, 16 metų tremtyje buvusio kultūros veikėjo, istorine publicistika besidomėjusio Kazimiero Umbražiūno (1909 – 1996) straipsnį apie legendinį sibiriaką Grigorijų – Grišą Rasputiną, kuris vadinasi „Lyg ir du Rasputinai“.

                  Kas nutiko šnekučiuojant apie Rasputiną...

            „1940 metų pavasarį keliolika vilniečių buvome pakviesti į Vilniaus geležinio fondo būstinę (Žygimantų g.), kur tada šeimininkavo šefas kun. F.Kemėšis. Čia įvyko įdomus pokalbis apie Rasputiną. Kalbėjo gražus caro leibgvardijos karininkas Vladislavas Vinakulinas.

            - Prie caro stalo buvo pietūs, - pasakojo šis karininkas. – Tuomet aš buvau jaunesnysis leitenantas, taigi sėdėjau stalo gale, o arti caro sėdėjo aukšto rango rūmų pareigūnai, karvedžiai ir kt. Kai pietūs jau „įsisiūbavo“ ir niekas nebepaisė ceremonijų, staiga Rasputinas pašoko iš užstalės ir sušuko:

            - Och, och! Spasiate! Čto vy, čto vy!

            Rasputinas pastvėrė caro Nikolajaus sūnelį ir skubiai išnešė į salės vidurį. Netrukus didžiulis paveikslas su dideliu trenksmu nukrito ant kėdės, kur sėdėjo caro mylimas sūnelis. Sunkūs rėmai sutraiškė kėdę.

            - Visi nuščiuvę stovėjo ir tylėjo, - pasakojo karininkas. – Pribėgo carienė Aleksandra ir caras. Jis dėkojo Rasputinui, kad išgelbėjo jų sūnų Aleksejų nuo mirties. Taip šis Sibiro mužikas, dabar gyvenantis Sankt Peterburge, Gorochovskaja gatvėje, nebe pirmą kartą įtikino carienę Aleksandrą daręs stebuklus – gelbstįs nuo mirties. Medikai niekaip negalėjo išgydyti sosto įpėdinio, kuris sirgo reta kraujo liga. Carienė tikėjo, jog šis netašytas mužikas jos sūnų išgelbės nuo mirties...

     Prisimenamas ir Liedtuvoje...

            Apie šį keistą žmogų daug pasakojama ir Lietuvoje. Deja, yra ir šmeižto, fantastinių išmįslų. O ką pasakojo leibgvardijos karininkas, čia ir užrašiau.

            „Vienas pasakys: dievobaimingas senis, šventas žmogus, degantis maldomis dėl žmonių, be pertraukos kovojantis su blogiu, su nuodėmingumo dvasia, pranašautojas ir stebukladarys, kurį gerbė ir prieš kurį lenkėsi padorūs ir tikintys žmonės.

            Apgavikas ir veidmainis, šventeiva ir šarlatanas, intrigantas ir kyšininkas, ištvirkėlis, pragaro giminė ir tikras velnias, apipainiojęs lyg voratinkliais savo ir šio pasaulio galiūnų sielas, kurias jis pavertė paklusniais prietaisais savo naudai, savo garbėtroškai, savo nešvariems darbams, - pasakys kitas.

            Ar gali būti teisingas bent vienas iš tų apibūdinimų? O gal kiekviename jų yra dalis teisybės? Kaip suderinti tiesą su melu, veidmainystę su atvirumu, šventumą su patvirkimu?

            Mįslės raktas yra tas, kad Rasputinas nebuvo nei veidmainis, nei apgavikas. Jis tikėjo savo pripažinimu, jėgomis, šventumu. Taip apibūdinamas, jis galvojo: jeigu jau duota, tai daug ir leista, talentas, kurį turi, ne tik varžo, bet ir suteikia teises, tarp jų ir teisę į nusižengimą.

           Koks visgi žmogus?..

            Grubus, netašytas, nekultūringas mužikas,  mažaraštis, suktas apgavikas, buvęs arkliavagis, pasirodęs iš Sibiro užkampio Pokrovskoje kaimo. Vykdęs valstybinius darbus, laikęs savo rankose Rusijos imperiją, skyręs ministrus, vyskupus, aukštus pareigūnus, pasigailėdavęs nuteistųjų ir juos paleisdavęs į laisvę, įsimaišęs į karo ir taikos reikalus, užvaldęs carienės sielą ir bevalį carą, turįs didesnę valdžią imperijoje negu pats diktatorius. Taip pasakojo apie Rasputiną.

            Istorija žino daug favoritizmo atvejų, kai monarchai patekdavo intrigų įtakon. Tačiau Rasputinas prasiveržė į varo namus, kur susispietę žmonės kūrė caro šventumo legendą. Paskui jis pateko ir į Peterburgo aukštąsias sferas, kuriose tuo metu buvo juntama stipri okultizmo ir spiritizmo įtaka. Rasputino šventumu įtikėjo isterikė Vyrubova, kuri buvo artima carienei.