Kad amoralus bedieviškasis abejingumas neardytų pasitikėjimo žmogiškuoju gerumu

Tarp septynių reto grožio raštuotų duonkepalio dydžio akmenų apatinėje knygų sekcijos dalyje mūsų namuose Saulėtekio take buvau 2015 metais įsirengęs... miniatiūrinį Lietuvos „Lurdą“. Senjoras suvaikėjo? Lyg ir ne. Vaikiškumu „kvepiu“ nuo pirmos klasės, bet tuo didžiuojuosi. Ir žinau, kad tam šypsodamiesi pritartų du man ir šiandien ypač brangūs žmonės, su kuriais giminiškai bendravome Šaukėnuose. Tai šviesaus ir pagarbiausio atminimo Mokytojai – Homo Naturalis Česlovas Jasaitis ir Monika Jarutytė-Kančelskienė. Apie juodu – tolėliau, dabar – apie Lurdą, kuriam, žinau, be dvejonių pritartų ir gerbiami Česlovas, Monika, bendrasieliai Šviesos giminės. Šviesiai skatinę, ir jiedu man neatleistų, jeigu būčiau likęs šalikelėje ar „dvasios naktyje“. Apleidęs lietuviškąją Abėcėlę, knygą, sakralų smalsumą, kuris atranda kelius į šiopasaulio pažinimą ir meilę net retam, kas ne visad ir ne viskas vėl meilu, švelnu, mandagu, – tad vėl, iš naujo... „atleisk“ ir vėl... žvalgykis mažo, mažučiausio Šaukėnų girios Šaltiniuko, kuris pamažu, kantriai padeda atrasti ir jūrą. Net žiemą, kai snaigės gaivina egles.
Taip įvyko. Mano, o jau ir šešiametės anūkės Beatričės „Lurde“ – namų šventvietėje, tarp knygų ir margaraščių akmenų nuo jūros – Jonas Basanavičius ir M. K. Čiurlionis, K. Donelaitis ir Jėzus Kristus, bronzos bareljefai, grakšti Gyvatė ir Jaunuolio su fakelu dovanota statulėlė. Centre buvo švininė kunigo R. Mikutavičiaus šventos Marijos su kūdikėliu ant rankų sprindinė statulėlė... peršauta širdimi.
Iš manojo laiko Kelmės rajono „Komunistinio žodžio“ redakcijoje. Yra įžievinta raktų data – 75.XI.14. Parsivežta redakcijos mašinėle iš kaimo, iš Šaltinių tarybinio ūkio teritorijoje buvusios Palendrių bažnyčios, kai joje į aruodus dar pildavo ūkio grūdus. „Gali pasiimt“, – sakė tada direktorius, pamenu, Baliutavičius, „ale geriau savo redakcijos komunistiniams „šventikams“ nerodyk – liksi nesuprastas“. Ir pasakė pavardes tų, kas tulžingai galėtų įskųsti vyriausiajam rajono Saugumiečiui.
Ateizmo amžiuje, dabar žinau, tris lietuvius, vienas lietuvis su „bilietu“ ramiai, be sąžinės graužaties, „iškomandiruodavo“ net už Uralo. Lietuvis lietuviui net nedidelio gero pavydėdamas vietoj gelbėjimo rato „šaltu veidu“ visais laikais gali skustuvą pakišti. Žmogaus kailiai pralenkia chameleoną. Nemirksinčiom brolio akim. Prisimenu gražiai juokaujant Paprūdžių aštuonmetėje mokykloje darbščiąją lituanistę mokytoją Antaniną Klimienę: „Būk geras, Gediminėli, padaryk man nedidelį stendą, aš tau tikrai atsilyginsiu – progai pasitaikius iškoliosiu...“
Juokai juokais, bet tenka išgirsti ir tokius žodžius: „Jeigu nenori įsigyti priešų, nedaryk žmogui gera“. Be to ilgai slėpęs lagaminėlyje pasigėrėjau savo mažajame „Lurde“ maža švinine Marijos skulptūrėle peršauta išdraskyta širdimi. Kaip ir okupacijos metų pažeminta mūsų Tauta. Kam neskirta žūti – nežūsta. Dabar ta švininė Marijos skulptūrėlė yra Šaukėnų Elenos Burdulienės muziejuje. Bet žmonių Nemeilės, abejingumo ir šiandien nedrąsu. Nejauku, žvarbu.
Iš žodžio „NeMeilė“
Visą savo Gyvenimą,
68-erius metus bandau išžvejoti,
Atplėšti MEILĘ.
Prieš bespalvę dvasinę mirtį
Mieguistomis akimis
Kasdienėse šaligatvių upėse –
Smėlynų, dangaus ir kalnų išmintis,
Vaižgantas, moterys, minčių tyrai,
Tūkstantis vyno draugų,
Namų Saulėtekyje širdis –
Ugnies ir jūros Poezija.
Palangos spalvynas.
„Atplėšti „NE“ nuo „MEILĖS“...
„Atplėšti sielą nuo NeMeilės“...
...iš Jūros bangos – neatplėšti.
Ne. Ne. Ne. Ne...
Ne? Neįtikėjau. Dar ne.
Kelias tolimas ir sunkus
Tik pradžioje.
Dar šis geismas –
Kuo ilgiau ČIA.
Kūrybai. Iš jūros ugnies.
Todėl ir nemirštu – kol Meile gydaus NeMeilę.