Kaip konferencijos Briuselyje atstovę suklaidino mano senas Pierre Cardin megztinis su didelėmis sagomis, nors aš mieliau visada ir visur velkuosi sportinius džemperius

 Norėčiau pasidalinti keliomis savo šviežiomis žurnalistinėmis istorijomis...

Ne, nesu eurokomisaras

Šią savaitę dalyvavau dar vienoje konferencijoje Briuselyje – „Europos mokslinių tyrimų ir inovacijų dienos“. Kontrolė patenkant į renginio pastatą netoli Midi stoties – kaip oro uoste, anksčiau taip nebūdavo. 

Man praėjus be cyptelėjimo, mane pasitinka jauna mergina iš konferencijos organizatorių komandos: „Jūs – Europos Komisijos atstovas ar pranešėjas?“ – ji klausia pagarbiai.

Šypteliu. Toli gražu ne pirmą kartą tai girdžiu. 
Galiu tik spėti, kas ją suklaidino – gal mano keturi sidabriniai plaukai, apšepusi barzda ar senas Pierre Cardin megztinis su didelėmis sagomis, nors aš mieliau visada ir visur velkuosi sportinius džemperius.

„Hello, Linas“, – girdžiu iš toliau, matau Vanessą, kurią jau pažįstu iš ankstesnių konferencijų, skubančią manęs „gelbėti“.

„Linas yra žurnalistas“, – ji skuba sakyti savo kolegei. Dar kartą šypteliu pagalvodamas „Netipiškas“.

Vanessa mandagiai teiraujasi, kaip praėjo mano kelionė, pasisiūlo parodyti konferencijos salę, spaudos kambarį, nors susizgrimba: 

„Jūs jau, be abejo, žinote, kas kur yra.“

„Ar turėjote progą šiemet pagaliau aplankyti Vilnių?“ – keičiu temą.

„Oi, ne“, – skėsteli ji rankomis.

„Būtinai tai padarykite iki metų galo“, – juokiuosi.

„Betgi dabar – šalta ir negražu bus“, – ji sako.

„Oi, ne. Vilniuje visada karšta ir gražu“, – jai atsakau krizendamas.

Daug saviplakos

Kalbant rimtai apie konferenciją, joje, kaip ir kitose konferencijose pastaruoju metu Briuselyje, nestigo slogučio – daug saviplakos: 

„Europos Sąjunga prarado konkurencingumą“ (vėl prisimintas žymusis Draghi pranešimas šia tema), karas grasina visai Europai, stiprėja dezintegraciniai procesai, Europos Tarybai pirmininkaujanti Airija spalį pasiūlė beveik 10 procentų sumažinti 2028–2034 metams programos „Europos horizontas”, kuri apima mokslinių tyrimų ir inovacijų finansavimą, lėšas, į mokslinių tyrimų ir inovacijų laisvę, anot kai kurių pranešėjų, dabar linkusios kištis ir radikalios politinės jėgos (įsitikinęs, kad jos jau lapkričio pabaigoje ateis į valdžią Ispanijoje, kitąmet – Prancūzijoje, o vėliau – ir Vokietijoje per pirmalaikius Bundestago rinkimus).

O jauni talentai dėl DI nesirenka profesinės ateities mokslo ir tyrimų srityse arba išvyksta į Ameriką ar Kiniją, be to, Europa neturi aiškios mokslinių tyrimų ir inovacijų krypties artimiausiai ateičiai – ypač vykstant beveik nekontroliuojamai DI skverbčiai.

Lietuva konferencijoje buvo giriama ir keliama pavyzdžiu ne vieną kartą – ne tik dėl lazerių technologijų, bet ir dėl „Horizon Europe“ fondų lankstaus tarpšakinio panaudojimo bei bendradarbiavimo su kitomis ES narėmis.

Bulgaras Petar

Per pietų pertraukėlę prie mano staliuko, atokiau nuo kuklių pietų stalo, prieina jaunas vaikinas – ilgais, vešliais, vos ne iki juosmens plaukais, didelėmis juodomis akimis. Tikras Jėzus, kurio niekada nemačiau, todėl neturėčiau taip lyginti.

„Galima?“ –  jis klausia.

„Žinoma“, – atsakau.

Pažvelgęs į jo dalyvio kortelę ant krūtinės, perskaitau vardą „Petar“ ir iš karto paklausiu: „Kaip Sofija gyvuoja šiais laikais?“

Jis nustemba: „Ar tai taip aišku, kad esu bulgaras?“

„Man – taip“, – šypteliu.

Jam papasakoju, kad Sofijoje buvau – dalyvavau konferencijoje bene 2012 metais, dar prieš Krymo aneksiją, nes atgal į Vilnių parskridau per Maskvą.

Mano kelionė į Sofiją

„Sofija man labai patiko. Jauki, nebrangi, mačiau daug šeimų ir vaikų – ir senelių su jais, ištisos kartos. Tuomet bendradarbiavau su viena europine atsinaujinančios energetikos naujienų platforma, kurios redakcija buvo Sofijoje. Redaktorei atvežiau lauktuvių – lietuviško šokolado, tačiau jos redakcijoje neradau. Ji man vėliau parašė, kad buvo sujaudinta mano dovanos“, – trumpai prisiminiau Petarui šypsodamasis.

„O, kaip įdomu“, – jis net loštelėjo. „Įvedus eurą šiemet, pas mus kainos šoktelėjo mažiausiai 20 procentų, o individualizmas, kurio tiek daug Vakarų Europoje, gerokai įsibrovė ir į Bulgariją“, – pridūrė. Perskaičiau jo akis – jis tam nepritaria.

Netipiškas žurnalistas

Petar kelias į žurnalistiką – įdomus. Užaugęs mažame Bulgarijos miestelyje, jis – kaip aš! – visada svajojo vieną dieną dirbti žurnalistu, bet baigė verslo studijas, rašė ir skelbė savo straipsnius, kol gavo pasiūlymą dirbti reporteriu viename Sofijos verslo laikraštyje.

Sutarėme, kad jeigu vieną dieną jam būtų pakeliui į Lietuvą, man parašys. Toli gražu ne visus siūlausi pasitikti Vilniuje.  Bet Petarą pasitikčiau. Juk ne kasdien Briuselyje prie tavo staliuko per pietų pertrauką prieina ir kartu pietauja tikrų tikriausias Jėzus, su kuriuo, nepaisant beveik 30 metų skirtumo, labai lengva surasti bendrą kalbą ir pajusti sielą.