Kaip musę iš barščių...

Iš plačiosios tėvynės į Palangą atvykę poilsiautojai atvirai reiškė nusistebėjimą ir pasipiktinimą dėl pernelyg, jų manymu, prabangių individualių namų. Ypač šia tema atviri buvo karo veteranai.
Jų nuomone, tarybinis pilietis negalėjo iš savo darbinių pajamų pasistatyti dviaukštį ir dar su gražiai sutvarkyta aplinka. Buvo suskaičiuota, kiek per vasarą namo savininkas gauna pajamų bei abejojama šių pajamų teisėtumu.
Veteranų skundai pasiekė Maskvą ir iš ten rašytiniai skundai persiųsti Lietuvos valdžiai su nurodymu skubiai viską išsiaiškinti ir imtis priemonių.
Apie 1965 metus, vieną rytmetį mane iškvietė į Vykdomojo komiteto pirmininko kabinetą. Ten buvo nemažas būrys nepažįstamų asmenų bei penki palangiškiai, įvairių įmonių inžinieriai, ekonomistai, buhalteriai. Vienas prisistatė esąs valstybinės komisijos neteisėtai Palangos gyventojų veiklai tirti pirmininku, jo darbovietė – respublikinė prokuratūra. Pristatė ir kitus dalyvius – tai buvo aukščiausiojo teismo, vidaus reikalų ministerijos, kovai su socialistinės nuosavybės grobstymu Lietuvos TSR skyriaus atstovai. Komisijos pirmininkas paaiškino jų misijos esmę: jie per tris dienas patikrins visų įtarimą keliančių Palangos gyventojų nekilnojamąjį turtą, jo įsigijimo teisėtumą, savininkų darbines charakteristikas bei jų kilmę.
Toliau atrinktas bylas vietinės valdžios sudaryta komisija turės ruošti teismui dėl savininkų pastatų paėmimo socialistinės valstybės žinion.
Vilniečiai atrinko dvidešimt įtarimą keliančių objektų, vykdomasis komitetas išleido komisijos sudėties, užduočių ir įvykdymo terminus nustatantį potvarkį. Komisijos pirmininku paskirtas Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojas Vaclovas Rokauskas. Šios komisijos nariu teko garbė pabūti ir man iki ... išmetimo. Pirmininkas nariams paskirstė pareigas, man teko užduotis nustatyti statyboms panaudotų pagrindinių medžiagų kiekius bei kokybę.
Komisijos nariai veikė gana vangiai, dažnai reikėjo lankytis pas įtariamuosius jau nedarbo valandomis, nuoširdžiai, netgi atsidavusiai dirbo tik pirmininkas. Vakarais į pirmininko kabinetą iškviesdavo įtariamuosius ir tie turėjo išklausyti pirmininko monologus su žmogų žeminančiais išsireiškimais.
Nors ir nesparčiai, tačiau klausimai „stūmėsi priekį“ ir kelių namų savininkų pastatai buvo areštuoti. Teisme ieškovui atstovaudavo pats komisijos pirmininkas.
Ir, štai, atėjo eilė atimti nuosavybę iš Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato direktoriaus pavaduotojo Jono Lukaičio. Aš atvykau įvertinti įdėtas medžiagas. Savininkas man aiškina, kad plytas parsivežė iš griūvančių Kaliningrado srities kaimų pastatų, mediena apsirūpino iš tėviškėje nugriauto kluono. Užlipome į pastato pastogę ir iš tikrųjų ten matėsi netinkuoti karnizų mūro plotai, išmūryti senomis plytomis, stogo konstrukcijai panaudota jau kažkur naudota mediena. Visa tai nurodžiau paruoštos formos akte.
Jonas manęs paklausė, ar aš sutikčiau tai, ką nustačiau viešai, paliudyti teisme, perspėjęs, kad tuo aš užsitrauksiu komisijos pirmininko rūstybę. Aš sutikau, pasakęs, jog aš sakysiu tik tiesą, o ją sakyti negali būti pavojinga.
Teisme visą tai patvirtinau, prieš tai pasirašęs, kad už neteisingą arba iškreiptą liudijimą man grėstų du metai kalėjimo.
Jonas Lukaitis teisme savo teisybę įrodė, ir tai buvo pirmas atvejis šiose bylose, kai kaltinamasis liko nenubaustas.
Mūsų pirmininkas įtūžo, mane išvadino išdaviku, parsidavėliu ir pažadėjo pašalinti mane iš pareigų. Vėliau sužinojau, kad tarp ieškovo ir atsakovo antrųjų pusių tvyrojo asmeninių priežasčių sukelta nesantaika ir namą atimti tiesiog buvo būtina.
Mano personalinei bylai tirti buvo sukviestas neeilinis Vykdomojo komiteto posėdis, pirmininko pavaduotojas pristatė mano pražangą ir reikalavo iš komiteto narių principingai įvertinti mano veiksmus ir už juos atleisti mane iš darbo. Aš paaiškinau situaciją: teisme aš meluoti negaliu, nes nenoriu sėsti, nevykti į teismo posėdį be priežasties taip pat negalėjau, teisėjas mane būtų nubaudęs.
Nežinau, kaip viskas būtų pakrypę, jeigu du įtakingi Vykdomojo komiteto nariai – milicijos viršininkas Albinas Ramaškevičius ir Prekybos valdybos viršininkas Bronius Togzanas – nebūtų manęs supratę ir užtarę. Aš esą vykdžiau visuomeninį darbą, teisiškai pasielgiau pilietiškai, todėl jie maną, kad atleidimas būtų mano teisių pažeidimas ir negeras pavyzdys visuomenei. Šiai nuomonei galų gale pritarė ir Vykdomojo komiteto pirmininkas Petras Mičiūnas. Balsuojant už nuobaudą savo balsą atidavė tik V. Rokauskas, pareiškęs, kad nuo dabar Litvaitis iš garbingos komisijos atleistas. Mane išmetė kaip musę iš barščių. Ak, kaip palengvėjo!
Netrukus kažkas susisiekė su aukšta Maskvos valdžia ir apskundė teisėsaugos organus dėl teroro prieš piliečius. Buvo gautas nurodymas komisiją atšaukti, o jau atimtus namus grąžinti buvusiems savininkams be jokių teismų.
O su Vaclovu Rakausku toliau sėkmingai dirbome daug metų ir jokio spaudimo iš jo pusės dėl šio incidento tikrai nebuvo.