Iki šiol prisimenu tą jausmą, kai artėdamas prie Palangos labai laukiau kuo greičiau pamatyti jūrą. Tada man atrodė: jeigu ji tokia didelė, juk turi matytis jau iš labai toli. :)
Važiavau ir vis dairydavausi – gal jau? Gal už kito posūkio?
Dabar, sulaukęs 66-erių, aišku, jau nesu toks naivus. Bet žinau, kad spalio 22-ąją artėdamas prie Palangos Kurhauzo jaudinsiuosi ne mažiau.
Tik šįkart lauksiu jau ne pirmo jūros vaizdo.
Jausiu artėjančią sceną, girdėsiu salės šurmulį ir mintyse jau matysiu jūsų veidus, laukiančius pirmojo akordo.
Gal žmogus su metais ir pasikeičia, bet laukimo jausmas lieka.
Kadaise laukiau, kada horizonte pasirodys jūra. Dabar laukiu akimirkos, kai Palangoje užgims pirmasis mūsų koncerto garsas.
Atvažiuojame su visa gyvo garso grupe – tikrais būgnais, elektrinėmis gitaromis, bosu, klavišiniais. Man gyvas garsas labai svarbus. Muzika scenoje turi kvėpuoti.
„Žmogus gyvena tol, kol jį kas nors atsimena“
Šį rudenį kartu su dainomis į Palangą atsivežu ir savo autobiografinę knygą „Veidrodin pažiūrėjus“.
„Žmogus gyvena tol, kol jį kas nors atsimena.“
Turbūt ši mintis geriausiai paaiškina, kodėl ryžausi savo gyvenimo istoriją sudėti į knygą.
Joje kalbu apie šeimą, kaimo pasaulį, muziką, verslą, meilę, skaudžias patirtis, alkoholį, susidūrimą su KGB ir kitus gyvenimo posūkius.
Tačiau rašydamas vis labiau supratau, kad ši knyga nėra vien apie mane.
Mus formuoja tėvai ir seneliai, jų pasirinkimai, jų meilės, klaidos ir netektys. Ilgą laiką galvojau, kad pats pasistačiau savo gyvenimo tvirtovę. Dabar suprantu – svarbiausios jos plytos buvo padėtos dar gerokai prieš man gimstant.
Senelis dainavo gryčiose, aš – scenoje
Vienas didžiausių atradimų man pačiam buvo senelio Justino paliktas sąsiuvinis.
Tik suaugęs sužinojau, kad mano senelis buvo kaimo poetas ir dainius. Žmonės jo prašydavo parašyti eilių įvairioms progoms.
Kartais pagalvoju: gal mes su seneliu esame tas pats žmogus, tik išskirtas laiko?
Jis dainavo kaimo gryčiose, o aš šiandien stoviu scenoje su gitara.
Būtent senelio eilėraščio pavadinimas „Veidrodin pažiūrėjus“ tapo mano knygos pavadinimu.
Man šie žodžiai labai tikslūs. Žiūrėdamas veidrodin matai ne tik save šiandien. Bandai suprasti, iš kur atėjai ir kiek tavyje yra tų žmonių, kurie gyveno prieš tave.
Gyvenime buvo visko
Mama tikėjosi, kad tapsiu kunigu. Gal net vyskupu. Gyvenimas nuvedė kitu keliu – į muziką ir verslą.
Verslą pradėjau pačioje Lietuvos nepriklausomybės pradžioje. Tai buvo laukinis metas. Teko susidurti ir su reketu.
Kai bandėme įsitvirtinti Latvijoje, mums liepė pasitraukti su visu savo porolonu ir pagrasino, kad priešingu atveju nupjaus galvas.
Šiandien tai skamba beveik kaip filmas, bet tada tokia buvo tikrovė.
Buvo ir kita mano gyvenimo kova – su alkoholiu.
Esu pasakęs: vyras, kaip ir arklys, ne visada moka laiku sustoti prie šulinio.
Aš irgi ilgai nemokėjau.
Sprendimas atsisakyti alkoholio tapo vienu svarbiausių mano gyvenimo lūžių. Apie savo pergales kalbėti lengva. Apie savo silpnybes – daug sunkiau.
Todėl apie tai rašyti knygoje buvo nelengva. Bet jeigu jau žiūri veidrodin, turi išdrįsti pamatyti ne tik tai, kas gražu.
Svarbiausia – žmonės, pas kuriuos nori grįžti
Su metais vis aiškiau suprantu, kad nei verslas, nei scena, nei materialūs dalykai negali pakeisti žmonių, pas kuriuos nori sugrįžti.
Man tai yra šeima.
Su žmona Birute užauginome keturis sūnus. Kai suvažiuoja vaikai, jų žmonos ir anūkai, prie bendro stalo mūsų susėda devyniolika.
Kadaise turėjau iliuziją, kad šeima – tai šventovė, kurioje niekas vienas kito neįžeidžia. Dabar žinau, kad gyvenimas kitoks.
Artimiausias žmogus gali tave įskaudinti. Ir tu gali jį įskaudinti, net nenorėdamas.
Man tai panašu į ėjimą per lietų ar purvą. Sušlapai – išdžiūsi. Išsitepei – nusiprausi. Taip ir gyvenime: padarei ką nors bloga – pripažink, atsiprašyk ir stenkis daugiau nesipurvinti.
Kad po mūsų neliktų tik bevardės nuotraukos
Galiausiai „Veidrodin pažiūrėjus“ man tapo knyga apie atmintį.
Nenoriu, kad po kelių kartų šeimos albumuose liktų nuotraukos, į kurias žiūrėdamas žmogus jau nebežinos, kas jose.
Noriu, kad mano vaikai, anūkai ir provaikaičiai žinotų ne tik vardus ir datas. Kad suprastų, kokie buvo jų žmonės, ką jie mylėjo, kuo tikėjo, ko bijojo ir dėl ko gyveno.
Tikiuosi, kad ir mano klausytojai knygoje ras kažką savo. Gal prisimins mamą ar tėtį, senelius, savo vaikystės namus. Gal žmogų, kuriam jau seniai reikėjo paskambinti.
Spalio 22-ąją – Palangos Kurhauze
O spalio 22-ąją visa tai atsivešime į Palangą.
Dainas, knygą, savo istorijas ir visą gyvai grojančią grupę.
Prieš daugybę metų važiuodamas į Palangą vis žvalgydavausi pro langą ir laukdavau: kada gi pagaliau pamatysiu tą didžiulę jūrą?
Šįkart važiuodamas dairysiuosi jau ne jūros.
Lauksiu Kurhauzo, scenos, salės šurmulio ir Jūsų.
Ir tos akimirkos, kai nutils kalbos, muzikantai pasiruoš, ir nuskambės pirmasis akordas.
Iki susitikimo Palangoje.
Kazimieras Jakutis- Pagulbis
Komentarai 0
Parašykite komentarą
Komentuodami portale www.palangostiltas.lt, gerbkite kitus diskusijos dalyvius. Draudžiama skelbti grasinimus, neapykantą kurstančius ar šmeižikiškus teiginius, viešinti kitų asmenų duomenis ir platinti reklamą. Redakcija turi teisę pašalinti netinkamus komentarus ir apriboti taisykles pažeidžiančių vartotojų galimybę komentuoti. Už komentaro turinį atsako jį paskelbęs asmuo.
Komentarų kol kas nėra.